— Neliesk manęs, — tarė ji. — Dink!
Ji nusvirduliavo prie ilgo medinio suolo su aukšta atrama.
— Tavo malonybe… — tarstelėjo Blauntas. — Gal atnešti vandens?
Trokštu kraujo, ne vandens. Tiriono kraujo, to sūtraukos kraujo. Akyse ėmė suktis deglai. Sersėja užsimerkė ir jai prieš akis iškilo išsišiepęs neūžauga. Ne, pagalvojo ji, ne, jau beveik buvau tavęs atsikračiusi. Bet Tiriono pirštai palietė Sersėjos kaklą ir ji pasijuto palengva smaugiama.
Brienė
Ieškau trylikos metų mergaitės, — kreipėsi ji į pražilusią šeimininkę, stovinčią prie kaimo šulinio. — Ji kilminga ir labai graži, mėlynakė ir rusvaplaukė. Gali būti, kad keliauja su stuomeningu keturiasdešimtmečiu riteriu arba su juokdariu. Gal matei ją?
— Nepamenu, kad būčiau mačiusi, sere, — atsakė moteris, krumpliais trindamasi kaktą. — Bet turėsiu galvoje, pažadu.
Nematė jos nei kalvis, nei kaimo septoje tarnaujantis septonas, nei kiaules genantis kiauliaganys, nei mergaitė, darže raunanti svogūnus, nei kiti paprasti žmonės, kuriuos Tarto Mergelė rado iš pinučių ir molio nukrėstose Rosbio lūšnelėse. Bet rankų ji nenuleido. Tai trumpiausias kelias į Prieblandos Slėnįy tarė sau Brienė. Jei Sansa čia prajojo, kas nors tikrai turėjo ją matyti. Prie pilies vartų to paties ji paklausė dviejų ietininkų, ant kurių skydų buvo Rosbių giminės ženklas — trys raudonos suremtos gegnės pilkšvame fone.
— Jei pastarosiomis dienomis ji traukia keliais, neilgai bus mergaitė, — tarė senesnis sargybinis.
O jaunesniam parūpo, ar tarpkojyje tos mergaitės plaukai taip pat rusvi.
Čia pagalbos nesulauksiu. Vėl sėdusi ant kumelės, Brienė kitame kaimo gale pamatė liesą vaikinuką, raitą ant keršo arklio. Su juo dar nesikalbėjau, pagalvojo, bet jai nespėjus prijoti, jis pradingo už septos. Brienė nusprendė nevargti ir jo nesivyti. Greičiausiai jis nežinos daugiau už kitus. Rosbis tebuvo pakelės kaimas; Sansa nebūtų turėjusi priežasties užtrukti čia bent kiek ilgiau. Grįžusi į vieškelį, Brienė pasuko į šiaurės rytus, pro vaismedžių sodus bei miežių laukus, ir netrukus kaimelis ir pilis liko dunksoti toli už nugaros. Ji tikino save, jog ras Šansą Prieblandos Slėnyje. Jei tik ji apskritai pasirinko šį kelią.
„Rasiu mergaitę ir ja pasirūpinsiu, — pažadėjo Brienė serui Džeimiui Karaliaus Uoste. — Dėl jos ledi motinos. Ir dėl tavęs.“ Kilnūs žodžiai, bet žadėti buvo lengva. O tesėti — sunku. Ji per ilgai užgaišo ir mieste per mažai sužinojo. Reikėjo išjoti anksčiau, tik… į kurią pusę? Sansa Stark pradingo tą pačią naktį, kai mirė Džofris, ir jei vėliau kas nors ją ir matė arba nujautė, kur ji galėjo patraukti, tai visi kaip susitarę tylėjo. Bent jau susitikę mane.
Brienė manė, jog mergaitė išvyko iš miesto. Jei dar būtų buvusi Karaliaus Uoste, auksiniai apsiaustai būtų ją radę. Ji turėjo kažkur išvykti, tik… kur?. Jei būčiau ką tik kraujavusi mergaitė, vieniša ir apimta baimės, jei man grėstų didžiulis pavojus, kur bėgčiau? — klausė savęs Brienė. Kur aš traukčiau? Jai atsakyti į šį klausimą nebuvo sunku. Ji būtų grįžusi į Tartą, pas tėvą.
Tačiau Sansos tėvas buvo nukirsdintas dukters akivaizdoje. Jos ledi motina taip pat buvo mirusi, nužudyta Dvyniuose, Vinterfelas, didinga Starkų tvirtovė, apiplėšta ir sudeginta, o jos žmonės išžudyti. Ji neturi namų, kur galėtų pasislėpti, nebeturi nei tėvo, nei motinos, nei brolių. Sansa galėjo būti ir artimiausiame miestelyje, ir į Ašajų plaukiančiame laive — abi galimybės buvo vienodos.
Net jei Sansa Stark būtų norėjusi keliauti namo, kaip ji būtų juos pasiekusi? Karališkajame kelyje nebuvo saugu; tai žinojo net vaikai. Priešais Sąsmauką Keilino Griovą buvo užėmę geležiniai, o Dvyniuose tupėjo Frėjai, kurie nužudė Sansos brolį ir ledi motiną. Jei būtų turėjusi pinigų, mergaitė būtų galėjusi plaukti laivu, bet uostas Karaliaus Uoste tebebuvo sugriautas, upės vagą užgriozdino prieplaukų nuolaužos ir sudeginti bei nuskendę karo laivai. Brienė pasikalbėjo su prieplaukoje dirbančiais žmonėmis, bet nė vienas iš jų neprisiminė, kad naktį, kai buvo nužudytas karalius Džofris, iš miesto būtų išplaukęs koks nors laivas. Vienas vyras jai papasakojo, jog įlankoje nuleidęs inkarą stovėjo vienas prekybinis laivas ir prekės į krantą iš jo buvo gabenamos valtimi, bet dauguma kitų palei pakrantę plaukdavo į Prieblandos Slėnį, ten uostas buvo kaip niekad pilnas.
Brienės kumelė buvo graži pažiūrėti ir ištverminga. Keliautojų ji sutiko daugiau, nei tikėjosi. Pro šalį sunkiai vilkdami kojas prašlepseno elgetaujantys broliai, ant kaklo pasikabinę virvelėmis parištus ir žvangančius dubenėlius. Raitas ant žirgo, kuris nebūtų padaręs gėdos jokiam lordui, prašuoliavo jaunas septonas, dar vėliau ji sutiko pulką tyliųjų seserų, kurios Brienės paklaustos tik papurtė galvas. Į pietus važiavo vilkstinė jaučių traukiamų vežimų, pripiltų javų ir prikrautų vilnos maišų, o netrukus ji aplenkė kiaules genantį piemenį ir seną moterį, keliaujančią arklių nešamais neštuvais su raitelių palyda. Brienė visų paklausė, ar jie nematė kilmingos trylikos metų mergaitės, mėlynakės ir rusvais plaukais. Ir visi atsakė nematę. Taip pat Brienė domėjosi, koks kelias jos laukia. „Nuo čia iki Prieblandos Slėnio kelias gana saugus, — pasakė jai vienas vyras, — bet už Prieblandos Slėnio yra bastūnų, o miškuose — ir tikrų plėšikų.“
Žaliavo vien pušys ir didžiulės eglės; lapuočiai rymojo apsisupę gelsvai rusvus ir aukso spalvos apdarus arba visiškai juos nusimetę, braižydami dangų rudomis plikomis šakomis. Su kiekvienu vėjo gūsiu nuo gerokai išvažinėto kelio pakildavo debesys sūkuriuojančių sausų lapų. Jojant jie šnarėjo po Džeimio Lanisterio jai parūpintos sartos kumelės kanopomis. Lengviau rasti vėjo blaškomų lapų, nei Vesterose pasiklydusių mergaitę. Ir nejučia Brienė ėmė būgštauti, ar tik Džeimis nebus davęs jai šios užduoties norėdamas bjauriai pasišaipyti? Gal Sansa Stark jau mirusi, nukirsdinta už dalyvavimą nužudant karalių ir palaidota bevardžiame kape? Argi būtų buvęs geresnis būdas nuslėpti Sansos nužudymą, nei išsiųsti stuomeningą kvailą moteriškę iš Tarto jos ieškoti?
Džeimis taip nebūtų pasielgęs. Jis kalbėjo nuoširdžiai. Davė man kalavijų, kurį pavadino Pažadų Tesėtoju. Be to, dabar tai neturi reikšmės. Ji pažadėjo ledi Ketlinai sugrąžinti dukteris ir šis pažadas buvo nepaprastai svarbus, nes ji prisiekė savo gyvybe, kad jį įvykdys. Anot Džeimio, jaunesnioji mergaitė buvo seniai mirusi; Arija, kurią Lanisteriai išsiuntė šiaurėn tekėti už Ruzo Boltono nesantuokinio sūnaus, buvo apsimetėlė. Taigi liko tik Sansa. Brienė privalėjo ją rasti.
Tirštėjant sutemoms prie upokšnio ji pamatė laužą. Prie jo sėdėjo du vyrai ir kepė upėtakį, ginklus ir šarvus sukrovę po medžiu. Vienas buvo senas, kitas šiek tiek jaunesnis, bet irgi jau pagyvenęs. Pastarasis atsistojo ir žengė jos pasitikti. Jis buvo pilvotas, susiveržęs pūpsantį pilvą dėmėtos elnio odos liemenės raišteliais. Jo skruostai ir smakras buvo apžėlę susivėlusią, seniai nekirpta, tamsiai geltona barzda.
— Turime upėtakį, kurio pakaks trims, sere! — šūktelėjo jis.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai Brienę žmonės palaikė vyru. Ji nusiėmė šalmą ir pasileido plaukus. Jie buvo gelsvi, nešvarių šiaudų spalvos, be to, ir šiurkštūs. Ilgi ir ploni, jie krito jai ant pečių.