Tomas panarino galvą. To jis nelaukė. O, beje, jam buvo vis vien.
Jei jį tupdys į kalėjimą, blogiausiu atveju nebereikės vogti. O kai Bilis jį išleis, jis vėl galės gaudyti žuvis.
Staiga pro minią prasiveržė meras; marškinių skvernas plaikstėsi apie jo storą juosmenį.
— Bili! Ką tu čia darai?
— Atlieku savo pareigą, mere. Tomas čia kažkaip įtartinai elgėsi. O knygose rašoma…
— Aš žinau, apie ką rašoma knygose, — tarė meras. — Aš pats tau daviau tą knygą. Tu negali suimti Tomo. Kol kas dar ne.
— Bet juk mūsų kaime nėra kito nusikaltėlio, — prislėgtas tarė Bilis.
— O kuo aš kaltas? — tarė meras.
Bilis atkakliai sučiaupė lūpas.
— Knygoje rašoma, kad policija turi imtis perspėjimo priemonių. Taigi aš turiu kliudyti nusikaltimui.
Meras vangiai pliaukštelėjo delnais.
— Bili, nejau tu nesupranti? Mūsų kaime būtinai turi būti įvykdytas bet koks nusikaltimas. Ir tu turi mums padėti.
Bilis patraukė pečiais.
— Gerai, mere. Aš tiesiog norėjau atlikti savo pareigą.— Jis nusisuko, žengė į šoną, paskui ūmai puolė prie Tomo. — O tu dar man pateksi! Atsimink: nusikaltimas prie gero neveda. — Jis nuėjo.
— Labai jau jis nori pasižymėti, — paaiškino meras. — Nekreipk į jį dėmesio, Tomai. Imkis darbo, pavok ką nors. Reikia vieną kartą pradėti.
Tomas neatsakė ir šonu spraudėsi pro minią link žalio miško, kuris augo už kaimo.
— Kur tu, Tomai? — su baime paklausė meras.
— Aš šiandien dar nenusiteikęs vogti, — tarė Tomas. — Gal būt, rytoj vakare.
— Ne, Tomai, dabar vok, — reikalavo meras. — Negalima, taip be galo vilkinti. Pradėk, mes visi tau padėsime.
— Žinoma, padėsime, — tarė Maksas Audėjas. — Tu pavok tuos marškinius, Tomai. Juk jie tau kaip tik.
— O štai geras ąsotis vandeniui, žiūrėk, Tomai!
— Žiūrėk, kiek aš turiu riešutų!
Tomas apžvelgė prekystalius. Kai jie siekė Audėjo marškiniu, peilis išslydo jam iš už juostos ir nukrito ant žemės. Minioje kažkas atjausdamas sukikeno.
Tomas, apsipylęs prakaitu ir supratęs esąs panašus į žioplį, įsikišo peilį atgal. Jis ištiesė ranką, čiupo marškinius ir įbruko juos į savo maišą. Minioje pasigirdo pritarimo šūksniai.
Tomas nedrąsiai nusišypsojo ir pasijuto truputį lengviau.
— Rodos, aš palengvėle apsiprasiu.
— Ir dar kaip apsiprasi!
— Mes žinojome, kad tu apsiprasi!
— Pavok dar ką nors, drauguži!
Tomas perėjo per turgų, pasiėmė gabalą virvės, rieškučias riešutų ir iš žolės nupintą skrybėlę.
— Aš manau, pakaks, — tarė jis merui.
— Šiai dienai gana, — sutiko meras. — Juk pats supranti, kad visa tai nesiskaito. Tai — nelyginant žmonės patys tau būtų viską atidavę. Tu dabar kaip ir mokeisi.
— O-o! — nusivylęs nutęsė Tomas.
— Bet dabar tu žinai, kaip viskas daroma. Kitą kartą tau bus visai lengva.
— Gali būti.
— Ir žiūrėk, nepamiršk žmogžudystės.
— Ar tai tikrai yra būtina? — paklausė Tomas.
— Deja, — tarė meras. — Nieko nepadarysi, mūsų kolonija egzistuoja jau daugiau kaip dų šimtus metų, o pas mus dar nebuvo nė vieno nusikaltimo. Net menkų menkiausio. O jeigu tikėsime metraščiais, visose kitose kolonijose žmonės buvo žudomi be priežasties!
— Reikėtų ir mums turėti nors vieną žmogžudystę, — sutiko Tomas. — Gerai, aš pasistengsiu.
Jis pasuko namų link. Minia jį palydėjo pritarimo šūksniais.
Namuose Tomas užsidegė dagtinę lempą ir pasitiekė vakarienę. Pavalgęs ilgai sėdėjo giliame krėsle. Jis buvo nepatenkintas savim. Nei šiaip, nei taip išėjo su ta vagyste. Kiaurą dieną jis nieko neveikė, tiktai baiminosi ir svyravo. Žmonės turėjo kone brukte brukti jam savo daiktus, kad galų gale jis išdrįstų juos pavogti.
Koks iš jo tada vagis?!
O kaip jis gali pasiteisinti? Vagystė ir užmušinėji— mas — tokie pat būtini užsiėmimai, kaip ir kiti. O jeigu jis niekad to nedarė ir niekaip negali suprasti, kam tai reikalinga, — šitai dar ne priežastis aplaidžiai atlikti tau pavestą darbą.
Tomas pasuko prie durų. Buvo nuostabi, šviesi naktis. Beveik tuzinas artimiausių didžiulių žvaigždžių akinamai spindėjo danguje. Turgaus aikštė vėl ištuštėjo, ir namuose mirksėjo žiburėliai.
Dabar pats laikas vogti!
Apie tai pagalvojus, jį nukrėtė šiurpas. Jis pajuto išdidumą. Šit kaip bręsta nusikaltėlio sumanymai! Taip reikia ir vogti — iš pasalų, tamsios nakties prieglobstyje.
Tomas greitai patikrino savo ginklus, iškratė iš maišo grobį ir išėjo į kiemą.
Gatvėje jau buvo užgesinti paskutiniai dagtiniai žibintai. Tomas patyliukais sėlino per kaimą. Jis priėjo prie Rodžerio Keltininko namo. Didysis Rodžeris buvo palikęs kastuvą lauke, atrėmęs į namo sieną. Tomas paėmė kastuvą. Jis praėjo dar pro kelis namus. Misis Audėjos ąsotis vandeniui stovėjo įprastinėje vietoje, prieš duris.
Tomas paėmė ąsotį. Grįžtant atgal, jam pasipainiojo mažas medinis arkliukas, pamirštas gatvėje kažkurio vaiko. Jis pasiglemžė ir arkliuką.
Laimingai parsinešęs grobį namo, Tomas buvo maloniai sujaudintas. Jis ryžosi padaryti dar vieną antpuolį.
Šį kartą Tomas grįžo, nešinas bronzine lentele, nuimta nuo mero namo, ir pačiu geruoju Marvo Dailidės piūklu bei piautuvu, pavogtu iš Džedo Fermerio.
— Neblogai, — tarė sau Tomas. Jis iš tiesų ėmė apsiprasti su savo naujuoju amatu. Dar vienas laimikis, ir galima sakyti, kad naktis nenuėjo veltui.
Šį kartą Rono Akmenskaldžio pašiūrėje jis rado plaktuką ir kaltą, o prie Elizos Virėjos namo pakėlė meldų pintinę. Jis jau buvo beimąs Džefo Apynio grėblį, kai išgirdo negarsų triukšmą. Tomas prigludo prie sienos.
Bilis Dažytojas tylutėliai slinko gatve; jo metalinis ženklas blykčiojo žvaigždžių šviesoje. Vienoje rankoje jis laikė suspaudęs sunkų neilgą vėzdą, o kitoje — porą savo darbo antrankių. Nakties prieblandoje jo veidas atrodė grėsmingas. Jis buvo kupinas pasiryžimo žūt būt išgyvendinti nusikaltimą, kad ir ką šis žodis reikštų.
Tomas sulaikė kvapą, kai Bilis Dažytojas prasėlino per dešimtį žingsnių nuo jo. Tomas tylutėliai ėmė trauktis atatupstas. Laimikis skambtelėjo maiše.
— Kas čia? — suriaumojo Bilis. Neišgirdęs atsakymo, jis ėmė lėtai gręžtis, įsmeigęs akis į tamsą. Tomas vėl prigludo prie sienos. Jis buvo tikras, kad Bilis jo nepastebės. Bilis blogai matė, nes jam visą laiką tekdavo maišyti dažus ir pridulkėdavo akys. Visų dažytojų akys silpnos. Štai kodėl jie tokie irzlūs.
— Tai tu, Tomai? — gana taikiai paklausė Bilis. Tomas jau norėjo atsiliepti, bet pastebėjo viršum savo galvos Bilio vėzdą. Jis apmirė.— Aš tau dar parodysiu! — subliuvo Bilis.
— Klausyk! Tvarkykis su juo rytą! — sušuko Džefas Apynys, iškišęs galvą pro savo miegamojo langą.— Kai kas iš mūsų nori miego.
Bilis nužingsniavo. Kai jis dingo iš akių, Tomas nuskubėjo namo ir iškrovė grobį ant grindų, šalia kitų trofėjų. Jis išdidžiai apžvelgė savo laimikį. Matydamas prisigrobtą turtą, jis jautėsi atlikęs pareigą.
Pasistiprinęs stikline šaltos gliavos, Tomas atsigulė į lovą ir akies mirksniu užmigo ramiu miegu, kurio nedrumstė jokie sapnai.
Kitą rytą Tomas nuėjo pasižiūrėti, kaip vyksta mažos raudonosios mokyklos statyba. Broliai Dailidės prie jos dirbo išsijuosę, padedami keleto valstiečių.