Ir mano tėvas. Mano lordas tėvas. Ar turėčiau klykti ir rautis plaukus nuo galvos? Žmonės pasakojo, kad Ketlina Stark nagais kruvinai susiraižė veidą, kai Frėjai nužudė jos brangųjį Robą. Norėtum to, tėve? — troško pasiklausti ji. Ar tau labiau patiktų, jei likčiau stipri? Ar verkei, kai mirė tavo tėvas? Kai mirė senelis, Sersėjai buvo tik vieneri metai, bet tą istoriją ji žinojo. Lordas Titas labai nutuko ir vieną dieną, lipant laiptais pas meilužę, jam plyšo širdis. Kai tai nutiko, jos tėvas buvo Karaliaus Uoste, mat ten tarnavo kaip karaliaus Pamišėlio ranka. Jųdviejų su Džeimiu vaikystėje lordas Taivinas dažnai būdavo išvykęs į Karaliaus Uostą. Jei sužinojęs apie tėvo mirtį jis ir verkė, tai verkė ten, kur niekas negalėjo matyti jo ašarų.
Karalienė skausmingai suleido nagus sau į delnus.
— Kaip galėjote jį šitokį palikti? Mano tėvas buvo trijų karalių ranka, įtakingiausias iš visų vyrų, kada nors gyvenusių Septyniose Karalystėse. Jo garbei turi skambėti varpai, kaip kad skambėjo mirus Robertui. Jo kūną reikia nuprausti ir aprengti taip, kaip dera jo padėties žmogui, — šermuonėlių kailiais, aukso ir tamsiai raudono šilko rūbais. Kur Paišelis? Kur Paišelis? — Ji kreipėsi į sargybinius: — Raukšlėtasis, atvesk didįjį meisterį Paišelį. Jis turi pasirūpinti lordu Taivinu.
— Meisteris jį jau matė, tavo malonybe, — paaiškino Raukšlėtasis. — Atėjo, pažiūrėjo ir išėjo pakviesti tyliųjų seserų.
Man jie pranešė paskutinei. Suvokusi tai, Sersėja taip supyko, kad vos begalėjo ištarti žodį. O Paišelis, užuot tepęsis savo švelnias raukšlėtas rankas, išbėgo pasiųsti žinios. Iš to senio jokios naudos.
— Suraskite meisterį Balabarą, — įsakė ji. — Suraskite meisterį Frenkeną. Kurį nors. — Raukšlėtasis ir Trumpaausis klusniai išbėgo. — Kur mano brolis?
— Tunelyje. Čia yra šachta su geležinėmis kopėčiomis ir į akmenį įleistais skersiniais. Seras Džeimis nusileido pažiūrėti, ar ji gili.
Jis turi tik vieną ranką! — norėjo sušukti jiems Sersėja. Reikėjo leistis kuriam iš jūsų. Džeimis neturėtų laipioti kopėčiomis. Gali būti, kad tėvo žudikai ten, žemai, laukia jo. Jos dvynys brolis niekada nebuvo per daug apdairus, regis, net prarasta plaštaka neišmokė jo atsargumo. Sersėja jau ketino įsakyti sargybiniams, kad leistųsi paskui Džeimį ir padėtų jam užlipti, bet tuo metu grįžo Raukšlėtasis ir Trumpaausis, vedini žilu vyru.
— Tavo malonybe, — tarė Trumpaausis, — jis tvirtina esąs meisteris.
Vyras žemai nusilenkė.
— Kuo galiu pasitarnauti tavo malonybei?
Jo veidas atrodė kažkur matytas, bet Sersėja šio žmogaus nepažino. Senas, bet ne toks senas kaip Paišelis. Šis vyras dar turi šiek tiek jėgų. Jis buvo aukštas, nors ir truputį gunktelėjęs, o aplink jo įžūlias žydras akis buvo matyti raukšlelės. Jo kaklas plikas.
— Nenešioji meisterio grandinės.
— Iš manęs ją atėmė. Aš Kiburnas, tavo malonybe. Gydžiau tavo broliui ranką.
— Norėjai pasakyti, bigę.
Dabar Sersėja jį prisiminė. Kiburnas atvyko kartu su Džeimiu iš Harenholo.
— Tiesa, išsaugoti serui Džeimiui plaštakos aš negalėjau. Tačiau mano gydymo įgūdžiai išgelbėjo jam likusią rankos dalį ir galbūt gyvybę. Citadelėje didieji meisteriai iš manęs atėmė grandinę, bet negalėjo atimti sukauptų žinių.
— Pakaks ir tavęs, — nusprendė Sersėja. — Bet jei mane apvilsi, žinok, kad prarasi kur kas daugiau nei grandinę. Ištrauk iš tėvo pilvo arbaleto strėlę ir paruošk jo kūną atiduoti tyliosioms seserims.
— Kaip karalienė įsakys. — Kiburnas priėjo prie lovos, sustojo, paskui atsigręžęs paklausė: — O ką daryti su mergina, tavo malonybe?
— Su kokia mergina?
Antro lavono Sersėja nepastebėjo. Ji žengė prie lovos, vienu mostu nubloškė krūvą kruvinų antklodžių ir išvydo ją — nuogą, šaltą ir rausvą, išskyrus… veidą, kuris buvo pajuodęs kaip Džofo per vestuvių puotą. Susikibusių auksinių rankų grandinė buvo giliai įsirėžusi į kaklą ir taip stipriai užveržta, kad net pažeidė odą. Sersėja sušnypštė nelyginant įsiutusi katė:
— Ką ji čia veikia?
— Mes ją čia radome, tavo malonybe, — atsakė Trumpaausis. — Ji Kipšo kekšė.
Tarsi tai būtų paaiškinę, kodėl mergina čia atsidūrė.
Mano tėvas su kekšėmis negulėjo, pagalvojo Sersėja. Mirus mūsų motinai, jis daugiau niekada nepalietė moters. Ji šaltai dėbtelėjo į sargybinį.
— Tai ne… kai mirė lordo Taivino tėvas, jis grįžo į Kasterlių Uolą ir rado… tokios reputacijos moterį… apsikarsčiusią jo ledi motinos papuošalais ir dėvinčią jos drabužius. Lordas Taivinas nuvilko jai ir tuos drabužius, ir visus kitus. Dvi savaites ji nuoga buvo vedžiojama po Lanisportą, kad kiekvienam sutiktam vyrui prisipažintų esanti vagilė ir paleistuvė. Štai kaip lordas Taivinas elgdavosi su kekšėmis. Jis niekada… ši mergina turėjo čia ateiti kokiu nors kitu tikslu, o ne…
— Galbūt jo malonybė lordas kvotė merginą, norėdamas ką nors sužinoti apie jos šeimininkę? — gūžtelėjo Kiburnas. — Girdėjau, jog Sansa Stark dingo tą pačią naktį, kai buvo nužudytas karalius.
— Taip ir bus, — mielai pritarė šiai minčiai Sersėja. — Žinoma, jis ją kvotė. Dėl to nėra ko abejoti.
Sersėjai prieš akis iškilo besityčiojantis Tirionas, išsiviepęs kaip beždžionė su nosies liekana. „Nėra geresnio būdo ją kvosti, tik nurengus ir liepus plačiai išsižergti, ar ne? — sušnabždėjo neūžauga. — Ir aš norėčiau ją taip kvosti.“
Karalienė nusigręžė. Nežiūrėsiu į ją. Staiga ji net nebegalėjo likti viename kambaryje su numirėle. Sersėja prasispraudė pro Kiburną ir spruko į koridorių.
Prie sero Osmundo prisidėjo jo broliai Osnis ir Osfrydas.
— Rankos miegamajame yra moters lavonas, — pasakė ji Ketlblekų trijulei. — Niekas niekada neturi sužinoti, kad ji ten buvo.
— Taip, miledi. — Sero Osnio skruostą buvo švelniai apdraskiusi kita Tiriono kekšė. — O ką mums su ja daryti?
— Sušerkite ją šunims. Raskite jai kokį nors meilužį. Kas man rūpi? Jos čia niekada nebuvo. Išlupsiu liežuvį kiekvienam, kuris mėgins tvirtinti priešingai. Supratote?
Osnis ir Osfrydas susižvalgė.
— Taip, tavo malonybe.
Sersėja nusekė paskui juos į kambarį ir matė, kaip broliai suvyniojo merginos kūną į kruvinas tėvo paklodes. Šaja,ji buvo vardu Šaja. Paskutinį kartą jiedvi šnekėjosi dvikovos, turėjusios patvirtinti arba paneigti neūžaugos kaltę, išvakarėse, kai ta besišypsanti Domo gyvatė sutiko už jį kautis. Šaja prašė palikti jai kelis papuošalus, kuriuos buvo padovanojęs Tirionas, ir priminė Sersėjos duotus pažadus, — didelį namą mieste ir riterį, kuris turėjo ją vesti. Karalienė jai tiesiai pasakė, kad kekšė iš jos nieko negaus, kol nepasakys, kur pasislėpė Sansa Stark. „Buvai jos tarnaitė. Ir nori mane įtikinti, kad nieko nežinojai apie jos planus?“ — paklausė ji. Šaja išėjo apsiašarojusi.
Seras Osfrydas suvyniotą kūną persimetė per petį.
— Noriu tos grandinės, — tarė Sersėja. — Žiūrėkite, nesubraižykite aukso. — Osfrydas linktelėjo ir pažvelgė į duris. — Ne, tik ne per kiemą. — Ji mostelėjo į slaptąsias duris. — Čia yra į požemius vedančios kopėčios. Neškite ją tuo keliu.