— Tu veltui leidi laiką, — tarė Eliza Virėja.
— Visi dirba, niekas nesėdi namuose, — pasakė Džei— nė Fermerė.
— Nejaugi taip sunku ką nors pavogti? — priekabiai sušuko Meri Keltininke.
— Tai tiesa, Tomai, — tarė meras. — Inspektorius gali atvykti kiekvienu momentu, o pas mus iki šiol dar nėra nei vieno nusikaltimo. Mes net neturėsime jam ko parodyti.
— Gerai, gerai, — tarė Tomas.
Jis užsikišo peilį ir vėzdą už diržo, pasiėmė maišą, kad turėtų kur dėti grobį, ir išėjo iš namų.
Bet kur eiti? Buvo maždaug trečia valanda. Turgus — teisybę sakant, tinkamiausia vieta vagystėms — bus tuščias iki vakaro. Be to, Tomas labai nenorėjo vogti dieną. Geram vagiui tai nepritinka.
Jis išsitraukė savo orderį, liepiantį jam daryti nusikaltimus, ir perskaitė jį dar kartą nuo pradžios iki galo: „…reikia slapstytis nuo įstatymo tamsiuose užkampiuose, slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo..
Viskas aišku! Jis slampinės vietose, neturinčiose gero vardo. Ten galės susidaryti šiokį tokį planą ir susikaupti. Tiktai, teisybę sakant, ir pasirinkti nebuvo iš ko. Kaime buvo restoranas „Mažytė”, kurį laikė dvi seserys našlės, buvo Džefo Apynio „Poilsio vietelė”, ir pagaliau Edo Alaus taverna.
Reikėjo pasitenkinti taverna.
Taverna buvo įsikūrusi namelyje, kuris mažai kuo skyrėsi nuo kitų kaimo namų. Čia buvo vienas didelis kambarys svečiams, virtuvė ir šeimininkų gyvenamieji kambariai. Edo žmona virė valgį ir stengėsi palaikyti patalpose švarą — kiek leido skausmai juosmenyje. Edas už bufeto pilstė gėrimus. Edas buvo išblyškęs, miegūstomis akimis ir mokėjo baisiausiai sielotis dėl menkniekių.
— Sveikas, Tomai, — tarė Edas. — Girdėjau kalbant, kad tave paskyrė nusikaltėliu.
— Taip, paskyrė, — tarė Tomas. — Įpilk man peri— kolos.
Edas Alus prisunkė Tomui bealkoholinio gėrimo iš šakniavaisių ir neramiai pamindžikavo prieš staliuką, už kurio sėdėjo Tomas.
— Kaipgi čia dabar, kodėl tu sėdi tavernoje, užuot vogęs?
— Aš galvoju, — tarė Tomas. — Mano orderyje pasakyta, kad aš turiu slampinėti vietose, neturinčiose gero vardo. Todėl čia ir sėdžiu.
— Bet ar tu teisingai elgiesi? — liūdnai paklausė Edas Alus. — Nejau mano taverna blogai pagarsėjusi, Tomai?
— Biauresnio valgio, kaip pas tave, nerasi visame kaime, — paaiškino Tomas.
— Žinau. Mano senė nemoka virti. Bet pas mus čia viskas jauku ir šeimyniška. Ir žmonės mėgsta užeiti pas mus.
— Dabar viskas bus kitaip, Edai. Tavo taverną aš paskelbsiu savo štabu.
Edo Alaus pečiai nusviro iš nevilties.
— Štai ir stenkis suteikti žmonėms malonumą, — sumurmėjo jis. — Jie tau taip atsidėkos! — Jis grįžo už bufeto.
Tomas vis svarstė, ką daryti. Negalėjo atsistebėti, kad jam taip sunkiai sekasi. Kuo daugiau jis stengėsi, tuo mažiau buvo naudos. Bet jis su niauria atkaklybe darė savo.
Praėjo valanda. Ričis Fermeris, jaunesnis Džedo sūnelis, pažvelgė pro duris.
— Tu jau pavogei ką nors, Tomai?
— Kol kas ne, — atsakė Tomas, susikūprinęs už stalo ir vis dar laužydamas galvą.
Karšta diena pamažu geso. Vakaras patyliukais ėmė žvilgčioti pro mažus, neypatingai švarius tavernos langus. Gatvėje čirškė svirpliai, ir pirmas naktinis vėjelis sujudino miško medžių viršūnes.
Nerangus Džordžas Keltininkas ir Maksas Audėjas užėjo išgerti po stiklinę gliavos. Jie prisėdo prie Tomo staliuko.
— Na, kaip sekasi? — pasiteiravo Džordžas Keltininkas.
— Ne kaip, — tarė Tomas. — Kažkodėl nesiseka man su ta vagyste.
— Nieko, tu dar apsiprasi, — kaip visuomet, neskubėdamas, rimtai ir išdidžiai pasakė Džordžas Keltininkas. — Jau kas kas, o tu išmoksi.
— Mes tavim tikime, Tomai, — nuramino jį Audėjas.
Tomas jiems padėkojo. Jie išgėrė ir išėjo. Tomas mąstė toliau, įsmeigęs akis į tuščią stiklinę.
Po valandos Edas Alus sumišęs kostelėjo.
— Tu man atleisk, Tomai, bet kada tu pradėsi vogti?
— Štai dabar ir pradėsiu, — tarė Tomas.
Jis pakilo, pasitikrino, ar vietoje ginklai, ir pasuko durų link.
Turgaus aikštėje jau vyko įprasta vakarinė mainų prekyba, ir prekių krūvos gulėjo ant prekystalių arba ant šiaudinių demblių, patiestų žolėje. Mainai vyko be pinigų, ir nustatyto tarifo nebuvo. Už rieškučias naminio darbo vinių galėjai gauti kibirą pieno arba dvi žuvis ar atvirkščiai — žiūrint, kas norėjo mainyti, ar kam ko reikėjo. Skaičiuoti, kas kiek kainuoja, — dėl to niekas nesuko sau galvos. Tai buvo vienintelis Žemės paprotys, kurio meras kaime jokiu būdu negalėjo įvesti.
Kai Tomas Žvejas pasirodė aikštėje, jį visi sveikino.
— Vagiliauji po truputį, a, Tomai?
— Vok, vok, bičiuli!
— Tau seksis!
Nė vienas kaimo gyventojas nebuvo matęs vagystės. Jiems tai buvo egzotiškas tolimos planetos — Žemės paprotys, ir jie labai norėjo pamatyti, kaip tai daroma. Visi paliko savo prekes ir nusekė paskui Tomą, nenuleisdami nuo jo akių.
Tomas pastebėjo, kad jo rankos dreba. Jam visiškai nepatiko, kad tiek žmonių matys, kaip jis pradės vogti. Reikia greičiau viską baigti, nutarė jis. Kol kas jam dar užtenka drąsos.
Jis staiga sustojo prie vaisių krūvos, suverstos ant misis Malūnininkės prekystalio.
— Atrodo, visiškai prinokę, — nerūpestingai tarė jis.
— Šviežutėliai, tiesiai iš sodo, — tarė misis Malūnininkė. Tai buvo maža senutė žibančiomis akutėmis. Tomas staiga prisiminė, kad ji negalėdavo baigti kalbų su jo motina tais senais laikais, kai jo tėvai dar buvo gyvi.
— Taip, atrodo labai prinokę, — tarė jis, gailėdamasis, kad nesustojo prie kokio nors kito prekystalio.
— Geri, geri, — tarė misis Malūnininkė.— Tik šiandien po pietų rinkau.
— Jis dabar ims vogti? — aiškiai pasigirdo. kažkieno šnibždesys.
— Aiškus dalykas. Sek jį! — taip pat pažnibždomis buvo atsakyta.
Tomas paėmė į rankas didelį žalią vaisių ir ėmė jį apžiūrinėti. Minia sulaikė kvapą.
— Ir tikrai, labai sultingas atrodo, — tarė Tomas ir atsargiai padėjo vaisių į vietą.
Minia atsiduso.
Už gretimo prekystalio stovėjo Maksas Audėjas su žmona ir penkiais vaikučiais. Šiandien jie atnešė iškeisti apklotus ir vienerius marškinius. Kai Tomas, paskui kurį sekė visa minia, priėjo prie jų, jie ėmė droviai šypsotis.
— Tie marškiniai tau bus kaip tik, — paskubėjo užtikrinti jį Audėjas. Jis labai norėjo, kad žmonės išsiskirstytų ir nekliudytų Tomui dirbti.
— Hm, — numykė Tomas, imdamas marškinius.
Minia sujudo, nesitverdama smalsumu. Kažkokia mergiščia nervingai sukikeno. Tomas tvirtai laikė marškinius ir ėmė atrišinėti savo maišą.
— Palauk! — Bilis Dažytojas prasispraudė pro minią. Ant jo juostos jau blykčiojo skardinis ženklas, — senovinė moneta iš Žemės. Jo veidas tarsi sakyte sakė, kad jis eina tarnybines pareigas.
— Ką tu darai su tais marškiniais, Tomai? — paklausė Bilis.
— Aš?.. Paėmiau tik pažiūrėti.
— Tik pažiūrėti paėmei, štai kaip? — Bilis nusigręžė, laikydamas rankas už nugaros. Paskui smarkiai pasisuko ant kulnų ir parodė į Tomą smiliumi. — O aš manau, kad tu ne vien pažiūrėti juos pasiėmei, Tomai. Aš manau, kad tu norėjai juos pavogti.
Tomas nieko neatsakė. Kaltę įrodantis jo maišas buvo bejėgiškai suspaustas vienoje rankoje, kitoje rankoje jis laikė marškinius.
— Mano, kaip policijos viršininko, pareiga, — kalbėjo toliau Bilis, — saugoti tuos žmones. Tu, Tomai, esi įtartina asmenybė. Aš manau, kad dėl viso pikto tave būtina laikinai uždaryti į kalėjimą tolimesniam tardymui.