— Žemėje nusikaltėlis vaidina ypatingai svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime, — paaiškino meras. — Apie tai visos knygos rašo. Pavyzdžiui, nusikaltėlis ne mažiau svarbus už laiškanešį. Arba, sakysim, už policijos viršininką. Tik tas skirtumas, kad nusikaltėlio veiksmai turi būti antisocialiniai. Jis turi kenkti visuomenei, supranti, Tomai? O jeigu iš mūsų tarpo niekas nekenkia visuomenei, kaip mes galime ką nors priversti dirbti jos naudai? Tada viskas bus veltui.
Tomas palingavo galvą.
— Vis tiek nesuprantu, kam visa tai reikalinga.
— Nesispirk, Tomai. Mes turime viską sutvarkyti Zemės pavyzdžiu. Paimkime kad ir tuos grįstus kelius. Visose knygose apie juos parašyta. Ir apie bažnyčias, ir apie mokyklas, ir apie kalėjimus. Ir visose knygose parašyta apie nusikaltėlius.
— O aš nebūsiu nusikaltėlis, — tarė Tomas.
— Suprask mane! — maldavo meras. — Atvyksta inspektorius ir sutinka Bilį Dažytoją, mūsų policijos viršininką. Inspektorius nori pamatyti kalėjimą. Jis klausia: „Nė vieno kalinio?” O aš atsakau: „Žinoma, nė vieno. Pas mus nebūna nusikaltimų.”—„Nebūna nusikaltimų? — sako jis. — Bet visose Žemės kolonijose visuomet būna nusikaltimų. Juk jums tai gerai žinoma.”—„Mes to nežinome, — atsakau aš.— Mes net nežinojome, ką reiškia šis žodis, kol praėjusią savaitę nepasižiūrėjome į žodyną.”—„Tai kam jūs pasistatėte kalėjimą? — klausia jis mane. — Kam jums policijos viršininkas?”
Meras nutilo ir atsiduso.
— Na, tu matai? Viskas žus. Inspektorius bematant supras, kad mes jau nebe tikri Žemės gyventojai. Kad visa tai tik akims apdumtiKad mes svetimas elementas!
— Hm, — numykė Tomas, nejučiomis prislėgtas tokių prielaidų.
— O taip, — greitai toliau kalbėjo meras, — aš galiu pasakyti: savaime suprantama, pas mus daromi nusikaltimai— visai kaip Žemėje. Mes turime vagį ir žmogžudį viename asmenyje — kombinuotą vagį-žmogžudį. Vargšas vaikinas turėjo blogų polinkių, ir jis kažkoks be nusistatymo. Bet mūsų policijos viršininkas jau surinko įkalčius, ir artimiausiomis dienomis nusikaltėlis bus suimtas. Mes uždarysime jį už grotų, o paskui amnestuosime.
— Ką reiškia amnestuosime? — paklausė Tomas.
— Gerai nežinau. Ilgainiui išaiškinsiu. Na, dabar tu matai, koks svarbus paukštis nusikaltėlis?
— Taip, atrodo, kad matau. Bet kodėl būtinai aš?
— Likusieji man reikalingi kitiems tikslams. Irr be to, tavo akys siauros. Visų nusikaltėlių siauros akys.
— Ne tokios jos siauros. Ne siauresnės, kaip Edo Audėjo.
— Tomai, būk geras, — tarė meras. — Kiekvienas iš mūsų daro, ką gali. Tu juk nori padėti mums, taip ar ne?
— Noriu, žinoma, — netvirtu balsu tarė Tomas.
— Na ir puiku. Tu būsi mūsų miesto nusikaltėliu. Štai, žiūrėk, viskas sutvarkyta pagal įstatymą.
Meras padavė Tomui dokumentą. Dokumente buvo parašyta:
„Orderis žmogžudystei. Visų dėmesiui. Šio orderio pateikėjas Tomas Žvejas oficialiai įgaliojamas vogti ir žudyti. Sutinkamai su tuo reikia slapstytis nuo įstatymo tamsiuose užkampiuose, slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo, ir pažeidinėti įstatymą.”
Tomas du kartus perskaitė šį dokumentą. Tada paklausė:
— Koks įstatymas?
— Apie tai aš tau pranešiu, kai tik jį išleisiu, — tarė meras. — Visos Žemės kolonijos turi įstatymus.
— Bet ką vis dėlto aš turiu daryti?
— Tu turi vogti. Ir žudyti. Tatai visiškai nesunku. — Meras priėjo prie knygų spintos ir paėmė iš lentynos seną daugiatomį darbą, pavadintą „Nusikaltėlis ir jo aplinka. Žmogžudžio psichologija. Vagystės motyvų tyrinėjimas.”
— Čia tu rasi visa, ką reikia žinoti. Vok į sveikatą, kiek širdis geidžia. Na, o dėl žmogžudysčių — vieno karto, tur būt, pakaks. Čia persistengti taip pat neverta.
Tomas linktelėjo.
— Teisingai. Gal aš ir išsiaiškinsiu kaip kas.
Jis susidėjo knygas į glėbį ir nuėjo namo.
Diena buvo nepakenčiamai karšta, ir pokalbis apie nusikaltimus labai išvargino ir nuliūdino Tomą. Jis atsigulė į lovą ir ėmė studijuoti senovines knygas.
Į duris kažkas pasibeldė.
— Prašom! — sušuko Tomas, trindamas akis.
Tarpduryje pasirodė Marvas Dailidė, pats vyriausias ir pats aukščiausias iš visų aukštų rudaplaukių brolių Dailidžių, lydimas senio Džedo Fermerio. Jie nešė nedidelį maišą.
— Tu dabar miesto nusikaltėlis, Tomai? — paklausė Marvas.
— Atrodo, kad taip.
— Tuomet visa tai skirta tau. — Jie padėjo maišą ant žemės ir ištraukė iš jo mažą kirvuką, du peilius, žeberklą, lazdą ir vėzdą.
— Ką čia jūs atnešėte? — paklausė Tomas, nuleisdamas nuo lovos kojas.
— Ginklų atnešėme, o tu manai, ką? — susierzinęs tarė Džedas Fermeris. — Kas tu per nusikaltėlis, jei neturi net ginklo?
Tomas pasikrapštė pakaušį.
— O tu tikrai žinai?
— Tau pačiam laikas būtų pasirūpinti tuo reikalu, — vis dar niurzgėdamas tarė Fermeris. — Nelauk, kad mes viską darytume už tave.
Marvas Dailidė pamerkė Tomui.
— Džedas pyksta, kad meras paskyrė jį laiškanešiu.
— Aš atlieku savp pareigą, — tarė Džedas. — Tik baisiai biauru pačiam rašyti visus tuos laiškus.
— Aš manau, kad ne, — pasišaipė Marvas Dailidė.— O kaip paštininkai susitvarko Žemėje? Jiems reikia daug daugiau parašyti laiškų, kiek ten žmonių! Na, linkiu sėkmės, Tomai.
Jie išėjo.
Tomas pasilenkė prie ginklų, norėdamas geriau juos apžiūrėti. Jis žinojo, kas tai per ginklai: senovinėse knygose apie juos buvo daug prirašyta. Bet Naujajame Dila— vere praktiškai dar niekas niekad nebuvo panaudojęs ginklo. Vieninteliai gyvuliai, gyveną planetoje, — maži nepavojingi pūkuoti žvėreliai, tikri vegetarai, mito vien žole. Nukreipti ginklą prieš savo tėvynainius — tai, žinoma, niekam dar nebuvo atėję į galvą.
Tomas paėmė vieną peilį. Peilis buvo šaltas. Tomas palietė peilio smaigalį. Jis buvo aštrus.
Tomas pakilo ir ėmė vaikščioti iš kampo į kampą, žvilgčiodamas į ginklus. Ir kiekvieną kartą, kai žvelgė į juos, pilve juto nemalonų šaltį. Jis pamanė, kad perdaug skubotai ėmėsi tos užduoties.
Beje, kol kas labai sielvartauti nėra ko. Juk pirmiausia jam reikia perskaityti visas tas knygas. O tada, gal būt, jis dar supras, kokia viso to prasmė.
Jis skaitė keletą valandų iš eilės — liovėsi skaitęs tik kartą, norėdamas truputį užkąsti. Knygos buvo parašytos labai protingai. Įvairiausi nusikaltėlių naudojami metodai buvo nagrinėjami labai smulkiai ir gana suprantamai, kartais net su diagramomis. Tačiau, apskritai paėmus, viskas atrodė beprasmiška. Kam reikia daryti nusikaltimus? Kokia iš to nauda? Ką tai gali duoti žmonėms?
Į tokius klausimus knygoje atsakymo nebuvo. Tomas vertė puslapius, žiūrinėjo nusikaltėlių nuotraukas. Jie buvo rimti, susikaupę; rodėsi, jie jaučia savo vertę visuomenėje. Tomas labai norėtų suprasti, kokia ta vertė. Gal būt, tada viskas paaiškėtų.
— Tomai! — už lango pasigirdo mero balsas.
— Aš čia, mere, — atsiliepė Tomas.
Durys prasivėrė, ir meras įkišo galvą į kambarį. Iš už jo nugaros žvilgčiojo Džeinė Fermerė, Meri Keltininke ir Eliza Virėja.
— Na, tai kaip, Tomai? — paklausė meras.
— Kas — kaip?
— Kada galvoji pradėti?
Tomas sutrikęs nusišypsojo.
— Matote, ruošiuosi, — tarė jis. — Skaitau knygeles, noriu išsiaiškinti…
Trys garbingos damos įsmeigė į jį akis, ir Tomas sumišęs nutilo.