— O dabar, Pedro, išmėginsime tavo koją.
Robotas atsargiai žengė skaudama koja, o paskui primynė ją kaip reikiant. Įsitikinęs, kad koja sveika, jis, juokingai maivydamasis, ėmė šokti apie Zmogų-Moterį, kalbėdamas:
— Na, ir mem, jūs puikiai ją pataisėte, bos-ledi! Gracijas, mem!
Vis taip pat juokingai šokdamas, jis išėjo į saulę.
Flezvelas ir Šeila šypsodamiesi palydėjo jį žvilgsniu.
— Jie visai kaip vaikai! — tarė Flezvelas.
— Jų negalima nemylėti, — pritarė Šeila. — Linksmi, nerūpestingi.
— Bet jie neturi sielų, — priminė Flezvelas.
— Taipf — tarė jir iš karto surimtėjusi. — Tai tiesa. O kam gi jums manęs prireikė?
— Aš norėjau jums pasakyti… — Bet staiga Flezvelas apsižvalgė. Medicinos punkte buvo nepriekaištinga, sterili švara. Visose lentynose gulėjo veržlių raktai, varžtai, sraigtai medžiui, metalo piūklai, pneumatiniai plaktukai ir kiti chirurginiai instrumentai. Tur būt, aplinka nebuvo paranki prisipažinimui, kuriam jis ruošėsi.
— Eime iš čia, — tarė jis.
Jie išėjo iš ligoninės ir žydinčiais žaliais sodais pasuko Flezvelo pamėgtųjų didingų kalnų link. Čia stačių uolų pavėsyje blykčiojo tylus, tamsus tvenkinys, o viršum jo buvo palinkę dideli medžiai, kuriuos Flezvelas išaugino, naudodamas augimo stimuliatorius.
Čia jie sustojo.
— Štai ką norėjau jums pasakyti, — pradėjo Flezvelas. — Jūs, Šeila, mane nustebinote. Aš maniau, jūs iš tų baltąrankių, kurios neranda sau vietos. Jūsų įpročiai, jūsų išsiauklėjimas, o ir jūsų išorė — viskas bylojo jūsų nenaudai. Bet aš klydau. Jūs neišsigandote mūsų pasienio gyvenimo sunkumų, jūs laimėjote ir užkariavote visų širdis.
— Ar jau baigėte? — meilikaujamu balsu paklausė Šeila.
— Manau kalbąs kiekvieno šio asteroido roboto vardu. Jie dievina jus. Mano nuomone, jūs mūsiškė ir turite likti čia.
Stojo tyla, tik nenuilstantis vėjas šlamėjo dirbtinai išaugintų didelių.medžių lapuose ir raibino tamsų ežero paviršių.
Pagaliau ji tarė:
— Jūs tikrai manote, kad aš turiu likti čia?
Flezvelas neatsispyrė kerinčiam jos žavesiui, jis jautė, kad skęsta topazinėje jos akių gelmėje. Širdis ėmė neramiai plakti, jis paėmė jos ranką, ir ji trumpam laikė jo ranką savojoje.
— Šeila…
— Taip, Edvardai?..
— Mylimieji vaikai! — suamsėjo gergždžiantis metalinis balsas. — Mes susirinkome čia, norėdami…
— Vėl jūs ne laiku, stuobry! — supyko Šeila.
Robotas tuokė jas išlindo iš krūmų ir nepatenkintas tarė:
— Jau aš tai visų mažiausiai noriu kištis į žmonių reikalus, bet tokia programa įrašyta mano atminties mechanizme ir niekur nuo jos nepabėgsi! Jei jūs mane paklaus— tumėte, tai tie fiziniai kontaktai visai nereikalingi. Norėdamas praktiškai įsitikinti, aš ir pats kartą pamėginau apkabinti robotą siuvėją. Ir užsidirbau didelį randą. O kartą savo kūne pajutau kažką panašaus į elektros srovę arba dieglius, ir mano akyse sumirgėjo kažkokios geometrinės figūros. Žiūriu, ogi nuo laido nutrūkęs izoliatorius. Jausmas buvo nelabai malonus…
— Įžūlus pakalikas, prakeiktas robotas! — nusikeikė Flezvelas.
— Nelaikykite manęs priekabiu. Aš tik norėjau paaiškinti, jog ir pats nepritariu instrukcijai, pagal kurią visomis priemonėmis reikia kliudyti fiziniam suartėjimui dar prieš vestuves. Bet, gaila, įsakymas lieka įsakymu. Tad ar dabar negalėtumėm atlikti sutuoktuvių ceremonijos?
— Ne! — rūsčiai tarė Šeila.
Ir robotas, paklusniai patraukęs pečiais, vėl įlindo į krūmus.
— Nepakenčiu, kai robotas užsimiršta! — tarė Flezvelas. — Bet tai jau nebeturi reikšmės!
— Kas nebeturi reikšmės?
— Taip, — įsitikinęs tarė Flezvelas, — jūs niekuo ne blogesnė už pasienio nuotakas, ir, be to, jūs daug gražesnė. Šeila, ar jūs sutinkate būti mano žmona?
Robotas, nerangiai kuitęsis krūmuose, vėl pasirodė.
— Ne! — tarė Seila.
— Ne? — pakartojo suglumęs Flezvelas.
— Jūs girdėjote! Ne. Jokiu būdu!
— Bet kodėl gi? Jūs taip mums tinkate, Šėila! Robotai jus dievina. Dar niekad jie taip nedirbo…
— Manęs nė truputėlio nedomina jūsų robotai! — sušuko ji, išsitiesusi visu ūgiu, — jos plaukai išsidraikė, akys svaidė žaibus. — Ir nė truputėlio nedomina jūsų asteroidas. O juo labiau nedominate jūs! Aš noriu į Siringarą V, ten mano sužadėtinis paša mane ant rankų nešios!
Abu žvelgė vienas į kitą iš arti: ji — išblyškusi nuo pykqio, jis — raudonas nuo sumišimo.
— Na kaip, įsakysite pradėti? — pasiteiravo robotas tuokėjas. — Mylimieji vaikai…
Šeila apsisuko ir kaip strėlė dūmė į namus.
— Nieko nesuprantu! — skundėsi robotas. — Kada gi pagaliau mes atliksime apeigas?
— Apeigų, apskritai, nėra ko tikėtis, — pertraukė jį Flezvelas ir nuėjo namo pilnas išdidumo, nors viduje viskas kunkuliavo iš pykčio.
Robotas, valandėlę paabejojęs, atsiduso metaliniu atodūsiu ir leidosi vytis pavyzdinę „ultraliuks” nuotaką.
Visą naktį Flezvelas išsėdėjo savo kambaryje, gerdamas daugiau, negu paprastai, ir kažką murmėdamas sau panosėje. Auštant ištikimas Ganga-Semas pasibeldė ir įėjo į jo kambarį.
— Štai kokios moterys! — drėbė Flezvelas ištikimam savo padėjėjui.
— Ko pageidaujate? — paklausė Ganga-Semas.
— Aš niekad jų nesuprantu! Ji mane vedžiojo už nosies. Maniau — ji nori likti čia. Maniau…
— Vyro siela tamsi ir miglota, — tarė Ganga-Semas. — Bet ji tyra kaip kristalas, lyginant su Moters siela.
— Iš kur tu žinai? — paklausė Flezvelas.
— Sena robotų patarlė.
— Jūs, robotai, mane stebinate! Kartais man atrodo, kad jūs turite sielą.
— O ne, misteri Flezvelai, bose! Robotų technikos specifikacijoje pabrėžta, kad robotus reikia daryti be sielos, norint išvaduoti juos nuo kančių.
— Protingas nurodymas, — tarė Flezvelas, — apie tai reikėtų pagalvoti ir Žmonėms. Tegu ją velniai! O tu ko atėjai?
— Aš atėjau pasakyti, kad krovininis laivas tuojau nusileis.
Flezvelas išbalo.
— Kaip, jau? Vadinasi, jis atvežė mano nuotaką?
— Tikriausiai.
— O Šeilą išveš į Siringarą?
— Žinoma!
Flezvelas sudejavo ir susiėmė už galvos. O paskui išsitiesė ir tarė:
— Gerai, gerai! Eisiu, pažiūrėsiu, ar ji jau pasiruošusi.
Šeilą jis rado valgykloje: ji stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip laivas spirale leidžiasi žemyn.
— Linkiu jums laimės, Edvardai, — tarė ji. — Tikiuosi, naujoji sužadėtinė neapvils jūsų lūkesčių.
Laivas nusileido, ir robotai ėmė traukti iš vidaus didelį konteinerį.
— Eisiu, — tarė Šeila. — Jie ilgai nelauks.
Jinai padavė jam ranką.
Jis suspaudė jos pirštus ir pats nepajuto, kaip sugriebė ją už peties. Ji nesipriešino, ir robotas tuokėjas kažkodėl neįsiveržė į kambarį. Flezvelas ir pats neprisiminė, kaip jinai atsidūrė Jo glėbyje. Jis pabučiavo ją, ir atrodė, kad danguje sušvito dar viena saulė.
Galų gale jis tarė užkimusiu balsu, tarytum pats sau netikėdamas:
— Taigi, taigi.
Flezvelas du kartus kostelėjo.
— Šeila, aš myliu tave! Mano pastogėje, žinoma, tu nematysi prabangos, bet jei pasiliksi…
— Pagaliau tu supratai, kad myli mane, kvaileli! — tarė ji. — Žinoma, aš pasilieku.