Kai ji išniro po trilype arka, Erėjas Hota ištiesė savo ilgąjį kirvį į šalį ir užtvėrė kelią. Kirvio galva buvo užmauta ant šešių pėdų ilgio iš šermukšnio išdrožto koto, tad apeiti ginklo Obara negalėjo.
— Miledi, toliau negalima. — Jis kalbėjo žemu balsu, niūriai, su norvošiui būdingu akcentu. — Princas nenori, kad jam kas nors trukdytų.
Prieš jam prabylant Obaros veidas buvo tarsi suakmenėjęs, o dabar atrodė dar rūstesnis.
— Užstoji man kelią, Hota.
Obara buvo vyriausia iš Smėlio Gyvačių, augalota, beveik trisdešimties sulaukusi moteris, jos akys buvo gana arti viena kitos, o plaukai rudi kaip ir tos Senmiesčio kekšės, kuri ją pagimdė. Po margu, šilkiniu, pilkšvai rudu ir smėlio spalvos apsiaustu ji vilkėjo jojimo drabužius iš senos rudos odos, minkštus ir gerokai nutrintus. Tie drabužiai buvo švelniausia jos aprangos dalis. Prie vieno klubo ji buvo pasikabinusi suvyniotą rimbą, o ant nugaros — apskritą skydą iš plieno ir vario. Ietį buvo palikusi prie įėjimo į pilį.
Už tai Erėjas Hota buvo jai dėkingas. Nors buvo vikri ir stipri, Hota žinojo, kad ši moteris negalėtų jam pasipriešinti, bet… ji ir nesipriešino, o jis tikrai nenorėjo ant šviesiai rožinių marmurinių grindų pralieti jos kraujo.
Meisteris Kaleotas mindžikavo šalia.
— Ledi Obara, mėginau tau pasakyti…
— Ar jis žino, kad žuvo mano tėvas? — paklausė Obara kapitono, į meisterį nekreipdama nė tiek dėmesio, kiek būtų kreipusi į musę, jei tik tai musei būtų pakakę kvailumo zyzti jai aplink galvą.
— Žino, — atsakė kapitonas. — Jis sulaukė paukščio.
Ant varno sparnų į Dorną atkeliavo mirtis, išrašyta mažytėmis raidėmis ir užantspauduota gumulėliu kieto raudono vaško. Matyt, Kaleotas jautė, kas rašoma tame laiške, nes perduoti jį princui paprašė Hotos. Princas jam padėkojo, bet antspaudo dar ilgai neperlaužė. Visą popietę sėdėjo pasidėjęs pergamentą ant kelių ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus. Žiūrėjo, kol nusileido saulė ir vakaro oras atvėso tiek, kad vaikams teko grįžti į vidų; tada jis žvelgė į vandens paviršiuje atsispindinčias žvaigždes. Ir tik patekėjus mėnuliui liepė Hotai atnešti žvakę, kad sėdėdamas po apelsinmedžiais nakties tamsoje galėtų perskaityti laišką.
Obara pirštais palietė rimbą.
— Tūkstančiai klampoja per smėlynus link Kaulų kelio padėti Elarijai pargabenti tėvo namo. Septos pilnos žmonių, o raudonieji žyniai savo šventyklose užkūrė laužus. Malonumų namuose moterys gulasi su kiekvienu vyru, kuris pas jas ateina, ir neima jokio atlygio. Saulės Ietyje, Lūžusioje Rankoje, palei visą Žaliąjį Kraują, kalnuose ir smėlynuose — visur, visur moterys raunasi nuo galvos plaukus, o vyrai rėkia iš įniršio. Visomis kalbomis užduodamas tas pats klausimas: ko imsis Doranas? Ką darys jo brolis, kaip atkeršys už mūsų nužudytą princą? — Ji žingtelėjo prie kapitono. — O tu sakai, princas nenori, kad jį kas nors trukdytų?
— Princas nenori, kad jį kas nors trukdytų, — pakartojo Erėjas Hota.
Sargybos kapitonas gerai pažinojo savo saugomą princą. Kadaise, prieš daugelį metų jis, plačiapetis, bet nepatyręs jaunuolis su kupeta vešlių plaukų ant galvos, atkeliavo iš Norvoso. Tie plaukai dabar pražilo, o kūną paženklino daugybėje kovų gauti randai, bet… jėgos Hota dar turėjo ir, kaip kadaise jį mokė barzdoti žyniai, rūpinosi, kad kirvis visada būtų aštrus. Ji neturi praeiti, pasakė jis sau, o garsiai ištarė:
— Princas žiūri į žaidžiančius vaikus. Jokiu būdu negalima princo trukdyti, kai jis žiūri į žaidžiančius vaikus.
— Hota, — sušnypštė Obara Send, — arba pasitrauksi man iš kelio, arba paimsiu tą tavo ilgąjį kirvį ir…
— Kapitone, — nuskambėjo įsakymas jam už nugaros, — praleisk Obarą. Aš su ja pasikalbėsiu, — dusliai pridūrė princas.
Erėjas Hota pakėlė ilgąjį kirvį ir žingtelėjo į šalį. Obara paskutinį kartą atidžiai jį nužvelgė ir praėjo, o meisteris nukurnėjo iš paskos. Kaleotas buvo vos penkių pėdų ūgio ir plikas kaip kiaušinis. Jo veidas buvo toks glotnus ir aptekęs riebalais, jog sunkiai galėjai nusakyti jo amžių, tačiau meisteris buvo čia dar prieš atvykstant kapitonui ir net tarnavo princo motinai. Nepaisant amžiaus ir užgyventų kilogramų, jis buvo dar gana vikrus ir tikrai protingas, nors ir romus. Jis tikrai nė iš tolo negali prilygti nė vienai iš Smėlio Gyvačių, dingtelėjo kapitonui.
Princas sėdėjo apelsinmedžių pavėsyje, savo krėsle, ištiesęs podagros paliestas kojas ir jam po akimis susimetė odos kapšeliai, tik… ar jis negalėjo užmigti iš sielvarto, ar dėl podagros, Hota pasakyti negalėjo. Žemiau, prie fontanų ir baseinėlių, tebežaidė vaikai. Mažiausiems buvo ne daugiau kaip penkeri metai, vyriausiems — devyneri ir dešimt. Pusė iš jų buvo mergaitės, pusė — berniukai. Hota girdėjo juos taškantis ir šaukiant vieną ant kito plonais spigiais balsais.
— Ne taip seniai ir tu buvai viena iš vaikų, kurie taškėsi tuose baseinėliuose, Obara, — pasakė princas, kai ji priklaupė priešais krėslą su ratukais.
Obara prunkštelėjo.
— Nuo to laiko praėjo bene dvidešimt metų. Be to, ilgai čia nebuvau. Esu kekšės išpera, gal jau pamiršai? — Princui nieko neatsakius, ji atsistojo ir įsirėmė rankom į klubus. — Mano tėvas nužudytas.
— Jis žuvo dvikovoje, turėjusioje parodyti, kas yra teisus, — tarė princas Doranas. — Pagal įstatymą tai — ne žmogžudystė.
— Jis buvo tavo brolis.
— Taip.
— Ko ketini imtis dėl jo mirties?
Princas sunkiai pasuko krėslą ir pažvelgė į ją. Nors buvo vos penkiasdešimt dvejų, Doranas Martelis atrodė gerokai vyresnis. Lininiais drabužiais apvilktas jo kūnas buvo glebus ir sudribęs, o į jo kojas buvo sunku žiūrėti. Nuo podagros sąnariai buvo bjauriai sutinę ir paraudę; kairys jo kelis atrodė nelyginant obuolys, dešinys — kaip melionas, o kojų pirštai buvo tamsūs kaip raudonosios vynuogės ir tokie išpampę, jog, rodės, pratrūks vos prisilietus. Princas suvirpėdavo net nuo apkloto svorio, nors skausmą kentė nesiskųsdamas. „Tyla — princo draugė, — kartą kapitonas nugirdo jį sakant savo dukrai. — Žodžiai kaip strėlės, Ariana. Ištarusi jų nesugrąžinsi.“
— Parašiau lordui Taivinui…
— Parašei? Jei turėtum bent pusę tiek smarkumo, kiek turėjo mano tėvas…
— Aš nesu tavo tėvas.
— Taip ir žinojau, — neslėpdama paniekos tarstelėjo Obara.
— Jei būtų tavo valia, priverstum mane pradėti karą.
— Sugalvojau kai ką geriau. Tau net nereikės keltis iš krėslo. Leisk man atkeršyti už tėvą. Princo perėjoje stovi tavo kariuomenė. Kita kariuomenė, vadovaujama lordo Ironvudo, yra Kaulų kelyje. Vieną kariuomenę duok man, o kitą — Naimai. Tegul ji traukia Karališkuoju keliu, o aš išjudinsiu kariauti galinčius lordus iš jų pilių ir įkalbėsiu juos žygiuoti į Senmiestį.
— O kaip ketini užimti Senmiestį?
— Pakaks jį apsiausti. Haitauerių turtai…
— Trokšti aukso?
— Ne, kraujo.
— Lordas Taivinas atsiųs mums Kalno galvą.
— O kas mums atsiųs lordo Taivino galvą? Kalnas visuomet buvo jo pastumdėlis.
Princas mostelėjo į baseinėlius.
— Obara, gal tau patiktų pažvelgti į vaikus…
— Nepatiktų. Man labiau patiktų suvaryti ietį lordui Taivinui į pilvą. Kol trauksiu lauk jo žarnas ir ieškosiu aukso, priversiu jį dainuoti „Kastamero lietų“.