Princas susiraukė. Kapitonas negalėjo pasakyti, ar iš skausmo, ar dėl dukterėčios ištartų žodžių.
— Gal ir taip.
— Gal? Sakyčiau, jog tai akivaizdu.
— Obarai labai patiktų, jei pradėčiau karą.
Naima nusijuokė.
— Taip, ji trokšta supleškinti Senmiestį. Ji nekenčia to miesto taip labai, kaip mūsų mažoji sesutė jį myli.
— Otų?
Naima žvilgtelėjo per petį į savo palydovus, kurie jojo atsilikę nuo jos per gerą atstumą.
— Kai mane pasiekė ši naujiena, gulėjau lovoje su dvyniais Fauleriais. Žinai, koks Faulerių giminės šūkis? Leiskite man skrieti! Ir aš daugiau nieko tavęs neprašau. Leisk man skrieti, dėde. Man nereikia gausios kariuomenės, pakaks ir vienos mielos sesers.
— Obaros?
— Tajenės. Obara per garsiai rėkauja. O Tajenė tokia miela ir švelni, kad jos niekas neįtars. Obara Senmiestį pavers mūsų tėvo laidotuvių laužu, bet aš nesu tokia godi. Man pakaks keturių gyvybių. Auksinių lordo Taivino dvynių kaip atlygio už Elijos vaikus. Senojo liūto — už Eliją. Ir pagaliau mažojo karaliaus — už mano tėvą.
— Tas berniukas mums nieko bloga nepadarė.
— Tas berniukas, jei galima tikėti lordu Staniu, yra nesantuokinis vaikas, gimęs iš išdavystės, kraujomaišos ir svetimavimo. — Dabar Naimerija kalbėjo nebe taip žaismingai ir kapitonas nejučia prisimerkęs ėmė ją stebėti. Jos sesuo, Obara, prie juosmens nešiojosi rimbą, o rankoje ietį, ir šiuos ginklus visi matė. Ledi Naima taip pat buvo mirtinai pavojinga, tačiau savuosius peilius stropiai slėpė. — Tik karališkas kraujas gali atpirkti mano tėvo mirtį.
— Oberinas žuvo kaudamasis dvikovoje, įsivėlęs ne į savo reikalą. Negaliu vadinti to žmogžudyste.
— Vadink, kaip nori. Mes jiems nusiuntėme geriausią Dorno vyrą, o jie mums grąžino maišą kaulų.
— Jis peržengė visas ribas, kurias buvau jam nubrėžęs. „Pažiūrėk, ko vertas tas berniukas karalius ir jo taryba, ir įsidėmėk jų silpnąsias ir stipriąsias puses“, — paprašiau jo, kai šnekėjomės terasoje. Mudu valgėme apelsinus. „Jei įmanoma, rask mums draugų. Kiek galėdamas daugiau sužinok apie Elijos mirtį, bet, žiūrėk, be reikalo neprovokuok lordo Taivino“, — štai ką jam pasakiau. Oberinas nusijuokęs tarė: „Argi aš kada nors provokavau kokį nors vyrą… be reikalo? Geriau įspėk Lanisterius, kad neprovokuotų manęs.“ Jis troško teisingumo Elijai, bet nenorėjo palaukti…
— Jis laukė septyniolika metų, — neleido princui baigti ledi Naima. — Jei jie būtų nužudę tave, dar tavo lavonui neatvėsus mano tėvas su kariuomene jau būtų pajudėjęs į šiaurę. Jei būtum žuvęs tu, dabar Lanisteriams ant galvų kristų strėlių lietus.
— Neabejoju.
— Taip pat, mano prince, gali neabejoti, kad aš ir mano seserys savo keršto septyniolikai metų neatidėliosime.
Ji pentinais paragino kumelę, šovė į priekį ir nušuoliavo į Saulės Ietį lydima vėl ją prisivijusių ietininkų.
Princas atsirėmė į pagalves ir užsimerkė, bet Hota žinojo, kad nemiega. Jam skauda. Hota pagalvojo, gal pakviesti prie neštuvų meisterį Kaleotą, tačiau, jei princui Doranui būtų jo reikėję, pats būtų senį pasikvietęs.
Po pietų šešėliai ėmė ryškėti ir ilgėti, o kai jie tolumoje, rytuose, pamatė Saulės Ieties bokštus, saulė jau buvo raudona ir atrodė išpurtusi. Pirmiausia pasirodė laibas Ieties bokštas, pusantro šimto pėdų aukščio, viršuje papuoštas plienine paauksuota ietimi, kuri pridėjo šiam statiniui dar trisdešimt pėdų; paskui iškilo galingas Saulės bokštas su aukso ir švinuoto stiklo kupolu; paskiausiai jie išvydo pilkšvai rusvą Smėlio Laivą, atrodantį nelyginant milžiniškas į krantą išmestas ir suakmenėjęs dromonas.
Saulės Ietį ir Vandenų Sodus skyrė vos trys lygos kelio pajūriu, tačiau tai buvo tarsi du skirtingi pasauliai. Vandenų Soduose saulėje nuogi išdykavo vaikai, grįstuose kiemuose skambėjo muzika, ore tvyrojo aštrus citrinų ir raudonųjų apelsinų kvapas. Saulės Ietyje oras trenkė dulkėmis, prakaitu ir dūmais, o vakarais iki vėlumos netilo žmonių klegesys. Kitaip nei Vandenų Sodai, kur takai buvo grįsti rožiniu marmuru, Saulės Ietis buvo pastatyta iš dumblo ir šiaudų ir viskas čia buvo ruda arba pilkšvai ruda. Senoji Martelių giminės tvirtovė stovėjo ryčiausioje akmenų ir smėlio iškyšoje, iš trijų pusių apsuptoje jūros. Vakarinėje pusėje, aukštų ir tvirtų Saulės Ieties pilies sienų šešėlyje, tarsi moliuskai, prikibę prie galeros dugno, glaudėsi iš dumblo plytų sumūrytos krautuvėlės ir belangės lūšnelės. Dar toliau į vakarus įsikūrė arklidės ir užeigos, vyno rūsiai ir malonumų namai, — dauguma jų turėjo visas keturias sienas, bet dar daugiau buvo lūšnų, prisišliejusių prie tų sienų. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau, kaip pasakytų barzdotieji žyniai. Palyginti su Tirošiu, Myru arba Didžiuoju Norvosu, šis šešėlių miestas tebuvo miestelis, ir vis dėlto panašiausias į tikrą miestą iš visų dorniečių gyvenamų vietovių.
Ledi Naima miestą pasiekė keliomis valandomis anksčiau ir, žinoma, įspėjo sargybinius, kad jie atvyksta. Priartėję Trigubus vartus jie rado atidarytus. Tik šie, vieni už kitų dunksantys vartai leido atvykėliams praeiti po visomis trimis vingiuotomis sienomis ir patekti tiesiai į Senuosius rūmus nedarant lanksto ir nepėdinant kelių mylių siauromis gatvelėmis, slaptais kiemais ir per triukšmingus turgus.
Vos tolumoje pasirodė Ieties bokštas, princas Doranas užsitraukė neštuvų užuolaidas, bet šiems slenkant pro šalį prasčiokai vis tiek laidė gerkles. Smėlio Gyvatės ne juokais juos įaudrino, nerimaudamas pagalvojo kapitonas. Perėję išorinį purviną pusmėnulio formos kiemą, jie įžengė pro antrus vartus. Už jų vėjas atsidavė degutu, sūriu vandeniu ir pūvančiais dumbliais, o minia kas žingsnis vis tirštėjo.
— Kelių princui Doranui! — sududeno Erėjas Hota ilgojo kirvio koto galu dunkstelėdamas į plytas. — Kelių Domo princui!
— Princas miręs! — jam už nugaros spigiai riktelėjo moteris.
— Čiupkime ietis! — iš balkono sušuko vyras.
— Doranai! — atsklido ir kilmingo vyro balsas. — Čiupkime ietis!
Hota liovėsi žvilgsniu ieškojęs rėksnių; minia buvo didžiulė ir trečdalis jos šūkavo: „Čiupkime ietis! Atkeršykime už Ang Kai jie pasiekė trečius vartus, sargybiniams teko stumti žmones į šalį ir atlaisvinti kelią neštuvams, o minia į juos mėtė vaisius. Apdriskęs berniukas pralėkė pro ietininkus su papuvusiu granatu rankoje, bet, pamatęs savo kelyje Erėją Hotą su paruoštu darbui ilguoju kirviu, išmetė vaisių jo nesviedęs ir paskubomis pasitraukė. Kiti, toliau stovintys žmonės, mėtė paprastas ir žaliąsias citrinas, apelsinus ir šūkavo: „Karas! Karas! Čiupkime ietisV Vienam iš sargybinių citrina pataikė į akį, o atsitrenkęs kapitonui į koją ištiško apelsinas.
Iš neštuvų nepasigirdo jokio atsako. Doranas Martelis liko pasislėpęs už savo šilko sienų tol, kol jie visi pradingo už storesnių pilies sienų, o jiems už nugarų, dardėdami ir girgždėdami, nusileido pakeliamieji vartai. Riksmai palengva nutilo. Išoriniame kieme laukė Ariana, norinti pasisveikinti su tėvu, o kartu su ja — ir kone pusė dvariškių: senas aklas senešalas Rikasas, seras Manfris Martelis, pilies valdytojas, jaunasis meisteris Mailsas pilkais drabužiais ir švelnia kaip šilkas, iškvėpinta barzda ir keturios dešimtys Dorno riterių, apsivilkę besiplaikstančius, lininius, kone pusšimčio atspalvių rūbus. Mažoji Mirsela Barateon stovėjo kartu su savo septone ir seru Ariu iš karaliaus sargybos, apsivilkusiu baltu emaliu padengtus žvyninius šarvus ir alpėj ančių iš karščio.