— Džeimis? — Netikėtai tarsi audra ją apėmė siaubas. — Džeimis turi būti su karaliumi…
— Berniukui nieko bloga nenutiko. Jo saugoti seras Džeimis pasiuntė gerą dešimtį vyrų. Jo malonybė ramiai miega.
Tegul jis sapnuoja gražesnį sapną nei maniškis ir pabunda maloniau.
— Kas dabar yra pas karalių?
— Ši garbė teko serui Lorui, tai turėtų tau patikti.
Bet Sersėjai tai visai nepatiko. Taireliai tiktai tarnai, kuriuos karaliai drakonai iškėlė aukščiau, nei jie nusipelnė. Už jų tuštybę didesnės tik jų ambicijos. Gal seras Loras ir gražus kaip mergelės sapnas, bet po tuo baltu apsiaustu jis vis tiek Tairelis iki kaulų smegenų. Kiek Sersėja žinojo, bjaurus šios nakties nusikaltimas buvo sugalvotas ir subrandintas Haigardene.
Tačiau tai tebuvo įtarimas, kurio ji nedrįso išreikšti žodžiais.
— Duokite man kelias minutes apsirengti. Sere Osmundai, palydėsi mane į Rankos bokštą. Sere Borosai, pakelk kalėjimo sargus ir įsitikink, ar neūžauga tebėra savo celėje.
Sersėjai liežuvis neapsivertė ištarti jo vardo. Jis niekada nebūtų išdrįsęs pakelti rankos prieš tėvų, tarė ji sau, tačiau tikra nebuvo.
— Kaip tavo malonybė įsakys.
Blauntas padavė žibintą serui Osmundui. Sersėjai palengvėjo, kai pamatė tolstančią jo nugarą. Nereikėjo tėvui leisti jam vėl apsivilkti balto apsiausto. Tas vyras pasirodė esąs bailys.
Kol jie išėjo iš Meigoro tvirtovės, dangus ėmė mėlti, nors žvaigždės tebešvietė. Visos, išskyrus vienų, dingtelėjo Sersėjai. Vakaruose spindėjusi ryški žvaigždė nukrito, ir dabar naktys bus tamsesnės. Eidama per pakeliamąjį tiltą, po kuriuo žiojėjo išdžiūvęs apsauginis griovys, ji sustojo ir įsistebeilijo į žemai stirksančius nusmailintus mietus. Jie nebūtų drįsę man meluoti apie tėvo mirtį.
— Kas jį rado?
— Vienas iš sargybinių, — atsakė seras Osmundas. — Lumas. Jis nuėjo savo reikalu ir rado jo šviesybę lordą išvietėje.
Ne, negali būti. Liūtas taip nemiršta. Karalienė jautėsi keistai rami. Prisiminė, kaip kadaise, kai dar buvo maža mergaitė, jai iškrito pirmas dantis. Jai neskaudėjo, bet buvo taip keista jausti tarp dantų atsiradusį tarpą, kad negalėjo susilaikyti ir vis lietė jį liežuviu. Dabar pasaulyje, ten, kur stovėjo tėvas, liks tuščia vieta, o tuštuma visuomet užsipildo…
Jei Taivinas Lanisteris iš tiesų nebegyvas, tai niekas negali jaustis saugus… juolab sostą užimantis jos sūnus. Mirus liūtui, jo vietą užima menkesni plėšrūnai: šakalai, grifai ir laukiniai šunys. Ir jie, kaip visuomet, mėgins nustumti ją į šalį. Jai reikėtų veikti greitai, taip greitai, kaip veikė mirus Robertui. Tai gali būti Stanio Barateono statytinio darbas. Taip pat gali būti, jog tai — dar vieno miesto puolimo pradžia. Sersėja tikėjosi, kad neklysta. Tegul jis ateina. Sutriuškinsiu jo pajėgas, kaip jas sutriuškino tėvas, ir šį kartų jis žus. Stanio Sersėja nebijojo, kaip ir Meiso Tairelio. Ji nieko nebijojo. Juk buvo Uolos duktė, liūtė. Daugiau nebus jokių kalbų apie tai, kad prievarta už ko nors tekėčiau. Dabar Kasterlių Uola ir visa Lanisterių giminės galia priklausė jai. Daugiau niekas niekada negalės numoti į ją ranka. Net kai Tomenui nebereikės regentės, Kasterlių Uolos ledi įtaka karalystėje bus didžiulė.
Tekanti saulė bokštų viršūnes nudažė ryškiai raudonai, bet pasieniuose dar glaudėsi naktis. Išorinėje pilyje buvo taip tylu, kad Sersėja būtų galėjusi pamanyti, jog visi joje gyvenę žmonės negyvi. Ir turėtų taip būti. Taivinui Lanisteriui nedera mirti vienam. Toks žmogus nusipelno palydos, kuri pragare tenkintų jo norus.
Prie Rankos bokšto durų stovėjo keturi ietininkai raudonais apsiaustais ir liūtų figūromis papuoštais šalmais.
— Be mano leidimo niekas neturi teisės nei įeiti, nei išeiti, — pasakė jiems Sersėja. Įsakyti jai nebuvo sunku. Mano tėvas irgi kalbėdavo griežtai.
Bokšto viduje deglų dūmai dirgino jai akis, bet Sersėja neašarojo, kaip nebūtų ašarojęs ir jos tėvas. Aš esu… vienintelis tikras sūnus, kurį jis turėjo. Sersėjai lipant, jos batų pakulnės kaukšėjo į akmenis, be to, ji girdėjo sero Osmundo žibinto gaubte smarkiai besiblaškančios peteliškės parpimą. Žūk, suirzusi pagalvojo ji, skrisk į liepsną ir sudek.
Laiptų viršuje sargybą ėjo dar du raudonus apsiaustus vilkintys vyrai. Sersėjai praeinant, Raudonasis Lesteris burbtelėjo kelis užuojautos žodžius. Karalienė alsavo greitai, negiliai, krūtinėje daužėsi širdis. Laiptai, tarė ji sau, šiame prakeiktame bokšte per daug laiptų. Sersėjai dingtelėjo, kad reikėtų jį nugriauti.
Koridoriuje buvo prisigrūdę pašnibždomis kalbančių kvailių, tarsi lordas Taivinas būtų miegojęs, o jie būtų bijoję jį pažadinti. Sargybiniai ir tarnai pasitraukė užleisdami jai kelią, pražiotomis burnomis. Sersėja matė rausvas jų dantenas ir krutančius liežuvius, bet jų žodžiai buvo beprasmiai kaip peteliškės sparnelių plazdėjimas. Ką jie čia veikia? Iš kur sužinojo? Tiesą sakant, apie nelaimę pirmiausia turėjo sužinoti ji. Ji buvo karalienė regentė, ar jie tai pamiršo?
Prie rankos miegamojo stovėjo seras Merinas Trentas, apsivilkęs baltus šarvus ir užsimetęs ant pečių apsiaustą. Jo šalmo antveidis buvo pakeltas, o paakiuose susimetę tokie odos kapšeliai, jog atrodė, kad jis vis dar snūduriuoja.
— Nuvyk šalin tuos žmones, — liepė jam Sersėja. — Ar mano tėvas išvietėje?
— Jie parnešė jį atgal į miegamąjį, miledi.
Seras Merinas stumtelėjęs atidarė Sersėjai duris.
Pro langines besiskverbianti ryto šviesa krito įkypais auksiniais brūkšniais ant meldų, kuriais buvo nuklotos miegamojo grindys. Prie lovos klūpojo jos dėdė Kevanas ir mėgino melstis, tačiau jam sunkiai sekėsi tarti žodžius. Sargybiniai stoviniavo prie židinio. Slaptos durys židinio gilumoje, už pelenų, apie kurias kalbėjo seras Osmundas, buvo ne didesnės už duonkepės angą ir žiojėjo plačiai atvertos. Norinčiam pro jas išlįsti vyrui teko ropoti keturpėsčiam. Bet Tirionas — tik pusvyris. Ši mintis ją supykdė. Ne, juk neūžauga uždarytas požemio celėje. Tai negali būti jo darbas. Stanis, tarė sau Sersėja, čia bus prikišęs nagus Stanis. Mieste jis tebeturi savo šalininkų. Tai jis arba Taireliai…
Raudonojoje pilyje seniai sklido kalbos apie slaptus koridorius. Girdi, Meigoras Žiaurusis išžudė pilį stačiusius vyrus, kad šie niekam neišplepėtų to, ką žinojo. Kiek dar miegamųjų turi slaptas duris? Sersėjai prieš akis staiga iškilo neūžauga, išslenkantis iš už Tomeno miegamojo gobelenų su durklu rankoje. Tomenas stropiai saugomas, raminosi ji. Bet ir lordas Taivinas buvo apsuptas sargybinių.
Pirmąsias kelias akimirkas Sersėja mirusiojo nepažino. Taip, jo plaukai kaip jos tėvo, tačiau tai tikrai kitas vyras, smulkesnis ir gerokai vyresnis. Jo naktiniai marškiniai buvo pakelti ir atsmaukti ant krūtinės, tad nuo pusiaujo buvo visiškai nuogas. Arbaleto strėlė pataikė jam į papilvę, tarp bambos ir vyriškumo, ir įsmigo taip giliai, kad lauke buvo matyti tik plunksnos. Kruvini jo gaktiplaukiai buvo suskretę ir styrojo. Dar daugiau kraujo buvo sudžiūvę aplink bambą.
Nuo jo sklindantis kvapas surietė Sersėjai nosį.
— Ištraukite arbaleto strėlę, — liepė Sersėja. — Juk jis — karaliaus ranka!