— Kaip sekasi? — linksmai jiems šūktelėjo Tomas.
— Puikiai, — tarė Marvas Dailidė.— Ir dar geriau sektųsi, jeigu turėčiau savo piūklą.
— Savo piūklą? — nustebęs pakartojo Tomas.
Ir bematant prisiminė — juk tai jis naktį pavogė piūklą. Tada to piūklo jis nelaikė daiktu, kažkam priklausančiu. Piūklas, kaip ir visa kita, buvo tik daiktas, kurį reikėjo pavogti. Tomas nė karto nepagalvojo, kad tais daiktais naudojamasi, kad jie gali būti kažkam reikalingi.
Marvas Dailidė paklausė:
— Kaip tu manai, ar aš galiu. laikinai pasiimti savo piūklą? Porai valandų?
— Aš kažkodėl nežinau, — tarė Tomas paniuręs. — Juk juridiškai jis yra pavogtas, tu pats supranti.
— Žinoma, suprantu. Tai, kad galėčiau jį trumpam pasiskolinti…
— Bet tu turėsi jį grąžinti.
— O kaipgi! Aiškus dalykas, aš jį grąžinsiu, — pasipiktinęs tarė Marvas. — Nelaikysiu gi aš pas save juridiškai pavogto daikto.
— Jis mano namuose, kartu su visu grobiu.
Marvas jam padėkojo ir nubėgo atsinešti piūklo.
Tomas neskubėdamas ėjo pasivaikščioti po kaimą. Jis priėjo mero namą. Meras stovėjo kieme ir žiūrėjo į dangų.
— Pavogei mano varinę lentelę, Tomai? — paklausė jis.
— Žinoma, pavogiau, — atšovė Tomas.
— O! Aš tik pasidomėjau. — Meras parodė į dangų.— Aure, matai?
Tomas pažvelgė į dangų.
— Kur?
— Matai juodą tašką greta mažos saulės?
— Matau. Na ir kas?
— Galvą dedu, kad tai pas mus skrenda inspektorius. Kaip tau sekasi?
— Gerai, — atsakė truputį netvirtai Tomas.
— Ar jau sumanei žmogžudystės planą?
— Čia man truputį nesiderina, — prisipažino Tomas. — Teisybę sakant, tas reikalas nejuda iš vietos.
— Užeikime į vidų. Aš noriu pasišnekėti su tavim, Tomai.
Vėsioje, langinėmis užtemdytoje svetainėje meras pripylė dvi stiklines gliavos ir pastūmė Tomui kėdę.
— Mūsų laikas baigiasi, — paniuręs tarė meras. — Dabar inspektorius gali atvykti kiekvienu metu. O aš turiu begales rūpesčių.— Jis parodė į tarpplanetinį radiją.— Jis vėl kalbėjo. Kažką apie sukilimą Denge IV ir apie tai, kad visos neatsimetusios nuo žemės kolonijos turi būti pasirengusios mobilizacijai — bala žino, kas tai per dalykas. Aš kaip gyvas nesu girdėjęs apie kažkokį Den— gą IV, o čia, še tau, turiu rūpintis juo, lyg neturėčiau kitų bėdų.
Jis rūsčiai pažvelgė į Tomą.
— O jūs tikrai žinote, kad be žmogžudystės mes negalėsime išsiversti?
— Tu pats žinai, kad negalėsime, — tarė meras. — Jeigu norime būti tikri Žemės gyventojai, mums reikia padaryti viską iki galo. O žmogžudystė — vienintelis dalykas, kur mes atsiliekame. Visa kita pas mus kaip pagal tvarkaraštį.
Įėjo Bilis Dažytojas, vilkįs naujais mėlynais uniforminiais marškiniais su blizgančiomis metalinėmis sagomis, ir šleptelėjo ant kėdės.
— Jau užmušei ką nors, Tomai?
Meras tarė:
— Jis nori žinoti, ar tai iš tikrųjų būtina.
— Žinoma, būtina, — tarė policijos viršininkas. — Perskaityk bet kurią knygą. Koks gi tu nusikaltėlis, jei dar nieko nesi nužudęs?
— Ką tu ketini nužudyti, Tomai? — paklausė meras.
Tomas neramiai sujudėjo kėdėje. Nervingai brakštelėjo pirštais.
— Na?
— Gerai, aš nužudysiu Džefą Apynį, — išdrožė Tomas.
Bilis Dažytojas greit palinko į priekį.
— Kodėl? — paklausė jis.
— Kodėl? O kodėl gi ne?
— Kokios priežastys?
— Aš manau, kad jums tiesiog reikalinga žmogžudystė, — atrėžė Tomas. — Niekas nieko nekalbėjo apie priežastis.
— Netikra žmogžudystė mums netinka, — paaiškino policijos viršininkas. — Žmogžudystė turi būti įvykdyta pagal visas taisykles. Vadinas, turi būti priežastis.
Tomas susimąstė.
Na aš, pavyzdžiui, mažai tepažįstu Džefą. Ar tokios priežasties pakaks?
Meras palingavo galvą.
— Ne, Tomai, tai netinka. Geriau pasirink ką nors kitą.
— Pasvarstykime, — tarė Tomas. — O jeigu Džordžą Keltininką?
— O kokia priežastis? — nedelsdamas paklausė Bilis.
— Na… hm… Man, prisipažinsiu, labai nepatinka jo eisena. Jau seniai nepatinka. Ir triukšmauja jis… kartais.
Meras pritardamas linktelėjo.
— Tai, tur būt, tinka. Ką tu pasakysi, Bili?
— Kaip jūs manote, ar aš galėsiu išaiškinti žmogžudystę, įvykdytą dėl tokios priežasties? — piktai paklausė Bilis. — Ne, dar tiktų, jeigu jį nužudytum, būdamas pamišęs. Bet tu jį turi nužudyti pagal visas taisykles, Tomai. Ir turi pateisinti charakteristiką: šaltakraujis, negailestingas, klastingas žmogžudys. Tu negali žmogaus žudyti vien dėl to, kad tau nepatinka jo eisena. Tai kvaila.
— Tur būt, man dar kartą reikia viską gerai apsvarstyti, — tarė Tomas stodamasis.
— Tik nelabai ilgai svarstyk, — tarė meras. — Kuo greičiau apsisvarstysi, tuo geriau.
Tomas linktelėjo ir pasuko durų link.
— Taip, Tomai! — sušuko Bilis. — Nepamiršk palikti įkalčių. Tai labai svarbu.
— Gerai, — tarė Tomas ir išėjo.
Beveik visi kaimo gyventojai stovėjo gatvėje, žiūrėdami į dangų. Juodas taškas buvo virtęs milžiniška dėme. Ji jau beveik visiškai uždengė mažutę saulę.
Tomas pasuko į neturinčią gero vardo lindynę, norėdamas viską iki galo apsvarstyti. Edas Alus, matyt, buvo pakeitęs savo nuomonę apie nusikaltėlius. Jis naujai pertvarkė taverną. Atsirado didelė iškaba: NUSIKALTĖLIO UŽEIGA. Ant langų kabojo naujos, rūpestingai išpurvintos užuolaidos, kurios sunkiai praleido dienos šviesą ir iš tiesų teikė tavernai gana niūrios lindynės išvaizdą. Ant sienos kabojo paskubomis iš medžio išpiaus— tyti įvairiausi ginklai. Ant kitos sienos didelė kaip kraujas raudona dėmė darė labai kraupų įspūdį, nors Tomas ir matė, kad tai iš viso tiktai dažai, kuriuos Bilis Dažytojas sutaiso iš rūtos uogų.
— Prašom, prašom, Tomai, — tarė Edas Alus ir nuvedė svečią į patį tamsųjį kampą. Tomas pastebėjo, kad tuo laiku tavernoje niekada nebįdavo tiek žmonių. Žmonėms, matyt, patiko, kad jie pateko į tikrą nusikaltėlio užeigą.
Siurbčiodamas peri-kolą, Tomas ėmė mąstyti.
Jis turi įvykdyti žmogžudystę.
Jis išsitraukė savo orderį ir dar kartą perskaitė jį nuo pradžios iki pabaigos. Biaurus dalykas, jis niekad savo valia to nesiimtų, bet įstatymas verčia atlikti savo pareigą.
Tomas išgėrė peri-kolą ir ėmė galvoti tiktai apie žmogžudystę. Jis įtikinėjo save. kad privalo ką nors nužudyti. Privalo kam nors atimti gyvybę. Privalo ką nors pasiųsti į aną pasaulį.
Bet kad ir kaip jis save tikino, niekaip negalėjo tuo patikėti. Tai buvo žodžiai, ir tiek. Norėdamas geriau susigaudyti savo mintyse, Tomas paėmė kaip pavyzdį rudaplaukį Marvą Dailidę. Šiandien Marvas, išsinuomojęs savo piūklą, stato mokyklą. Jeigu Tomas nužudys Marvą… Na, tada Marvas daugiau niekad nebestatys.
Tomas nekantriai palingavo galvą. Ne, jis šito niekaip negalėjo įsisąmoninti.
Na, gerai. Vadinas, Marvas Dailidė — visų tvirčiausias ir, daugelio nuomone, visų šauniausias Dailidė. Štai jis obliuoja lentą prisimerkęs, stipriai laikydamas oblių strazdanota ranka. O pats jau, žinoma, kenčia baisų troškulį, o jo kairįjį petį diegia, nes Jano Vaistininko tepalas jam nė trupučio nepadėjo.
Štai toks yra Marvas Dailidė.
O dabar…
Marvas Dailidė, parblokštas aukštielninkas, guli ant žemės; padėrusios jo akys pramerktos, rankos ir kojos sustingusios, burna persikreipusi, jis nealsuoja, jo širdis neplaka. Jau niekad daugiau jis nebesuspaus savo didelėse strazdanotose rankose medžio gabalo. Niekad nepasiskųs, kad maudžia petį, kurio Janas Vaistininkas nesugebėjo…