Apsiavusi gyvatės odos iki šlaunų suvarstytus sandalus, princesė Ariana priėjo prie neštuvų. Jos plaukai buvo panašūs į garbanotus, juodus kaip derva, strėnas siekiančius karčius, o galvą ties kakta ji buvo apsirišusi juosta iš varinių saulių. Ji vis dar tokia mažutė, dingtelėjo kapitonui. Smėlio Gyvatės buvo aukštos merginos, o Ariana atsigimė į motiną, kuri buvo vos penkių pėdų ir dviejų colių ūgio. Tačiau po brangakmeniais nusagstyta juosta ir duksliais, vėjyje besiplaikstančiais skaisčiai raudono šilko ir geltono ploniausio aksomo sluoksniais jos kūnas buvo moteriškas, putlus ir gundančių formų.
— Tėve, — užuolaidoms prasiskleidus tarė ji, — Saulės Ietis džiaugiasi, kad sugrįžai.
— Taip, girdėjau tą džiūgavimą. — Princas liūdnai šyptelėjo ir paraudusia, sutinusia plaštaka švelniai suėmė dukters skruostą. — Gražiai atrodai. Kapitone, būk geras, padėk man išlipti.
Hota įsikišo ilgąjį kirvį į kilpą ant nugaros ir paėmė princą ant rankų — kuo švelniausiai, kad nesukrėstų ištinusių sąnarių. Ir vis tiek Doranas Martelis vos neaiktelėjo iš skausmo.
— Liepiau virėjams šiandien vakare suruošti puotą, — pasakė Ariana, — ir kad joje būtų patiekti visi tavo mėgstamiausi valgiai.
— Bijau, kad negalėsiu jų deramai įvertinti. — Princas neskubėdamas apsižvalgė po kiemą. — Nematau Tajenės.
— Ji maldauja, kad pasikalbėtum su ja akis į akį. Nusiunčiau ją į sosto menę, kad lauktų tavęs ten.
Princas atsiduso.
— Puiku. Kapitone… Kuo greičiau sutvarkysiu šį reikalą, tuo greičiau galėsiu pailsėti.
Hota užnešė jį akmeniniais Saulės bokšto laiptais į didelę apvalią menę po kupolu, į kurią pro storus margaspalvio stiklo langus įkypai krito paskutiniai popiečio saulės spinduliai, margindami balsvo marmuro grindis pusšimčio atspalvių deimantais. Ten jų laukė trečia Smėlio Gyvatė.
Sukryžiavusi kojas ir vilkėdama prigludusį melsvą plono aksomo drabužį Myro nėriniais puoštomis rankovėmis, su kuriuo atrodė nekalta kaip pati Mergelė, Tajenė sėdėjo ant pagalvės šalia pakylos, kur stovėjo aukštieji krėslai, bet jiems įžengus atsistojo. Vienoje rankoje ji laikė rankdarbį, kurį siuvinėjo, kitoje — porą auksinių adatų. Jos plaukai taip pat buvo aukso spalvos, o akys atrodė tarsi gilūs žydri duburiai, ir vis dėlto… kapitonui jos kažkodėl priminė jos tėvo akis, nors, tiesa, Oberino akys buvo juodos kaip naktis. Visos princo Oberino dukterys turi Angies akis, staiga suprato Hota. Ir visai nesvarbu, kokios jos spalvos.
— Dėde, — prabilo Tajenė Send, — aš tavęs laukiau.
— Kapitone, padėk man atsisėsti į aukštąjį krėslą.
Ant pakylos buvo du beveik vienodi krėslai, tik vieno atloše iš lauko pusės buvo auksinė, Martelių ietį vaizduojanti inkrustacija, o kito — liepsnojanti Roino saulė, kuri plaikstėsi ir ant Naimerijos laivų stiebų, kai šie pirmą kartą atplaukė į Dorną. Kapitonas pasodino princą į krėslą su ietimi ir pasitraukė.
— Ar labai skauda? — švelniai paklausė Tajenė, miela kaip vasarą prisirpusios žemuogės. Jos motina buvo septonė ir Tajenė atrodė tiesiog nežemiškai tyra. — Gal galėčiau kaip nors tas kančias palengvinti?
— Sakyk, ko nori, ir leisk man pailsėti. Aš pavargęs, Tajene.
— Siuvinėju jį tau, dėde. — Tajenė išskleidė siuvinėjamos medžiagos gabalą. Jame buvo pavaizduotas jos tėvas, princas Oberinas, raitas ant eiklaus ir ištvermingo žirgo, apsivilkęs šarvus, besišypsantis. — Kai baigsiu, padovanosiu siuvinį tau, kad jį prisimintum.
— Nė nemanau pamiršti tavo tėvo.
— Gerai, kad pasakei. Daug yra abejojančių.
— Lordas Taivinas žadėjo atsiųsti mums Kalno galvą.
— Jis toks malonus, bet… mirti nuo budelio kalavijo tokiam narsuoliui kaip seras Gregoris visiškai netinka. Mes taip ilgai meldėme jam mirties, tad visai sąžininga, jog dabar jis pats jos meldžia. Žinau, kokius nuodus naudojo tėvas, — lėčiau veikiančių ir keliančių daugiau kančių už juos nėra. Netrukus net čia, Saulės Ietyje, išgirsime Kalną rėkiant.
Princas Doranas atsiduso.
— Obara ragina mane pradėti karą. Naima pasitenkintų ir žmogžudyste. O ko nori tu?
— Karo, — atsakė Tajenė, — bet ne tokio, kokį įsivaizduoja Obara. Dorniečiai geriausiai kaunasi namie, tad, sakyčiau, pasigaląskime ietis ir palaukime. Kai Lanisteriai ir Taireliai mus puls, nuleisime jiems kraują perėjose ir palaidosime juos vėjo pustomuose smėlynuose, kaip jau esame pasielgę daugybę kartų.
— Jei jie apskritai mus puls.
— Ak, jie turės pulti, arba jiems vėl teks matyti karalystę suskaldytą, kaip kad buvo prieš mums susisaistant giminystės ryšiais su drakonais. Tėvas man taip sakė. Jis tvirtino, jog turime dėkoti Kipšui, kad atsiuntė pas mus princesę Mirselą. Ji tokia graži, ar ne? Ir aš norėčiau tokių garbanų. Ji, kaip ir jos motina, gimusi būti karaliene. — Tajenės skruostuose pasirodė duobutės. — Jausčiausi pagerbta galėdama surengti vestuves ir pasirūpinti karūnomis. Tristanas ir Mirsela tokie tyri, kad, manau, galbūt geriausiai tiktų baltasis auksas… su smaragdais, derančiais prie Mirselos akių spalvos. Na, deimantai ir perlai taip pat tiktų, svarbiausia, kad tik vaikai susituoktų ir būtų karūnuoti. Tuomet beliks paskelbti Mirselą andalų, roinarų ir Pirmųjų Žmonių karaliene, pirmąja šiuo vardu, teisėta Septynių Vesteroso Karalysčių sosto įpėdine, ir laukti pasirodant liūtų.
— Teisėta sosto įpėdine? — prunkštelėjo princas.
— Ji vyresnė už brolį, — paaiškino Tajenė, tarsi Doranas Martelis būtų kvailys. — Pagal įstatymus Geležinis sostas turi atitekti jai.
— Pagal Domo įstatymus.
— Kai gerasis karalius Deironas vedė princesę Miriją ir atsikvietė mus į savo karalystę, buvo sutarta, kad Dorne visuomet galios dorniečių teisė. O dabar Mirsela ir yra Dorne.
— Taigi, — nenoriai pritarė jis. — Leisk man pagalvoti.
Tajenė pyktelėjo.
— Per daug galvoji, dėde.
— Šit kaip?
— Taip sakė tėvas.
— Oberinas galvodavo per mažai.
— Kai kurie žmonės galvoja, nes bijo veikti.
— Baimė ir atsargumas — toli gražu ne tas pats.
— Ak, melsiuosi, kad niekada nepamatyčiau tavęs išsigandusio, dėde. Jei taip nutiktų, gali pamiršti kvėpuoti.
Ir ji pakėlė ranką…
Kapitonas dunkstelėjo į marmurines grindis ilgojo kirvio kotu.
— Per daug sau leidi, miledi. Prašyčiau nulipti nuo pakylos.
— Nieko bloga nenorėjau, kapitone. Myliu dėdę ir žinau, kad jis mylėjo mano tėvą. — Tajenė priklaupė priešais princą. — Pasakiau viską, ką norėjau, dėde. Atleisk, jei įžeidžiau; aš baisiai sielvartauju. Ar tu mane vis dar myli?
— Ir visada mylėsiu.
— Tuomet palaimink mane ir aš jau eisiu.
Akimirką padvejojęs, Doranas uždėjo ranką dukterėčiai ant galvos.
— Būk narsi, vaike.
— Ak, kaip galėčiau narsi nebūti? Juk esu jo duktė.
Vos jai išėjus, prie pakylos atskubėjo meisteris Kaleotas.