Atėjo iš tiesų svaiginama, žavi valandėlė. Bet staiga už lango pasigirdo robotų klegesys. Durys atsivėrė, ir į kambarį įgriuvo robotas tuokė jas, lydimas Ganga-Semo ir dviejų robotų žemdirbių.
— Tai jau iš tikrųjų! Net nesitiki! — šūkavo tuokė— jas. — Nesitikėjau sulaukti dienos, kada robotas sukils prieš robotą.
— Kas atsitiko? — paklausė Flezvelas.
— Tas jūsų meistras laikė mane už pakarpos, —pasiskundė tuokėjas, — o jo draugužiai nutvėrė už kojų. Bet aš juk veržiausi čia, norėdamas atlikti vyriausybės ir Robek-Vordo firmos nustatytas apeigas!
— Ką tu čia dabar, Ganga-Semai? — paklausė Flezvelas juokdamasis.
Robotas tuokėjas tuo tarpu puolė prie Šeilos.
— Na kaip, jūs gyva? Ir jums nieko nenutiko? Nei įdrėskimų, nei trumpų sujungimų?
— Ne, ne, viskas baigėsi laimingai, — atsiduso Šeila, vis dar negalėdama atsipeikėti.
— Visa tai aš padariau, bose, sere, — pak luso Ganga— Semas. — Kiekvienas žino, kad Vyras ir Moteris sužieduotuvių metu turi pabūti dviese. Aš dariau tik tai, ką laikiau savo pareiga Žmonių Rasei, misteri Flezvelai, bose, saibe!
— Tu esi šaunus, Ganga-Semai, aš tau labai dėkingas… O viešpatie…
— Kas atsitiko? — paklausė išgąsdinta Šeila.
Flezvelas įsmeigė akis į langą. Robotai namų link vilko didelį konteinerį.
— Tai ji, pavyzdinė pasienio nuotakai Ką dabar mums daryti, mano angele? Juk tada aš tavęs atsisakiau ir pareikalavau kitos. Ką dabar daryti su kontraktu?
— Nesirūpink, — nusijuokė Šeila. — Dėžėje nėra jokios sužadėtinės. Tavo užsakymas buvo atšauktas, vos tik jis buvo gautas.
— Nejau?
— Žinoma! — Ji sumišusi nuleido galvą.— Bet tu, ko gero, supyksi ant manęs…
— Nesupyksiu, — pažadėjo jis. — Tik paaiškink man…
— Supranti, visi jūsų, pasienio gyventojų, portretai iškabinti firmos kontoroje, ir sužadėtinės mato, su kuo joms teks susitikti. Jos juk gali laisvai pasirinkti sužadėtinį pagal savo skonį, ir aš taip ilgai stypsojau ten — prašiau, kad mane išbrauktų iš „ultraliuks” modelių, kol… kol susipažinau su užsakymų skyriaus vedėju. Ir štai, — išdrožė ji staiga, — priprašiau jį, kad pasiųstų mane čia.
— O kaipgi paša de Šre?
— Aš jį išgalvojau.
— Bet kodėl? — skėstelėjo rankomis Flezvelas. — Tu tokia graži…
— …kadangi kiekvienas manyje mato žaisliuką kokiam nors riebiam, ištvirkusiam idiotui, — tarė ji su įkarščiu. — O aš to nenoriu. Aš noriu būti žmona. Aš esu ne blogesnė už bet kurią iš tų raumeningų kvailučių.
— Geresnė! — tarė jis.
— Aš moku virti valgį ir gydyti robotus, ir šeimininkauti. Ar ne? Argi aš nėįrodžiau?
— Žinoma, brangioji!
Bet Šeila puolė į ašaras.
— Niekas, niekas manim netikėjo! Teko griebtis gudrybių. Aš turėjau pabūti čia tiek laiko, kad tu spėtum… na, spėtum mane pamilti!
— Aš ir pamilau, — užbaigė jis, šluostydamas jai ašaras. — Viskas pasibaigė kuo puikiausiai. Ir apskritai ši istorija — laimingas atsitiktinumas.
Metalinius Ganga-Semo skruostus išmušė lyg ir dažai.
— O argi ne atsitiktinumas? — paklausė Flezvelas.
— Suprantate, sere, misteri Flezvelai, efendi, žinoma, kad Zmogui-Vyrui reikalinga graži Moteris-Zmogus. Pasienio modelis šiuo atžvilgiu nieko malonaus nežadėjo, o memsaib Šeila — mano ankstesnio šeimininko draugų duktė. Aš ir išdrįsau jūsų užsakymą pasiųsti tiesiai jai. Ji įprašė savo pažįstamą iš užsakymų skyriaus parodyti jūsų portretą, o vėliau ir pasiųsti ją čia. Tikiuosi, jūs nepykstate ant savo nuolankaus tarno už tokį savavaliavimą.
— Tegul trenkia mane perkūnas! — pagaliau sušuko Flezvelas. — Aš visuomet sakiau — niekas nesupranta žmonių geriau už jus, robotus. Bet kas gi šiame konteineryje? — paklausė jis Šeilą.
— Mano suknutės, mano niekučiai, mano batukai, mano kosmetika, mano kirpėjas, mano…
— Bet…
— Tau pačiam, brangusis, bus malonu, kad tavo žmonelė gerai atrodys, kai mes išvyksime su vizitais. Galų gale, Citera V tik už penkiolikos skridimo dienų nuo čia. Aš teiravausi dar prieš vykdama pas tave.
Flezvelas nuolankiai linktelėjo. Argi galėjo kitaip pasielgti pavyzdinė „ultraliuks” markės sužadėtinė?
— Metas! — įsakė Šeila, pasisukusi į robotą tuokė ją.
Robotas tylėjo.
— Metas! — aprėkė jį Flezvelas.
— O jūs esate tikri? — niūriai paklausė robotas.
— Tikri! Pradėkite!
— Nieko nesuprantu! — pasiskundė tuokėjas. — Kodėl būtinai dabar? Kodėl ne praėjusią savaitę? Arba aš — vienintelis čia esantis protingas padaras? Na, gerai! Mylimieji vaikai…
Pagaliau ceremonija įvyko. Flezvelas nepagailėjo savo robotams trijų laisvų dienų, ir jie dainavo, šoko ir šventė be jokių rūpesčių, kaip robotams įprasta.
Nuo tos dienos į „Šansą” atėjo kiti laikai. Flezvelų gyvenimas buvo šiek tiek panašus į pasaulietišką: jie patys viešėdavo svetur ir priiminėdavo svečius — tokias pat sutuoktinių poras penkiolikos-dvidešimties šviesdie— nių spinduliu: iš Citeros III, Tamo ir Randiko I. Užtat visą likusį laiką Šeila buvo nepriekaištinga pasienio žmona, gerbiama robotų ir dievinama vyro. Robotas tuokėjas, standartine instrukcija vadovaujantis, asteroide užėmė sąskaitininko ir buhalterio vietą — pagal savo protinį bagažą jis puikiai tiko šioms pareigoms. Jis dažnai sakydavo, kad be jo čia viskas nueitų vėjais.
Na, o robotai kalnuose ir toliau kasė torį; soduose žydėjo dirai, oldžiai ir smisai, ir Flezvelas su Šeila dalijosi Žmogaus Našta.
Flezvelas nesiliovė liaupsinęs savo tiekėjus Rebeką ir Vordą. Bet Šeila žinojo, kad tikra laimė turėti tokį vyresnįjį robotą, kaip ištikimasis Ganga-Semas, tik gaila, kad jis buvo be sielos.
ORDERIS ŽMOGŽUDYSTEI
Tomas Žvejas nė neįtarė, kad jo laukia nusikaltėlio karjera. Buvo rytas. Didelė raudona saulė ką tik pakilo viršum horizonto kartu su mažu geltonu palydovu, kuris vos spėjo paskui saulę. Mažytis, tvarkingas kaimelis — retas baltas taškelis žalioje planetos erdvėje — blykčiojo savo dviejų saulių vasaros spinduliuose.
Tomas ką tik pabudo savo namelyje. Jis buvo aukštas jaunas vyriškis nuo saulės nugrubusia oda; iš tėvo jis paveldėjo įkypas akis, o iš motinos — atviraširdišką nenorą apsunkinti save darbu. Tomas neskubėjo: kol neprasidės rudens lietūs, negalima žuvauti, vadinasi, ir tikro darbo žvejas neturi. Iki rudens jis ketino truputį paknebinėti ir pataisyti žvejybos įrankius.
— Juk tau sakoma: stogas turi būti raudonas! — iš gatvės jį pasiekė Bilio Dažytojo balsas.
— Bažnyčių stogai niekad nebūna raudoni! — šaukė Edas Audėjas.
Tomas apsiniaukė. Jis buvo visai pamiršęs, kokios permainos įvyko kaime per pastarąsias dvi savaites, kadangi tos permainos jo paties nelietė. Jis užsimovė kelnes ir neskubėdamas patraukė kaimo aikštės link.
Ten iš karto jam krito į akis didelis naujas plakatas:
SVETIMIEMS ELEMENTAMS ĮEITI Į MIESTĄ DRAUDŽIAMA!
Jokių svetimų elementų visoje Naujoje Dilavero planetoje nebuvo. Joje augo miškai ir stovėjo tik tas vienas vienintelis kaimelis. Plakatas buvo grynai retorinis, turįs aiškią politinę tendenciją.
Aikštėje stovėjo bažnyčia, kalėjimas ir paštas. Visi trys pastatai buvo skubiai pastatyti per paskutines dvi beprotiškas savaites ir tvarkingai išrikiuoti viena eile fasadais į aikštę. Niekas nežinojo, ką su jais veikti: kaimas jau daugiau kaip du šimtmečiai neblogai tvarkėsi ir be jų. Tačiau dabar, savaime suprantama, juos būtinai reikėjo pastatyti.