Kartą, o kai kada ir du kartus per dieną man prisistatydavo dergas. Ateina ir sako:,rVestendo aveniu tarp 66-osios ir 67-osios gatvių išklibo grotelės. Neatsistokite ant jų.”
Ir aš, suprantama, neatsistodavau. O kažkas atsistodavo. Aš paskui dažnai matydavau tokias žinutes laikraščiuose.
Pamažu pripratau ir net ėmiau jausti pasitikėjimą. Kažkokia dvasia dieną ir naktį plūkiasi dėl manęs ir vienintelis dalykas, kurio jai reikia, — apsaugoti mane nuo įvairiausių nelaimių. Asmens sargybinis iš kito pasaulio! Ši mintis man įkvėpdavo didžiausią pasitikėjimą.
Mano santykiai su visa aplinka klostėsi kuo puikiausiai.
O, tarp kitko, mano dergas pasidarė perdaug uolus. Jis aiškindavo vis naujus pavojus, daugiausia visai neturinčius ryšio su mano gyvenimu Niujorke. Perspėjo nuo pavojų, kurių aš turėjau saugotis Meksikoje, Sityje, Toronte, Omahe, Papete. Galiausiai aš paklausiau, ar jis nežada pranešinėti man, kokie numatomi pavojai visame pasaulyje.
— Ne, tik apie tą nedaugelį, kurie galėtų grėsti jums.
— Kaip? Ir Meksiko Sityje? Ir Papete? O kodėl gi neapsiriboti vietine kronika? Sakysim, Didžiuoju Niujorku?
— Tokios sąvokos, kaip vietinė kronika, man nieko nesako, — atsakinėjo senas užsispyrėlis. — Aš sugebu orientuotis ne erdvėje, bet laike. O juk privalau saugoti jus nuo visų blogybių!
Mane net sujaudino jo rūpestis. Bet aš nieko negalėjau padaryti!
Iš jo pranešimų atrinkdavau pavojus, kurie grėsė Ho— bokeno, Tailando, Kanzas Sičio, Angor Vato (krintanti statula), Paryžiaus ir Sarasotės gyventojams. Taip aš pri— sikasdavau iki vietinių įvykių. Bet ir čia numodavau ranka į visus pavojus, gresiančius man Kvinse, Bronkse, Brukline, Steten Ailende, ir apsistodavau Manhetene. Kartais jie būdavo verti dėmesio. Dergas išgelbėdavo mane nuo tokių netikėtumų, kaip nežmoniška grūstis Katedrai Parkvėjuje, kaip mažamečiai kišenvagiai arba gaisras.
Taęiau jo uolumas vis didėjo. Iš pradžių jis mane perspėdavo vieną du kartus per dieną. Bet po mėnesio — jau po penkis šešis kartus. Ir galų gale jo perspėjimai vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pasipylė kaip iš gausybės rago.
Nepaisant proto ir bet kokios tikimybės, man grėsė labai daug pavojų.
Taigi net paprastų paprasčiausią dieną:
— Sugedę produktai Beikerio kavinėje. Ten neikite šiandien!
Amsterdamo autobuse Nr. 132 sugedę stabdžiai. Nesėskite į jį!
Meleno drabužių parduotuvėje įtaisytas dujų vamzdis. Galimas sprogimas. Kostiumą atiduokite lyginti kitur.
Tarp Riversaid-draivo ir Central-park-vesto slampinėja pasiutęs šuo. Važiuokite taksi.
Netrukus aš didesnę dienos dalį nieko neveikiau, tik kažko nedariau, kažkur nėjau. Pavojai manęs tykojo iš visų pusių.
Aš įtariau, kad dergas išpučia savo ataskaitas. Tai buvo vienintelis galimas paaiškinimas. Galų gale aš, dar prieš susipažindamas su juo, tapau pilnamečiu, puikiai apsieidavau be pašalinės paramos. Kodėl atsirado tiek daug pavojų?
Vakare aš jį to paklausiau.
— Visi mano pranešimai absoliučiai teisingi, — pareiškė jis, matyt, truputį užsigavęs. — O jeigu netikite, įjunkite rytoj elektrą savo auditorijoje prie psichologijos katedros…
— Teisybę sakant, kam gi?
— Sugadinti laidai.
— Aš neabejoju jūsų pranašavimais. Bet tik pastebiu, kad, kol dar nebuvome pažįstami, gyvenimas neatrodė toks pavojingas.
— Žinoma, ne. Bet jūs gi turite suprasti, kad jei naudojatės globos pranašumais, tai turite sutikti ir su jos neigiamomis pusėmis.
— Kokios gi tos neigiamos pusės?
Dergas ėmė svyruoti.
— Bet kokia globa padaro reikalingą tolimesnę globą. Pagal mane, tai elementari tiesa.
— Vadinasi, vėl puiku? — paklausiau apstulbęs.
— Iki susitikdamas su manim, jūs neišsiskyrėte iš kitų ir rizikuodavote vien tik priklausomai nuo savo gyvenimo aplinkybių. Man atsiradus, jūsų aplinka pasikeitė, taigi, pasikeitė ir jūsų padėtis.
— Pasikeitė? Bet kodėl gi?
— Na, kad ir todėl, jog toje aplinkoje esu aš. Tam tikru atžvilgiu jūs dabar priklausote ir mano aplinkai, kaip aš priklausau jūsiškei. O yra žinoma, kad, išvengdamas vieno pavojaus, ruoši dirvą kitam.
— Jūs norite pasakyti, — paklausiau aš aiškiai, — kad, naudojantis jūsų pagalba, pavojų atsirado daugiau?
— Tai buvo neišvengiama, — atsiduso jis.
Neverta ir kalbėti, su kokiu malonumu aš jį būčiau pasmaugęs tą valandėlę, jei jis nebūtų buvęs nematomas ir neapčiuopiamas. Manyje kunkuliavo įžeisti jausmai; aš pykdamas įtikinėjau save, kad mane apgavo, įviliojo į spąstus nežemiškas sukčius.
— Puiku, — tariau aš susitvardęs. — Ačiū už viską. Susitiksime Marse ar kurioje kitoje vietoje.
— Tai jūs atsisakote nuo tolimesnės globos?
— Įspėjote! Prašom išeidamas netrankyti durų.
— Bet kas atsitiko? — Dergas, matyt, buvo nuoširdžiai nustebęs. — Jūsų gyvenime padaugėjo pavojų — tai tiesa, bet kas iš to? Garbė ir šlovė tam, kas nebijo pavojų ir visuomet juos nugali. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis džiaugsmas, kad jo išvengei.
Tik čia aš supratau, koks jis man svetimas, tas Svečias iš kito pasaulio!
— Tik ne man, — pasakiau aš.— Traukis!
— Pavojų padaugėjo, — neatlyžo dergas, — bet mano sugebėjimas apie juos perspėti viską atlygina su kaupu. Man malonu su jais kovoti. Taigi jums iš to tik nauda.
Aš palingavau galvą.
— Žinau, kas manęs laukia. Pavojų vis daugės, tiesa?
— Kaip čia pasakius! Kai dėl nelaimingų atsitikimų, tai jūs pasiekėte viršūnę.
— Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, kad kiekybiškai jie jau nebegali augti.
— Puiku! O dabar malonėkite nešdintis velniop!
— Bet aš kaip tik jums aiškinau…
— Žinau: jų skaičius nebedidės. Kai tik jūs duosite man ramybę, aš vėl grįšiu į savo įprastinę aplinką, tiesa? Ir prie savo įprastų pavojų?
— Galimas daiktas, — sutiko dergas. — Jei, žinoma, jūs išgyvensite.
— Tebūnie taip, rizikuosiu!
Valandėlę dergas tylėjo. Ir galų gale tarė:
— Dabar jūs negalite sau to leisti. Rytoj…
— Prašom nešnekėti. Aš ir pats mokėsiu išvengti nelaimingo atsitikimo.
— Aš kalbu ne apie nelaimingą atsitikimą.
— Tai apie ką gi?
— Net nežinau, kaip jums paaiškinti. — Jis kalbėjo išsiblaškęs. — Aš sakau jums, kad galite nebijoti kiekybinių permainų. Bet nepaminėjau apie kokybinius pakitimus.
— Ką jūs niekus tauškiate? — užsipuoliau aš jį.
— Aš tik noriu jums pasakyti, kad jus persekioja gam— peris.
— Kas čia per žvėris?
— Gamperis — mano aplinkos būtybė. Tur būt, jį priviliojo išaugusios jūsų galimybės išvengti pavojų, už tai turite būti dėkingas man.
— Velniop gamperį — ir jus kartu su juo!
— Jeigu jis lįs prie jūsų, mėginkite jį nuvyti amalu. Kartais padeda geležis su variu. O taip pat…
Aš puoliau ant lovos ir užsidengiau pagalviu galvą. Dergas suprato užuominą. Po valandėlės pajutau, kad jis dingo.
Koks vis dėlto aš beprotis! Visi mes, Žemės gyventojai, turime tą silpnybę: griebiame viską, kas papuola, nežiūrėdami, ar mums reikia ar nereikia.
Taip ir užsitrauki nemalonumus ant savo galvos!
Tačiau dergas dingo, ir aš atsikračiau didžiausio nemalonumo. Valandėlę tyliai, ramiai pasėdėsiu savajame kampe, tegul viskas pamažėle susitvarko. Ir, gal būt, jau po keleto savaičių…
Ore pasigirdo kažkoks dūzgesys.
Aš ūmai pašokau ir atsisėdau lovoje. Vienas kambario kampas keistai aptemo, ir man į veidą padvelkė šaltis. Tuo tarpu dūzgesys vis garsėjo — ir tai buvo ne dūzgesys, bet juokas, tylus ir monotoniškas.