Edas Audėjas stovėjo priešais ką tik pastatytą bažnyčią ir prisimerkęs žiūrėjo į viršų. Bilis Dažytojas, rizikuodamas gyvybe, balansavo ant stataus bažnyčios stogo šlaito. Jo rudi ūsai piktai šiaušėsi. Apačioje buvo susirinkusi nedidelė minia.
— Eik tu velniop! — širdo Bilis Dažytojas. — Sakau tau, aš kaip tik praėjusią savaitę visa tai perskaičiau. Baltas stogas — prašom. Raudonas stogas — nieku gyvu.
— Ne, tu kažką painioji, — tarė Audėjas. — Kaip tu manai, Tomai?
Tomas patraukė pečiais; šiuo klausimu jis neturėjo savo nuomonės. Ir čia iš kažkur, visas suprakaitavęs, at— pūkštė meras. Išsipešusi palaidinė laisvai plaikstėsi apie jo didelį pilvą.
— Nulipk! — sušuko jis Biliui. — Aš viską radau knygutėje. Ten pasakyta: mažas raudonas mokyklinis pastatas, bet ne bažnyčia.
Bilis atrodė labai supykęs. Jis apskritai buvo irzlus žmogus. Visi Dažytojai — irzlūs žmonės. Bet nuo to laiko, k$i meras praėjusią savaitę Bilį Dažytoją paskyrė policijos viršininku, Bilio charakteris galutinai pagedo.
— Bet mes nieko panašaus neturime. Nėra to mažo mokyklinio pastato, — toliau spyrėsi Bilis, jau nulipęs iki pusės kopėčių.
— O mes jį dabar imsime ir pastatysime, — tarė meras. — Ir teks paskubėti.
Jis žvilgtelėjo į dangų. Nejučiomis visi taip pat pažvelgė į viršų. Bet ten dar nieko nesimatė.
— Kurgi dabar tie vaikinai, kur Dailidės? — paklausė meras. — Sidai, Semai, Marvai, kur jūs dingote?
Iš minios išlindo Sido Dailidės galva. Jis dar tebevaikščiojo ant ramentų, nuo tada, kai praėjusį mėnesį iškrito iš medžio, iš paukšęių lizdų rinkdamas kiaušinius. Visi Dailidės nemokėjo laipioti į medžius.
— Kiti vaikinai sėdi pas Edą.Alų, — tarė Sidas.
— Žinoma, kur jie daugiau bus! — nuskambėjo minioje Meri Keltininkės balsas.
— Gerai, pašauk juos, — tarė meras. — Reikia pastatyti mažą mokyklinį pastatą, tik greičiau. Pasakyk jiems, kad statytų greta kalėjimo. — Jis atsisuko į Bilį Dažytoją, kuris jau buvo nulipęs žemėn. — O tu, Bili, nudažysi mokyklinį pastatą gerais, ryškiai raudonais dažais. Iš lauko ir iš vidaus. Tai labai svarbu.
— O kada aš gausiu policininko metalinį ženklą? — paklausė Bilis. — Aš skaičiau, kad visi policijos viršininkai nešioja ženklus.
— Pasidaryk jį pats, — tarė meras. Jis nusišluostė veidą palaidinės skvernu. — Na ir karštis! Negalėjo tas inspektorius atvykti žiemą… Tomai! Tomai Žvejy! Aš tau turiu labai svarbų uždavinį. Eime, tuoj viską tau paaiškinsiu.
Meras apkabino Tomą per pečius, jie perėjo tuščią turgaus aikštę ir vienintele grįsta gatve patraukė mero namų link. Ankstesniais laikais grindinį čia atstojo gerai susigulėjęs purvas. Bet ankstesni laikai pasibaigė prieš dvi savaites, ir dabar gatvė buvo išgrįsta skaldytais akmenimis. Vaikščioti ja basomis kojomis pasidarė taip sunku, kad kaimo gyventojams geriau buvo laipioti savo ir kaimynų tvoromis. Tačįiau meras vaikščiojo gatve— tai buvo jo garbės reikalas.
— Kausykite, mere, juk aš dabar ilsiuosi…
— Koks dabar gali būti poilsis? — tarė meras. — Tik ne dabar. Jis juk gali pasirodyti diena iš dienos.
Meras praleido Tomą į priekį, jie įėjo į namą, ir meras sudribo į didelį krėslą, pastatytą prie pat tarpplane— tinio radijo.
— Tomai, — nedelsdamas pradėjo meras, — ar tu nenorėtum tapti nusikaltėliu?
— Nežinau, — tarė Tomas. — O kas yra nusikaltėlis?
Neramiai sujudėjęs kresle ir padėjęs ranką ant radijo, kad autoritetingiau atrodytų, meras tarė:
— Tad, supranti, štai kas… — ir ėmė aiškinti.
Tomas klausė, klausė, ir kuo toliau, tuo mažiau jam visa tai patiko. O dėl visko kaltas tarpplanetinis radijas, nutarė jis. Gaila, kad jis tikrai nepagedo.
Niekas netikėjo, kad jis kada nors galėtų prabilti. Slinko metai, keitėsi kartos, o tarpplanetinis radijas stovėjo kontoroje ir dulkėjo — paskutinė nebyli grandis, siejanti jų planetą su Motina Žeme. Prieš du šimtus metų Zemė kalbėjosi su Naujuoju Dilaveru, ir su Fordu IV, ir su Kentauro alfa, ir su Naująja Ispanija, ir su kitomis kolonijomis, kurios įėjo į Žemės demokratijos Sandraugą. O vėliau visi pranešimai nutrūko.
Žemėje, matyt, vyko karas. Naujasis Dilaveras su savo vieninteliu kaimeliu buvo per mažas ir per tolimas, kad dalyvautų kare. Dilavero gyventojai laukė žinių, tačiau jų nebuvo. Vėliau kaime siautėjo maras, nusinešęs į kapus tris ketvirtadalius gyventojų.
Pamažu kaimas atkuto. Gyventojai prisitaikė, ėmė gy— venti ypatingą gyvenimą, kuris vėliau pasidarė įprastas. Jie užmiršo Zemę.
Praėjo du šimtai metų.
Ir štai prieš dvi savaites senovinis radijas atgijo ir 354
ėmė veikti. Ištisomis valandomis jis urzgė ir traškėjo, o visas kaimas susirinko gatvėje prie mero namo.
Pagaliau galima buvo suprasti ir žodžius:
— … tu girdi mane? Naujasis Dilavere! Tu mane girdi?
— Taip, taip, mes girdime tave, — tarė meras.
— Ar kolonija tebegyvuoja?
— O kaipgi! — išdidžiai atsakė meras.
Jo balsas pasidarė griežtas ir oficialus.
— Kiek laiko dėl vidaus padėties nepastovumo mes nepalaikėme ryšių su kolonijomis, esančiomis už Žemės ribų. Bet dabar to nebebus, tik kai kur reikia įvesti tvarką. Jūs, Naujasis Dilavere, po senovei esate Žemės imperijos kolonija ir, vadinasi, turite paklusti jos įstatymams. Jūs patvirtinate šį statusą?
Meras suglumo. Visose knygose Zemė buvo minima kaip Demokratijų sandrauga. Bet galų gale per du šimtmečius pavadinimas galėjo pasikeisti.
— Mes, kaip ir anksčiau, esame ištikimi Žemei, — oriai atsakė meras.
— Puiku. Mums nebereikės siųsti ekspedicinio korpuso. Iš artimiausios planetos pas jus atvyks inspektorius rezidentas ir patikrins, ar jūs tikrai laikotės Žemės papročių, nuostatų ir tradicijų.
— Kaip jūs pasakėte? — sunerimęs paklausė meras.
Griežtasis balsas dar garsiau prabilo:
— Jūs, suprantama, žinote, kad Visatoje yra vieta tik vienai protingai būtybei — Žmogui! Visi kiti kartą ir visiems laikams turi būti sunaikinti! Mes nepakęsime jokių svetimų elementų skverbimosi pas mus. Tikiuosi, jūs mane suprantate, Generole?
— Aš ne generolas. Aš meras.
— Jūs vadovaujate, taip?
— Taip, bet.
— Tokiu atveju jūs — Generolas. Leiskite man kalbėti toliau. Į mūsų Galaktiką negalima įsileisti svetimų elementų. To negali būti! Lygiai taip pat negalima pripažinti bet kokios žmogiškos kultūros, kuri nors truputį skirtųsi nuo mūsų ir, vadinasi, būtų mums svetima. Jei kiekvienas darys tai, kas jam patinka, neįmanoma valdyti Imperijos. Tvarka turi būti įvesta bet kuria kaina.
Meras žioptelėjo, gaudydamas orą, ir įsmeigė akis į radiją.
— Atminkite, kad jūs valdote Žemės koloniją, Generole, ir neturi būti jokių nukrypimų nuo normos, jokio radikalizmo, panašaus į laisvę, laisvą meilę, laisvus rinkimus arba dar ką nors, kas įtraukta į proskripcinius sąrašus. Visa tai mums svetima, o tam, kas svetima, mes būsime negailestingi. Įveskite savo kolonijoje tvarką, Generole. Inspektorius atvyks pas jus per artimiausias dvi savaites. Tai viskas.
Kaime skubiai buvo sušauktas mitingas: reikėjo greitai nuspręsti, kaip geriau įvykdyti Žemės nurodymą. Susitarė, kad reikia kuo greičiau pertvarkyti įprastą gyvenimo būdą Žemės pavyzdžiu pagal senovines knygas.
— Kažkodėl niekaip negaliu suprasti, kodėl aš nusikaltėlis, — tarė Tomas.