Laimė, man nereikėjo brėžti magiško rato.
— Derge! — suklykiau aš.— Gelbėk!
Jis bematant prisistatė.
— Amalo! — suriko jis. — Varykite jį amalu!
— O kurgi, velniai griebtų, dabar gauti amalo?
— Tuomet geležim su variu!
Aš puoliau prie stalo, sučiupau varinį spaudiklį ir ėmiau dairytis aplinkui, ieškodamas geležies. Kažkas ištraukė man iš rankų spaudiklį. Aš jį nutvėriau. Paskui pamačiau savo automatinį plunksnakotį ir prikišau prie spaudiklio plunksnos galą.
Tamsa išsisklaidė. Šaltis praėjo.
Matyt, aš šiaip taip būsiu išsikapstęs.
— Matote, jums reikalinga mano globa, — džiūgavo dergas po kokios valandos.
— Atrodo, teisybė, — patvirtinau aš liūdnu balsu.
— Jums dar daug ko reikės, — kalbėjo toliau dergas. — Imtynininko gėlių, burnočių, česnakų, kapinių pelėsių…
— Bet juk gamperis išsinešdino.
— Taip, bet liko greileriai. Ir jums reikės gintis nuo lipų, figų ir melžraizerio.
Jam diktuojant, aš susidariau žolių, nuovirų ir kitų vaistų sąrašą. Neklausinėjau jo apie sąryšį tarp antgamtinių ir nenormalių dalykų. Mano smalsumas buvo visiškai patenkintas.
Vaiduokliai ir lemurai? Arba kitų pasaulių padarai? Visi vieno galo, tarė jis, ir aš supratau jo mintį. Paprastai jie mumis nesidomi. Mūsų suvokimas, o ir pati mūsų būtis priklauso skirtingoms plokštumoms. Kol žmogus iš kvailumo atkreipia jų dėmesį į save.
Ir štai aš įsipainiojau į šį žaidimą. Vieni mane norėjo sunaikinti, kiti apginti, bet niekas nelinkėjo man nieko gero, nė pats dergas. Aš buvau tik kareivėlis tame žaidime, jeigu teisingai supratau jo taisykles.
Ir patekau į tokią padėtį tik dėl savo kaltės. Aš galėjau naudotis per amžius žmogaus sukaupta rasės išmintimi, — neįveikiamu rasiniu nusistatymu prieš visokią velniavą, mano paslaugoms buvo svetimo pasaulio instinktyvi baimė. Mat, mano nuotykis kartojosi jau tūkstančius kartų. Mums vėl ir vėl pasakojama, kaip žmogus aklai braunasi } nežinią ir užsitraukia dvasių pyktį. Jis pats stengiasi atkreipti jų dėmesį, o nieko pavojingesnio ir būti negali.
Taigi, aš buvau pasmerktas vergauti dergui, o dergas — man. Tiesa, tik iki vakar dienos. Šiandien aš vėl vienas.
Atrodo, kelias dienas viskas aprimo. Su figais aš susidorodavau paprasčiausiai, užrakindamas spintas. Su lipais būdavo sunkiau, bet rupūžės akis \ šiaip ar taip, laikė juos pažabotus. O kai dėl melžraizerio, tai jo reikia saugotis tik esant pilnačiai.
— Jums gresia pavojus, — pasakė man dergas užvakar.
— Vėl? — atsiliepiau aš žiovaudamas.
— Mus persekioja trengas.
— Mus?..
— Taip, ir mane, kadangi net dergai linkę į pavojus ir riziką.
— Ir tas trengas tikrai pavojingas?
— Labai!
— Ką gi man daryti? Uždengti duris gyVatės oda? Arba nubrėžti ant jos penkiakampį?
— Nei viena, nei kita, — tarė dergas. — Trengas reikalauja negatyvių priemonių, reikia atsisakyti kai kurių veiksmų.
Aš turėjau tiek daug apribojimų, kad vienu daugiau ar mažiau — jau nieko nereiškė.
— Ko gi man nedaryti?
— Nepalitūrinkit, — tarė jis.
— Nepalitūrinti? — Aš suraukiau antakius. — Kaip tai suprasti?
— Na, jūs žinote. Tai nuolat daroma.
— Tur būt, aš tą žinau, tik kitu pavadinimu. Paaiškinkite, — Gerai. Nepalitūrinti — tai reiškia… — Bet staiga jis užsikirto.
— Ką?..
— Jis čia! Trengas!
1 Rupūžės akis — (kibernetikoje) įtaisas, kuris reaguoja tik j tai, į ką jis turi reaguoti pagal nustatytą programą. (Vertėjo pastabči.)
Aš prisispaudžiau prie sienos. Man pasirodė, kad matau kambaryje vos vos sukeltas dulkes, bet, galimas daiktas, mano nervai buvo sutrikę.
— Derge! — pašaukiau aš.— Kur jūs? Ką gi man daryti?
Ir tuomet išgirdau riksmą ir susiglaudžiančių žiaunų traškėjimą.
— Jam atitekau aš! — suspiegė dergas.
— Ką gi man daryti? — vėl suklykiau aš.
O paskui biaurus kažką kramtančių dantų griežimas. Ir silpnas, dūstantis dergo balsas: „Nepalitūrinkit!”
O vėliau tyla.
Ir štai aš sėdžiu tyliai, ramiai. Birmoje ateinančią savaitę suduš lėktuvas, bet čia, Niujorke, man tai nepavojinga. O ir figai manęs nepasieks, aš užrakinau savo spintų duris.
Vienintelė kliūtis — tas „nepalitūrinti”. Man negalima palitūrinti. Jokiu būdu! Jei aš nepalitūrinsiu, viskas nusiramins, ir ta gauja persikraustys kur nors kitur. Taip turi būti. Tiktai reikia palaukti.
Bet mano nelaimė, kad aš nežinau, ką reiškia nepalitū— iinti. Tai nuolat daroma, pasakė dergas. Todėl aš kaip galėdamas ir vengiu ką nors veikti.
Aš truputį numigau, ir nieko neatsitiko — vadinasi, ne— palitūrinau. Išėjau į lauką, nusipirkau maisto, sumokėjau kiek reikia, išsiviriau pietus ir pavalgiau. Ir vėl nepalitū— ripau. Parašiau šitą ataskaitą. Irgi nepalitūrinau.
Aš dar išsikapstyšiu iš tos maišalynės.
Pamėginsiu truputį nusnūsti. Atrodo, peršalau. Reikia nusičiaudėti.
ŽMOGAUS NAŠTA
Tarpžvaigždinėje žemės pardavimo kontoroje, esančioje Žemėje, Edvardas Flezvelas už akių pirko asteroidą. Jis išsirinko jį pagal nuotrauką, kurioje beveik nieko nesimatė, tiktai nuostabūs kalnai. Bet Flezvelas mėgo kalnus, jis net pasakė klerkui, priiminėjančiam paraiškas:
— O juk, broleli, ko gero, ten ir aukselio yra?
— Kaipgi, kaipgi, seni, — jam pritardamas, atsakė klerkas ir pats stebėjosi, kaip gali sveiko proto žmogus lįsti kažkur už kelių šviesmečių nuo artimiausio moteriškos lyties padaro. Taip pasielgti gali tik beprotis, pamanė sau klerkas, žvelgdamas į Flezvelą.
Bet Flezvelas buvo pilno proto. Jis apie tai visiškai negalvojo.
Taigi jis pasirašė įsipareigojimą nedidelei sumai, kurią jis turės įmokėti per tam tikrą laiką, o taip pat pasižadėjimą kiekvienais metais žymiai geriau prižiūrėti savo sklypą. Nespėjo nuo pirkimo rašto nudžiūti rašalas, ir jis nusipirko bilietą į radijo bangomis valdomą antros klasės krovininį laivą, sudėjo į jį reikiamą kiekį padėvėtų įrengimų ir iškeliavo į savo valdas.
Atvykę į vietą pradedantys kolonistai paprastai įsitikina, kad nusipirko plikos uolos sklypą. Kas kita Flezvelui. Jo „Šansas”, kaip pakrikštijo asteroidą, turėjo truputį atmosferos, o norint, kad oras būtų grynesnis, buvo galima papildomai pripumpuoti deguonies. Ten buvo ir vandens — gręžiamasis plaktukas jį aptiko po dvidešimt trijų bandymų. Nuostabiuosiuose kalnuose nebuvo aukso, užtat buvo truputis tinkamo išvežimui torio. O svarbiausia, didesnė dirvos dalis pasirodė tinkama dirų, oldžių, smisų ir kitų egzotinių medžių auginimui. Ir Flezvelas tolydžio kartodavo savo vyresniajam robotui:
— Pamatysi, aš čia dar praturtėsiu!
Robotas visada atsakydavo:
— Gryna tiesa, bose!
Asteroidas tikrai atrodė daug žadantis. Jį įsisavinti vienam žmogui buvo per sunku, bet Flezvelui neseniai sukako dvidešimt septyneri metai, jis buvo tvirtai sudėtas, kieto charakterio. Vienas po kito slinko mėnesiai, o Flezvelas vis taip pat augino savo sodus, kasė rūdynus ir išveždavo prekes vieninteliu krovininiu laivu, kuris retkarčiais aplankydavo jo asteroidą.
Kartą vyresnysis robotas jam tarė:
— Šeimininke, £mogau, sere, jūs man kažkodėl nepatinkate, misteri Flezvelai, sere!