Ji vilkėjo puikią, bet visai nepraktišką suknutę, kurioje auksiniais siūlais buvo išsiūtas jos vardas — Šeila. Paskui Flezvelui į akis krito jos grakšti figūrėlė, visiškai netinkanti sunkiam darbui užplanetinėmis sąlygomis, ir jos sniego baltumo oda — nuo svilinančios asteroido vasaros saulės ant jos, žinoma, iššoks pūslės. O jau rankos— dailios, ilgais pirštais ir skaisčiai raudonais nagučiais, visiškai ne tai, ką buvo žadėjęs Rebek-Vordo katalogas. Kai dėl kojų ir kitko, pagalvojo Flezvelas, visa tai tinka Žemėje, bet ne čia, kur žmogus pasmerktas darbui.
Nebuvo galima net pasakyti, kad jos svorio centras yra žemai. Kaip tik atvirkščiai!
Ir Flezvelas pajuto, kad jį apgavo, apmulkino, apvyniojo aplink pirštą.
Šeila purptelėjo iš savo kokono, priėjo prie lango ir apžvelgė žydinčius, žalius Flezvelo laukus nuostabių kalnų fone.
— O kurgi palmės? — paklausė ji.
— Palmės?..
— Žinoma. Man sakė, kad Siringare V auga palmės.
— Tai čia ne Siringaras V, — atsakė Flezvelas.
— Kaip, argi jūs ne paša de Šre? — nustebo Šeila.
— Visai ne. Paprasčiausias pasienio gyventojas. O jūs argi ne pasienio nuotaka?
— Dar ko! Argi aš į ją panaši? — rėžė Šeila, rūsčiai žaibuodama akimis. — Aš — prabangiai apiformintas „ultraliuks” modelis, man buvo išrašytas kelialapis į subtropinę rojaus planetą Siringaras V.
— Mus abu apgavo. Matyt, apsirikta transporto skyriuje, — niūriai prabilo Flezvelas.
Mergina apžvelgė pliką valgyklą, ir jos gražutį veidelį iškreipė grimasa.
— Bet juk jūs galite pasirūpinti, kad mane persiųstų į Siringarą V?
— Kas liečjia mane, tai aš sau neleidžiu net kelionės į Nagondisoną, — tarė Flezvelas. — Bet pranešiu Rebek— Vordui apie šį nesusipratimą, ir jie, žinoma, perkels jus, kai man atsiųs mano pavyzdinę pasienio nuotaką.
Šeila patraukė petukais.
— Kelionės plečia akiratį, — pastebėjo ji nerūpestingai.
Flezvelas išsiblaškęs linktelėjo. Jis giliai susimąstė. Ši mergina, iš visko matyt, neturi pavyzdinės kolonistės savybių. Bet ji nuostabiai graži. Kodėl gi nepadaryti, kad jos viešnagė būtų maloni abiem?
— Dėl susiklosčiusių aplinkybių, — tarė jis, maloniai šypsodamasis, — mums niekas nekliudo susidraugauti.
— Kokiomis sąlygomis?
— Tiesiog mes vieninteliai žmonės visame asteroide. — Ir jis švelniai paglostė jos petuką.— Išgerkime! Jūs papasakosite man apie save. Buvote jūs…
Bet čia už jos nugaros pasigirdo kurtinantis žvangesys. Jis apsigręžė ir pamatė iš atskiro konteinerio skyriaus išlendant nedidelį, kresną robotą.
— Ko jums čia reikia? — paklausė Flezvelas.
— Aš — robotas tuokėjas, — tarė robotas. — Esu valstybės įgaliotas registruoti sutuoktuves kosmose. O taip pat Rebek-Vordo kompanijos priskirtas prie šios jaunos ledi jos globėjo, auklės ir gynėjo teisėmis — kol mano pagrindinė misija, būtent vestuvinės apeigos, bus sėkmingai atlikta.
— Įžūlus pakalikas, prakeiktas robotas! — nusikeikė Flezvelas, — O ko gi jūs laukėte? — paklausė Šeila. — Ar tik ne užšaldyto dvasiškio?
— Žinoma, ne! Bet sutikite: robotas-auklė…
— Geresnės ir būti negali! — pasipriešino ji. — Jūs neįsivaizduojate, kaip elgiasi kai kurie vyrai už kelių šviesmečių nuo Žemės.
— Jūs taip manote?
— Galų gale taip kalba, — atsakė Šeila, kukliai nuleidusi galvą.— Bet ir sutikite, kad pašos de Šre nuotaka negali keliauti be apsaugos.
— Mylimieji vaikai, — prodainiu užtraukė robotas, — mes susirinkome čia, norėdami sujungti…
— Ne dabar, — pasipūtusi pertraukė jį Šeila. — Ir ne su šituo…
— Aš įsakysiu robotams sutvarkyti jums kambarį, — suriaumojo Flezvelas ir pasišalino, kažką murmėdamas panosėje apie Žmogaus Naštą.
Jis pasiuntė radiogramą Rebek-Vordui ir gavo atsakymą, kad užsakytasis nuotakos modelis būsiąs skubiai išsiųstas, o apsišaukėlę iš jo paimsią. Tada jis grįžo prie įprastinių savo darbų, tvirtai nutaręs visiškai nekreipti dėmesio į Šeilą ir jos auklę.
,Šanse” vėl užvirė darbas. Reikėjo išžvalgyti naujus torio telkinius ir iškasti naujus šulinius. Artinosi derliaus nuėmimas, robotai daug valandų praleisdavo laukuose ir soduose, jų sąžiningi metaliniai veidai blizgėjo nuo mašininės alyvos, ore tvyrojo žydinčio diro kvapas.
Tuo tarpu Šeila stengėsi visokiais būdais įsiteikti, ir dėl to jos buvimas dar labiau krito į akį. Greitai viršum grynų liuminescencinės šviesos lempučių sumargavo plastmasiniai gaubtai, niūrūs langai pasipuošė užuolaidomis, o grindys — šen bei ten išmėtytais takeliais. O ir apskritai visame name buvo pastebimos permainos, kurias Flezvelas labiau juto, negu matė.
Ir maistas pasidarė įvairesnis. Nuo senumo roboto virėjo atminties juosta daugelyje vietų buvo nusitrynusi, ir dabar visą vargšo meniu sudarė befstrogenas, agurkų salotos, ryžių pudingas ir kakava. Ir, būdamas,Šanse”, Flezvelas visą laiką stoiškai tenkinosi šiuo meniu, tik retkarčiais paįvairindamas jį neliepiamų atsargų daviniais.
Pasiėmusi virėją, Šeila su tikrai geležine kantrybe įrašė į jo juostą kepsnių, troškintos mėsos, salotų su alyvų aliejumi, obuolių pyrago ir daugelio kitokių dalykų receptus. Tuo būdu ir mityba „Šanse” turėjo labai pagerėti. O kai Šeila ėmėsi užpildyti tuščius balionus smiso džemu, Flezvelas visiškai suabejojo.
Šiaip ar taip, o šalia — be galo praktiška ir sumani būtybė; nepaisant prašmatnios išvaizdos, ji dirba viską, ką turi dirbti pasienio žmona… Be to, ji turi dar ir kitų gerų savybių! Patiko jam tas Rebek-Vordo pasienio modelis!
Apie tai pamąstęs, Flezvelas tarė savo vyresniajam robotui:
— Ganga-Semai, ką čia daryti, man galva stačiai neišneša!
— Ko pageidaujate? — paklausė vyresnysis robotas kažkokiu visiškai bejausmiu metaliniu veidu.
— Man dabar, kaip niekad reikalinga jūsų robotiška nuojauta, — kalbėjo toliau Flezvelas. — Ji visiškai neblogai pasirodė, tiesa, Ganga-Semai?
— Zmogus-Moteris pasiėmė jai priklausančią Žmogaus Naštos dalį.
— Taigi. Nežinia, ar ilgam jos užteks? Dabar ji dirba ne mažiau už pavyzdinę pasienio žmoną, tiesa? Verda valgyti, konservuoja.
— Darbininkai ją myli, — tarė Ganga-Semas su atvira— širdišku orumu. — Jūs net nežinote, sere: kai praėjusią savaitę pas mus prasidėjo rūdžių epidemija, mem naudojo mus naktį ir dieną ir ramino išsigandusius jaunus darbininkus.
— Nejaugi? — sušuko sukrėstas Flezvelas. — Mergina iš gerų namų, žodžiu, — modelis „liuks”?..
— Nesvarbu, ji — Žmogus, ir jai užteko jėgų ir kilnumo užsikrauti Žmogaus Naštą.
— O žinai? — tarė Flezvelas užsikirsdamas. — Tu mane įtikinai. Aš iš tiesų manau, kad ji mums tinka. Ne jos kaltė, kad ji ne pasienio modelis. Viskas priklauso nuo atrinkimo ir priežiūros, čia jau nieko nepadarysi. Eisiu jai pasakyti, tegu lieka. Ir atšauksiu savo užsakymą Re— bekui.
Roboto akyse žybtelėjo keista išraiška — kone juokas. Jis žemai nusilenkė ir tarė:
— Viskas bus, kaip šeimininkas įsakys.
Flezvelas nubėgo ieškoti Šeilos.
Surado ją medicinos punkte, įkurtame buvusiame instrumentų sandėlyje. Čia, roboto techniko padedama, Šeila gydė išnirimus ir įdrėskimus, tuos įprastus būtybių su metaline oda negalavimus.
— Šeila, — tarė Flezvelas, — aš noriu su jumis pasikalbėti.
— Gerai, — atsiliepė ji išsiblaškiusi, — tik prisuksiu veržlę. — Ji vikriai įstatė veržlę į vietą ir patapšnojo robotą per petį veržliniu raktu.