Firmenas, visai nusikamavęs, atsiduso.
— Visa tai man ne naujiena. Bet kokia jos sistema? Kaip ten gydoma?
— Nežinau, sere, — tarė robotas.
— Kiek procentų išgyja?
— Šimtas procentų, — išpoškino robotas.
Firmenas prisiminė kažką, kas jam pasirodė keista.
— Palauk, — tarė jis. — Iš Akademijos niekas negrįžta. Teisybė?
— Nieko negirdėti apie asmenis, kurie, atsidūrę Akademijoje, būtų iš jos išėję, —atsakė robotas.
— Kodėl?
— Nežinau, sere.
Firmenas suglamžęs įmetė atviruką į peleninę. Visa tai buvo labai keista. Akademija taip gerai žinoma, visi taip apsipratę su ja, kad niekam nė į galvą neateina, klausinėti. Jis šią vietą visuomet vaizdavosi kaip kažkokią neaiškią dėmę, tolimą ir nerealią. Tai buvo įstaiga, į kurią vyksti peržengęs skaitmenį dešimt, nes nori išvengti lobotomijos, topektomijos ir kitų operacijų, nepataisomai sužalojančių asmenybę. Bet, žinoma, stengiesi negalvoti, kad gali peržengti dešimt, nes pati toji mintis 3 R. Šek.Iis ne kas kita, kaip prisipažinimas, kad neturi vidinės pusiausvyros, ir todėl nesvarstai, ką pasirinksi, jeigu taip atsitiks.
Pirmąkart gyvenime Firmenas padarė išvadą, kad jam nepatinka visa sistema. Reikės šio to pasiteirauti. Kodėl iš Akademijos niekas neišeina? Kodėl taip mažai žinoma apie tenykščius gydymo metodus, jeigu jie iš tikrųjų šimtu procentų efektyvūs?
— Tur būt, eisiu į darbą, — tarė Firmenas. — Pataisyk man ką nors vakarienei.
— Klausau, sere. Viso gero, sere.
Spidas stryktelėjo nuo kušetės ir palydėjo jį iki durų, Firmenas atsiklaupė ir paglostė žvilgančią juodą galvą.
— Ne, brolau, tu lik namie. Šiandien nereikės užkasinėti kaulų.
— Spidas niekada neužkasinėja kaulų, — įsikišo robotas.
— Teisybė. Nūdienių šunų, lygiai kaip ir jų šeimininkų, nebaugina rytojus. Dabar niekas neslepia kaulų.
— Iki!
Jis šmurkštelėjo pro virtuvės duris ir išpuolė laukan.
Firmenas kone dvidešimt minučių pavėlavo į darbą. Eidamas pro duris, jis pamiršo tiriamajam mechanizmui parodyti pažymėjimą, kad bandomasis laikas praėjęs. Didžiulis stacionarinis sveiko proto matuoklis ištyrė Firme— ną, rodyklė pašoko aukščiau septynių, užsidegė raudonos signalinės lempos. Pro garsiakalbį sugriaudė šaižus metalinis balsas: „Sere! Sere! Jūs taip nukrypote nuo normos, kad darotės pavojingas! Turite skubiai kreiptis į gydytoją!”
Firmenas greitai ištraukė iš piniginės bandomojo laiko pažymėjimą. Tačiau ir tada mašina geras dešimt sekundžių vis dar ant jo rėkavo. Visas holas spoksojo į jį. Pasiuntinukai sustojo kaip įbesti, patenkinti, kad jų akyse vyksta skandalas. Biznieriai ir kontoristės ėmė kuždėtis o du Sveiko proto apsaugos policininkai reikšmingai susižvalgė. Firmeno marškiniai sudrėko nuo prakaito ir prilipo prie nugaros. Jis susivaldė, nors troško pulti laukan, ir nuėjo prie lifto. Liftas buvo kone pilnas, ir Firmenas neprisivertė į jį lipti.
Jis užbėgo laiptais į antrąjį aukštą ir iškvietė liftą. Kol Firmenas pateko į Morgano agentūrą, jam pavyko nusiraminti. Prie pat durų stovinčiam sveiko proto matuokliui jis parodė pažymėjimą, nosine nusišluostė nuo veido prakaitą ir įėjo vidun.
Visa agentūra jau žinojo, kas atsitiko. Tatai rodė visuotinė tyla ir į šalį sukami veidai. Firmenas sparčiai nužingsniavo į savo kabinetą, uždarė duris ir pasikabino skrybėlę. M
Jis atsisėdo už rašomojo stalo vis dar kiek susijaudinęs, baisiausiai pasipiktinęs sveiko proto matuokliu. Jei taip galėtum sudaužyti tas išmones! Amžinai kiša nosį į svetimus reikalus, baubte baubia tiesiog į ausis, išmuša iš pusiausvyros…
Tuo tarpu Firmenas greitai nutraukė savo mintį. Matuokliai nėra blogas daiktas. Mintis, kad jie yra sąmoningi persekiotojai, — viena iš paranojos apraiškų ir, galimas daiktas, jo, Firmeno, dabartinės patologinės būsenos simptomas. Matuokliai — vien tik žmogaus valios įrankiai. Visuomenę, priminė jis sau, reikia apsaugoti nuo asmenybės, lygiai kaip reikia apsaugoti žmogaus kūną nuo bet kurios jo dalies disfunkcijos. Nors ir kaip švelniai būtum prisirišęs prie savo tulžies pūslės, tu nesigailėdamas ją paaukotum, jeigu ji grėstų visam organizmui.
Firmenas neaiškiai suvokė, kad tokia analogija labai netvirta, bet nusprendė apie tai negalvoti. Reikia daugiau sužinoti apie Akademiją.
Užsitraukęs cigaretę, jis pasuko Terapinės informacinės tarnybos numerį.
— Kuo galiu jums padėti, sere? — atsiliepė malonus moters balsas.
— Norėčiau, kad mane truputį painformuotumėte apie Akademiją, — jausdamasis kiek nesmagiai, tarė Firmenas. Akademija buvo tokia garsi, taip tvirtai įaugusi į kasdieninį gyvenimą, kad jo žodžiai atrodė tokie keisti, lyg jis būtų paklausęs, kokia šalies vyriausybė.
— Akademija yra…
— Aš žinau, kur ji yra, — nutraukė Firmenas. — Norėčiau išsiaiškinti, kokias gydymo procedūras ten gauna ligoniai.
— Tokios informacijos mes neturime, sere, — kiek pa— delsusi. atsakė moteriškė.
— Ne? O aš maniau, kad visi mokamos terapijos duomenys prieinami plačiajai publikai.
— Praktiškai taip ir yra, — lėtai tarė moteriškė.— Bet Akademija — ne mokama ligoninė įprastine šio žodžio prasme. Ten iš tiesų imamas mokestis; tačiau, kita vertus, ten priimami ligoniai ir labdarybės pagrindais, visiškai nemokamai. Be to, Akademiją iš dalies subsidijuoja vyriausybė.
Firmenas nukratė nuo cigaretės pelenus ir nekantriai atšovė:
— Man atrodė, kad plačioji publika visada žino, ką daro vyriausybė.
— Paprastai žino. Išskyrus tuos atvejus, kai žinoti būtų kenksminga plačiajai publikai.
— Vadinasi, šiuo atveju žinoti apie Akademiją būtų kenksminga? — džiaugsmingai sušuko Firmenas, jausdamas, kad pagaliau perprato pačią esmę.
— Nia ką jūs, sere! — Moteriškė taip apstulbo, kad ėmė kone spiegti. — Aš visai ne tą turėjau galvoje. Aš tik išdėsčiau jums bendras taisykles, kodėl neteikiama informacija. Nors Akademija buvo įstatymo numatyta, tam tikru laipsniu ji pranoko įstatymą. Šitokią teisinę padėtį galima tuo paaiškinti, kad Akademijoje pasveikstama visu šimtu procentų.
— Kur galėčiau pamatyti nors vieną išgijusį? — paklausė Firmenas. — Kiek suprantu, niekas iš jų niekada neišėjo iš Akademijos.
Čia jie ir susipainojo, manė sau Firmenas, laukdamas atsakymo. Jam pasigirdo, tartum ragelyje kažkas šnibžda. Staiga ties ausimi suaidėjo vyro balsas, garsus ir skambus.
— Kalba skyriaus viršininkas. Jums kas nors neaišku?
Išgirdęs energingą nematomo pašnekovo balsą, Firmenas vos nepaleido iš rankų ragelio. Jis nebedžiūgavo ir gailėjosi čia paskambinęs. Tačiau vargais negalais pridūrė:
— Man reikėtų šiokios tokios informacijos apie Akademiją.
— Akademija yra…
— Oi ne! Aš turiu galvoje tikrą informaciją! — nusiminė Firmenas.
— Kokiu tikslu jūs norite gauti tą informaciją? — paklausė skyriaus viršininkas, ir jo balse ūmai suskambėjo meilikaujama, kone hipnozinė prityrusio terapeuto intonacija.
— Man reikia žinių apie ją, — negalvodamas atsakė Firmenas. — Kadangi Akademija — gydymo variantas, kuriuo galiu pasinaudoti bet kada, norėčiau daugiau apie ją sužinoti, kad nesuklysčiau pasirinkdamas.
— Gal ir taip, — pritarė skyriaus viršininkas. — Tačiau gerai pagalvokite. Ar jums reikia naudingų, rimtų žinių? Tokių, kurios padės jums žengti koja kojon su visuomene? O gal jūsų prašymą padiktavo tuščias smalsumas, nes jus kamuoja nerimas ir kiti, dar rimtesni kompleksai?