Pavijo jį pusiaukelėje prie nusileidimo aikštelės. Inspektorius ir Grentas ėjo priekyje, paskui juos šlitiniavo kareiviai.
Tomas ėjo, slapstydamasis už krūmų. Jis patyliukais vijosi būrelį, kol pavijo Grentą su inspektorium. Jis prisitaikė, bet jo pirštas sustingo ant nuleistuko.
Jis nenorėjo nušauti ir Grento. Juk buvo numatyta, kad jis turi įvykdyti tik vieną žmogžudystę. Tomas paspartino žingsnį, pralenkė inspektorių ir, išėjęs į kelią, sustojo priešais juos. Jo šautuvas buvo nutaikytas tiesiai į inspektorių.
— Kas čia dedasi? — paklausė inspektorius.
— Stovėkite ramiai, — tarė jam Tomas. — Visi kiti meskite ginklus ir pasitraukite nuo kelio.
Kareiviai paklausė kaip lunatikai. Vienas po kito jie numetė ginklus ir pasitraukė prie pakelės krūmų, Grentas liko vietoje.
— Ką tu čia sumanei, vaikine? — paklausė jis.
— Aš — miesto nusikaltėlis, — išdidžiai atsakė Tomas. — Aš noriu nužudyti inspektorių. Prašom pasitraukti į šalį.
Grentas įsmeigė į jį akis.
— Nusikaltėlis? Tai štai apie ką vapėjo jūsų meras!
— Aš žinau, kad pas mus jau du šimtus metų nebuvo nė vienos žmogžudystės, — paaiškino Tomas, — bet dabar aš viską atitaisysiu. Salin nuo kelio!
Grentas šoko į šoną nuo atkreipto į jį vamzdžio. Inspektorius liko vienas. Jis stovėjo šiek tiek svyruodamas.
Tomas prisitaikė, stengdamasis galvoti apie tai kokį įspūdį padarys ši žmogžudystė, ir apie visuomeninę jos reikšmę. Bet išvydo inspektorių išsitiesusį žemėje, negyvu plačiai atvertų akių žvilgsniu, perkreipta burna, sustingusį, nebealsuojantį, nustojusia plakti širdimi.:
Jis ragino save paspausti gaiduką. Protas galėjo kiek tinkamas jį įtikinėti, kad nusikaltimas visuomeniškai būtinas, — ranka geriau žinojo.
— Aš negaliu! — sušuko Tomas.
Jis metė šautuvą ir puolė į krūmus.
Inspektorius norėjo pasiųsti žmones Tomo ieškoti ir pakarti jį vietoje. Bet misteris Grentas jam nepritarė. Naujasis Dilaveras — miškų planeta. Dešimt tūkstančių žmonių nesuras pabėgėlio tuose tamsiuose miškuose, jei jis pats nepanorės patekti į jų rankas.
Išgirdęs triukšmą, atbėgo meras ir vienas kitas kaimo gyventojas. Kareiviai inspektorių ir misterį Grentą apsupo keturkampiu. Jie stovėjo su atkištais šautuvais rankose. Jų veidai buvo paniurę ir rūstūs.
Meras viską išpasakojo. Apie gėdingą kaimo atsilikimą nusikaltimų atžvilgiu. Apie įpareigojimą, duotą Tomui Žvejui. Apie tai, kaip jis visiems jiems užtraukė gėdą, nesugebėjęs atlikti savo pareigos.
— Kodėl šį įpareigojimą davėte būtent jam? — paklausė įpisteris Grentas.
— Matote, — tarė meras, — aš maniau, kad jeigu jau kas nors iš mūsų gali žudyti, tai tik Tomas. Jis, suprantate, žvejas. Tai vis dėlto gana kruvinas užsiėmimas.
— Vadinasi, visi kiti jūsų gyventojai taip pat negali žudyti?
— Nė vienas iš mūsų niekad nenueis taip toli, kaip yra nuėjęs Tomas, — su liūdesiu prisipažino meras.
Inspektorius ir misteris Grentas susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į kareivius. Kareiviai su pagarbia nuostaba žiūrėjo į kaimo gyventojus ir ėmė negarsiai šnekučiuotis.
— Ramiai! — suriaumojo inspektorius. Jis pasisuko į Grentą ir tarė tylesniu balsu — Kol tie vėlu, reikia kuo greičiau nešdintis iš čia. Žmonės, nemoką žudyti, mūsų armijos gretose!
— Mūsų kareivių moralinė būklė…— visas virpėdamas, sumurmėjo misteris Grentas, — pavojinga infekcija… Vienas žmogus, negalįs šauti iš. šautuvo, atsakingu momentu gali pražudyti visą oro laivą… gal būt, net ištisą eskadrilę… Ne, taip rizikuoti negalima.
Jie įsakė kareiviams grįžti į laivą. Kareiviai žingsniavo tingiau, negu paprastai, ir vis atsigręždavo pasižiūrėti į kaimą. Jie ir toliau šnibždėjosi tarpusavyje, nepaisydami, kad inspektorius riaumojo ir berte bėrė įsakymus.
Mažas oro laivas pakilo į viršų, paleidęs ištisą srovių uraganą. Po kelių minučių jį prarijo didysis laivas. O tada ir didelis laivas pranyko iš akių.
Didelė raudona lyg pavandeniavusi saulė jau siekė horizontą.
— Tu dabar gali išeiti, Tomai! — sušuko meras. Tomas išlindo iš krūmų, kur jis slėpėsi, stebėdamas, kas vyko aplinkui.
— Priviriau košės aš su tuo įpareigojimu, — giliai tarė /omas.
— Nesisielok, — paguodė jį Bilis Dažytojas. — Juk tat neįvykdomas dalykas.
— Atrodo, kad tavo teisybė, — tarė meras, kai jie keliu grįžo į kaimą.— Aš tiesiog pamaniau — visaip būna gyvenime, o jeigu tu imsi ir susidorosi. Bet tu nenusimink. Niekas mūsų kaime nepadarytų ir pusės to, ką tu esi padaręs.
— O kam dabar mums reikalingi tie namai? — paklausė Bilis Dažytojas, rodydamas į kalėjimą, į paštą, į bažnyčią ir į mokyklos namelį.
Akimirką meras giliai susimąstė.
— Aš žinau, — tarė jis. — Mes įrengsime vaikų žaidimų aikštelę. Sūpuokles, kalnelius, dėžes su smėliu ir visokius kitokius dalykus.
— Dar vieną žaidimų aikštelę? — paklausė Tomas.
— Taip. O kodėl gi ne?
I Nebuvo ko atsakyti: žinoma, kodėl gi ne?
— Dabar man šito tikrai nebeprireiks, — tarė Tomas, paduodamas savo orderį merui.
— Taip, tur būt, — tarė meras. Visi užjausdami į jį žiūrėjo, kai jis plėšė orderį į smulkius skutelius. — Na ką gi, mes padarėme, ką galėjome. Tiesiog nepavyko.
— Aš juk galėjau, — sumišęs pralemeno Tomas, — aš jus visus apvyliau.
Bilis Dažytojas meiliai padėjo ranką jam ant peties.
— Tu nekaltas, Tomai. Ir nė vienas iš mūsų nekaltas. Štai kas išeina, kai du šimtus metų žmonių nepasiekia civilizacija. Kiek prireikė laiko Žemei pasidaryti civilizuotai? Tūkstančio metų. O mes norėjome tą pasiekti per dvi savaites.
— Ną ką gi, mums vėl teks grįžti į necivilizuotą būklę, — tarė meras, mėgindamas nevykusiai pajuokauti.
Tomas nusižiovavo, pasirąžė ir nuėjo namo, norėdamas gerai išsimiegoti — atsimiegoti už visas naktis. Nuo namų slenksčio jis pažvelgė į dangų.
Viršum galvos rinkosi niaurūs, grėsmingi debesys, ir aplinkui kiekvieną debesį buvo juodas ratas. Artėjo rudens liūtys. Greitai vėl bus galima pradėti žūklę.
Kodėl jam nešovė į galvą įsivaizduoti inspektorių kaip žuvį? Bet jis jautėsi per daug nuvargęs, kad dabar nuspręstų, ar galėjo tai būti tinkama priežastis žmogžudystei. Šiaip ar taip, dabar apie tai galvoti jau buvo vėlu. Zemė atsisakė nuo jų, civilizacija išskrido, ir niekas nežinojo, keliems šimtmečiams jinai atsitolino nuo jų planetos.
Tą naktį jis prastai miegojo.
ŠIS TAS VELTUI
Jam tarytum pasigirdo kažkieno balsas. Of gal būt, tiesiog pasivaideno? Stengdamasis prisiminti, kaip visa tai atsitiko, Džo Kolinzas tik žinojo, jog gulėjo lovoje, per daug pavargęs, kad galėtų nukelti nuo antklodės kojas su kiaurai permirkusiais batais, ir buvo įsispoksojęs į nusidriekusį per murzinas geltonas lubas įtrūkimų voratinklį, stebėdamas, kaip per įtrūkimus lėtai, melancholiškai, lašas po lašo sunkiasi vanduo.
Štai tada, matyt, tas ir įvyko. Kolinzui pasirodė, tarsi prie jo lovos blykčioja kažkoks metalinis daiktas. Jis kilstelėjo ir atsisėdo. Ant grindų stovėjo kažkokia mašina. Ten, kur anksčiau jokios mašinos nebuvo.
Ir kai Kolinzas iš nustebimo įsmeigė į ją akis, kažkur toli toli nepažįstamas balsas tarė:,Na, štai! Tai jau viskas!”
O gal jam tik pasigirdo. Tačiau mašina, be abejo, stovėjo priešais jį ant grindų.