Flezvelas apmaudžiai susiraukė. Buvęs jo robotų šeimininkas buvo žmogiškojo suprematizmo ir, be to, kuo didžiausios naudos šalininkas. Savo robotų atsakymus jis įrašė pagal savąjį pagarbos Žmogui supratimą. Šitie atsakymai erzino Flezvelą, bet naujas įrašas būtų pareikalavęs išlaidų. O kur kitur jis būtų gavęs robotų tokia prieinama kaina!
— Su manim viskas gerai, Ganga-Semai, — atsakė jis.
— O, atleiskite, sere! Bet viskas ne taip, misteri Flezvelai, sere! Jūs net kalbatės pats su savim lauke — atleiskite, kad aš išdrįsau jums tai pasakyti.
— Smulkmenos neturi reikšmės.
— Ir aš pastebėjau, kad jūsų kairė akis trūkčioja, sai— be! Ir jūsų rankos dreba. Ir jūs perdaug geriate, sere. Ir…
— Užteks, Ganga-Semai! Robotas turi žinoti savo vietą, — atsakė Flezvelas. Bet, pastebėjęs nuoskaudos išraišką, kurią robotas įsigudrino padaryti savo metaliniame veide, jis atsiduso ir tarė:
— Žinoma, tavo teisybė. Visuomet tavo teisybė, drauguži! Iš tikrųjų, kas man pasidarė?
— Jūs užsikrovėte sau per sunkią Žmogaus Naštą.
— Tai aš ir pats žinau! — Ir Flezvelas visu delnu sušiaušė neklusnius juodus plaukus. — Kartais aš pavydžiu jums, robotai. Amžinai jūs juokiatės, nerūpestingi ir laimingi.
— Taip yra todėl, kad mes neturime sielos.
— Aš, deja, ją turiu. Tai ką gi tu man patartumei?
— Išvažiuokite atostogų, misteri Flezvelai, bose! — pasiūlė Ganga-Semas — ir nusprendė, jog bus išmintingiau dingti, kad šeimininkas turėtų laiko pagalvoti.
Flezvelas deramai įvertino malonų tarno pasiūlymą, bet išvažiuoti atostogų buvo sudėtingas dalykas. Jo „Šanso” asteroidas buvo Trocijaus sistemoje, galimas dalykas, labiausiai izoliuotoje, kokią tik galima jasti mūsų laikais. Tiesa, jis buvo tik už penkiolikos skridimo dienų nuo abejotinų Citeros III pasilinksminimų ir gal tik truputį toliau nuo Nagondikono, kur žmogus alavuota gerkle galėjo iki soties pasismaginti. Bet atstumas — pinigai, o pinigai kaip tik ir yra tas pats dalykas, kurį Flezvelas norėjo išspausti iš savo „Šanso”.
Flezvelas išaugino dar daug kultūrų, iškasė dar daug torio ir užsiaugino barzdą. Būdamas lauke, jis visą liką kažką murmėjo sau panosėje, o namuose vakarais buvo prisirišęs prie butelio. Kai kurie robotai, paprasti žemės ūkio darbininkai, bijojo Flezvelo, kai jis svirduliuodamas eidavo pro šalį. Atsirado ir tokių, kurie jau ėmė melstis pažemintam ugnies dievui. Tačiau ištikimasis Ganga-Semas netrukus užkirto kelią tai nelemtai įvykių eigai.
— Kvailos jūs mašinos! — kalbėjo jis robotams. — Žmogui bosui nieko neprikiši. Jis stiprus ir geras! Tikėkite, broliai. Aš neapgaudinėčiau jūsų!
Bet niurnėjimas nenutilo, ries robotai reikalavo, kad Žmogus rodytų jiems gerą pavyzdį. Dievai žino, kaip toli jie būtų nuėję, jei Flezvelas su eiline maisto partija nebūtų gavęs naujutėlio žvilgančio Rebek-Vordo katalogo.
Su meile išvyniojo jį ant savo grubaus plastmasinio staliuko ir ėmė skaityti paprastos liuminescencinės lemputės šviesoje.” Ir kokie stebuklai ten buvo reklamuojami, jie kėlė vienišo kolonisto pavydą ir nuostabą! Naminės varymo aparatai, mėnulio pakaitalai, portatyviniai soli— dovizoriai ir…
Flezvelas atsivertė puslapį, perskaitė, nurijo seilę ir vėl iš naujo perskaitė. Skelbimas buvo toks:
„SUŽADĖTINĖS — PASTŲ!
Kolonistai! Užteks kentėti prakeiktą vienatvę! Užteks vieniems nešti Žmogaus Naštą! Rebek-Vordas pirmą kartą istorijoje jums siūlo rinktinį nuotakų kolonistams kontingentą! Su garantija!
Rebek-Vordo pasienio sužadėtinės modelis atrenkamas pagal sveikatos, prisitaikymo, apsukrumo, ištvermės, įvairiausių kolonistui naudingų įgūdžių požymius ir, žinoma, malonaus veido. Šios merginos gali gyventi visose planetose, kadangi jų svorio centras yra palyginti žemai, odos pigmentacija tinka bet kuriam klimatui, o rankų ir kojų nagai trumpi ir tvirti. Jei kalbėsime apie figūrą, tai jos sudėtos proporcingai, bet ne taip, kad atitrauktų žmogų nuo darbo, ir šią savybę, be abejo, įvertins mūsų plušantis kolonistas.
Rebek-Vordo pasienio modelis yra trijų išmatavimų (specifikaciją žr. žemiau) — visiems skoniams.
Gavęs jūsų užklausimą, Rebek-Vordas trečįos klasės krovininiu laivu pasiųs Jums ką tik užšaldytą egzempliorių. Tai iki minimumo sumažins pašto išlaidas.
Šiandien pat skubėkite užsisakyti pavyzdingą pasienio sužadėtinę!”
Flezvelas liepė surasti Ganga-Semą ir parodė jam skelbimą. Zmogus-mašina jį perskaitė, o paskui pažvelgė šeimininkui tiesiai į akis.
— Kaip tik tai, ko mums reikia, efendi, — tarė vyresnysis robotas.
— Tu manai? — Flezvelas pašoko ir susijaudinęs ėmė vaikščioti po kambarį. — Bet juk aš dar neketinau vesti. Ir paskui, kas taip veda? Or be to, ar ji man patiks?
— Žmogui-Vyrui dera turėti Zmogų-Moterį.
— Sutinku, bet…
— Nejau jie kartu atsiųs ir ką tik užšaldytą dvasiškį?
Stengiantis suprasti gudrią tarno užuominą, Flezvelo veidą nušvietė pasitenkinimo šypsena.
— Ganga-Semai, — tarė jis. — Tu, kaip visuomet, supratai dalyko esmę. Aš galvoju, kontraktas numato apeigas atlikti vėliau, kad žmogus galėtų susikaupti ir apsispręsti. Dvasiškio užšaldymas — brangus malonumas. O kol kas, teisybę sakant, pravartu turėti po ranka merginą, dirbančią darbą, kuris jąi pridera.
Ganga-Semas įsigudrino reikšmingai nusišypsoti. Flezvelas tuojau pat atsisėdo ir užsisakė mažo dydžio pavyzdinę pasienio nuotaką: jis galvojo, kad ir tokias visiškai pakaks. Ganga-Semas gavo nurodymą perduoti užsakymą per radiją.
Laukdamas Flezvelas iš susijaudinimo negalėjo nustygti. Jis jau iš anksto ėmė žvilgčioti į dangų. Robotai užsikrėtė jo nuotaika. Vakarais jų nerūpestingas dainas ir šokius nutraukdavo sujaudintas šnibždesys ir tylūs juokeliai. Mechaniniai žmonės nedavė Ganga-Semui ramybės:
— Ei, meistre! Papasakok, kokia ji, ta Žmogus-Mote— ris, šeimininkė?
— Ne jūsų reikalas, — atsakė jiems Ganga-Semas. — Tai žmogaus reikalas. Jūs, robotai, geriau nekaišiokit nosių!
Tačiau galų gale ir jis neiškentė, ir ėmė kartu su kitais žvilgčioti į dangų.
Tas visas savaites Flezvelas mąstė apie pasienio nuotakos pranašumus. Ir kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau jį traukė pati idėja. Tos išsidažiusios, išsipuošusios lėlytės visiškai ne jam! Kaip malonu įsitaisyti smagią, praktišką, protingą gyvenimo draugę, mokančią virti ir skalbti; ji prižiūrės namus ir robotus, siūs, kirps ir virs uogienes…
Taip svajodamas jis leido laiką, iki kraujo susikandžio— damas sau nagus.
Galų gale laivas sužibo viršum horizonto. Jis nusileido, išmetė didelį konteinerį ir nuskrido Amiros IV link.
Robotai pakėlė nuo žemės konteinerį ir atnešė jį Flez— velui.
— Jūsų sužadėtinė, sere! — džiūgavo jie, mėtydami ant delno tepalines.
Flezvelas iš džiaugsmo paskebė, kad duoda jiems laisvą pusdienį, ir netrukus valgykloje jis liko vienas kartu su didele, šalta dėže. Ant dangčio buvo užrašyta: „Atsargiai! Viduje moteris!”
Jis paspaudė atšildytojo rankenas, palaukė valandą, kaip buvo nurodyta, ir atidarė konteinerį. Viduje buvo kitas, atšildymui pareikalavęs ištisų dviejų valandų. Flezvelas nekantraudamas bėgiojo iš kampo į kampą, baigdamas graužti nagų likuęius. Pagaliau buvo galima atidaryti ir šitą dėžę. Drebančiomis rankomis Flezvelas nuėmė dangtį ir pamatė…
— Č-č-č-čia dabar kas?! — sušuko jis.
Mergina konteineryje prisimerkė, nusižiovavo kaip katytė, atsimerkė ir atsisėdo. Abu įsistebeilijo vienas į kitą, ir Flezvelas pamatė, kad įvyko baisi klaida.