Kai Eironas nubudo, diena buvo giedra ir vėjuota. Pusryčiams jis pavalgė moliuskų nuoviro su jūros dumbliais, išvirto ant laužo, sukrauto iš krantan išplukdytų sausuolių. Vos jam baigus valgyti, nuo savo bokšto jo ieškoti nusileido Merlinas, lydimas kelių sargybinių.
— Karalius mirė, — pasakė jam Šlapiagalvis.
— Žinau. Sulaukiau paukščio. O dabar — dar vieno. — Merlinas buvo plikas stambus ir gerokai aptukęs vyras, tituluojantis save „lordu“, kaip įprasta žaliuosiuose kraštuose, apsirengęs kailiais ir aksomais. — Vienas varnas kviečia mane į Paiką, kitas — į Dešimtį Bokštų. Jūs, krakenai, turite per daug čiuptuvų ir tampote žmogų — nors persiplėšk. Ką pasakysi, žyny? Kur man siųsti savo ilglaivius?
Eironas suraukė antakius.
— Sakai, į Dešimtį Bokštų? Koks krakenas tave ten kviečia?
Dešimtis Bokštų buvo Hario lordo rezidencija.
— Princesė Aša. Ji išplaukė namo. Skaitytojas siunčia varnus ir visus jos draugus kviečiasi į Harlą. Jis sako, kad Beilonas norėjo, jog Jūros akmens sostą užimtų Aša.
— Kas užims Jūros akmens sostą, nuspręs Nuskendęs Dievas, — tarė žynys. — Klaupkis, kad galėčiau tave palaiminti. — Lordas Merlinas atsiklaupė, o Eironas ištraukė savo odmaišio kaištį ir šliūkštelėjo ant pliko jo viršugalvio jūros vandens. — Viešpatie Dieve, kuris už mus nuskendai, leisk savo tarnui, Merlinui, vėl atgimti iš jūros. Palaimink jį druska, palaimink jį akmeniu, palaimink jį plienu. — Tukliais Merlino skruostais žliaugė vanduo, gėrėsi į barzdą ir lapės kailio mantiją. — Kas miręs, niekada nemiršta, — baigė savo litaniją Eironas, — bet prisikelia tvirtesnis ir stipresnis. — Bet, kai Merlinas atsistojo, Eironas jam pasakė: — Pasilik ir klausykis, kad galėtum skleisti dievo žodį.
Trimis pėdomis arčiau, nei prasidėjo sausuma, bangos lūžo atsimušusios į apvalų granito riedulį. Ant jo Eironas Šlapiagalvis ir užsilipo, kad visi mokiniai galėtų jį matyti ir girdėti, ką pasakys.
— Mes gimę iš jūros ir visi į jūrą grįšime, — pradėjo jis jau šimtą kartų girdėtais žodžiais. — Užsirūstinęs Audros dievas išplėšė Beiloną iš jo pilies, trenkė į uolas ir dabar jis puotauja po vandeniu. — Jis iškėlė rankas. — Geležies karalius mirė! Bet jis grįš! Nes, kas miręs, tas niekada nemiršta, bet prisikelia tvirtesnis ir stipresnis!
— Karalius prisikels! — visi kaip vienas sušuko skendę vyrai.
— Prisikels. Turi prisikelti. Bet… kas? — Šlapiagalvis akimirką patylėjo, tačiau atsakymą išgirdo tik iš jūros bangų. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?
Skendę vyrai ėmė vieną į kitą daužyti iš krantan išplukdytų medžių išskaptuotas kuokas.
— Šlapiagalvis! — suriko jie. — Šlapiagalvis karalius! Eironas karalius! Šlapiagalvį — į sostų!
Eironas papurtė galvą.
— Jei turėdamas du sūnus tėvas vienam duoda kirvį, o kitam — tinklą, kuris, jo nuomone, turi būti karys?
— Kariui skirtas kirvis, — garsiai atsakė Rasas, — o jūrų žvejui — tinklas.
— Teisingai, — linktelėjo Eironas. — Dievas panardino mane giliai į bangas ir paskandino tą netikėlį, kuriuo buvau. Prieš išmesdamas mane į krantą, jis man davė akis, kad matyčiau, ausis, kad girdėčiau, ir balsą, kad skleisčiau jo žodį, kad galėčiau būti jo pranašas ir mokyti jo tiesų tuos, kurie tas tiesas pamiršo. Man neskirta sėdėti Jūros akmens soste, kaip ir Euronui Varnaakiui. Nes girdėjau dievą sakant: „Joks bedievis vyras negali užimti mano Jūros akmens sosto!“
Merlinas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Vadinasi, į sostą sės Aša? Ar Viktarionas? Pasakyk mums, žyny!
— Nuskendęs Dievas jums pasakys, bet ne čia. — Eironas nukreipė pirštą į išbalusį tuklų Merlino veidą. — Žiūrėkite ne į mane ir ne į žmonių įstatymus, o į jūrą. Pakelk savo bures, nuimk irklus, milorde, ir plauk į Senąjį Viką. Ir tu, ir visi kapitonai bei karaliai. Neplaukite nei į Paiką lenktis bedieviui, nei į Harlą susidėti su sąmokslą rengiančiomis moterimis. Sukite savo laivus į Senąjį Viką, kur stovėjo karaliaus Grėjaus dvaras. Raginu jus Nuskendusio Dievo vardu. Visus jus raginu! Palikite savo menes ir lūšnas, savo pilis ir bokštus ir grįžkite į Nagos kalvą rinkti karaliaus!
Merlinas įsispoksojo į jį.
— Rinkti karaliaus? Tikrų karaliaus rinkimų nebuvo nuo…
— …per ilgai jų nebuvo! — sielvartingai šūktelėjo Eironas. — Tačiau senų senovėje geležiniai rinkdavo savo karalius ir iškeldavo į sostą vertingiausią iš jų visų. Pats laikas prisiminti senąjį paprotį, nes tik tuomet vėl tapsime galingi. Juk karalius Uras Geležinpėdis buvo išrinktas Aukščiausiu karaliumi ir jam ant galvos buvo uždėta karūna, padaryta iš jūros į krantą išmesto medžio. Šilas Plokščianosis, Haragas Horas, Senasis Krakenas — visi jie buvo išrinkti karaliais. O per šiuos rinkimus turės būti išrinktas karalius, kuriam teks baigti karaliaus Beilono pradėtą darbą ir grąžinti mums laisvę. Kartoju: neplaukite nei į Paiką, nei į Dešimtį Bokštų Harle, o tik į Senąjį Viką. Raskite Nagos kalvą ir karaliaus Grėjaus rūmų kaulus, nes toje šventoje vietoje mėnuliui nuskendus ir vėl išnirus turėsime išsirinkti mūsų vertą karalių — dievobaimingą karalių. — Jis vėl pakėlė savo liesas kaulėtas rankas. — Klausykite! Klausykite bangų! Klausykite dievo! Jis mums kalba ir sako: „Mums nereikia kito karaliaus, tik to, kurį patys išsirinksime!“
Po šių žodžių kilo triukšmas ir skendę vyrai vėl ėmė daužyti vieną į kitą savo vėzdus.
— Rinkime karalių! — rėkė jie. — Rinkime karalių, rinkime! Mums nereikia kito karaliaus, tik to, kurį išsirinksime!
Ir klegesys, kurį jie kėlė, buvo toks kurtinantis, kad tuos šauksmus tikrai girdėjo ir Varnaakis Paike, ir niekšingas Audros dievas debesyse skendinčioje savo menėje. Ir Eironas Šlapiagalvis žinojo, kad pasielgė teisingai.
Sargybos kapitonas
Raudonieji apelsinai pernoko, — nuvargęs tarė princas, kai kapitonas išvežė jį į terasą.
Ir po to kelias valandas nepratarė nė žodžio.
Dėl tų apelsinų jis buvo teisus. Keli vaisiai nukrito ant blyškiai rožinio marmurinio grindinio ir ištiško. Įkvėpdamas Hota kaskart užuosdavo pasklidusį aštrų salsvą jų kvapą. Apelsinus, žinoma, užuodė ir princas, mat sėdėjo po medžiais krėsle su ratais, kurį jam padarė meisteris Kaleotas, paminkštintame žąsų pūkų pagalvėmis, ir kurio ratai iš juodmedžio ir geležies labai garsiai dardėjo.
Kurį laiką buvo girdėti vien tvenkiniuose ir fontanuose besitaškantys vaikai, o kartkartėmis — ir švelnus tekštelėjimas, kai nukritęs ant terasos grindinio ištikšdavo dar vienas apelsinas. Bet paskui kitoje rūmų pusėje kapitonas išgirdo tylų batų kaukšėjimą žmogaus, ritmingai žingsniuojančio marmuru.
Obara. Jis pažino ją iš eisenos: ilgažingsnės, skubrios, persismelkusios pykčiu. Arklidėse prie vartų jos žirgas tikriausiai stovėjo apsiputojęs ir kruvinas nuo pentinų paliktų žaizdų. Obara visuomet jodavo eržilais ir žmonės girdėjo ją giriantis, kad Dorne gali sutramdyti bet kokį žirgą ir… bet kurį vyrą. Kapitono ausis pasiekė ir kitų žingsnių garsas: skubrus ir švelnus skubančio, kad neatsiliktų, meisterio Kaleoto šlepsėjimas.
Obara Send visada eidavo per greitai. „Ji vaikosi kažką, ko niekada nepagaus“, — kartą girdint kapitonui pasakė princas savo dukrai.