— Dėkoju, sere.
Apšepęs riteris taip uoliai prisimerkęs į ją stebeilijosi, kad Brienė suprato, jog jis trumparegis.
— Tu ledi, ar ne? Ginkluota ir su šarvais? Ir, dievai pasigailėkite, kokia didelei.
— Ir aš palaikiau ją riteriu, — tarė vyresnis riteris, versdamas ant kito šono upėtakį.
Jei Brienė būtų buvusi vyras, ją būtų vadinę augalota; tačiau kaip moteris ji buvo milžinė. Nenormali, šį žodį ji girdėjo visą gyvenimą. Jos pečiai buvo platūs, klubai — dar platesni. Kojos ilgos, o rankos storos. Krūtinė buvo raumeninga, o krūtys vos matėsi. Jos plaštakos buvo stambios, o pėdos didelės. Be to, ji buvo labai negraži: strazdanotu arklišku veidu ir dantimis, kurie jos burnai atrodė truputį per dideli. Jai nereikėjo kaskart viso to priminti.
— Serai, — tarė Brienė, — gal kelyje matėte trylikos metų mergaitę? Jos akys mėlynos, plaukai rusvi, be to, su ja gali keliauti ir apkūnus, raudonskruostis, keturiasdešimtmetis vyras.
Trumparegis apšepęs riteris pasikrapštė pakaušį.
— Neprisimenu, kad būčiau tokią matęs. Kaip suprasti „rusvi plaukai“?
— Raudonai rudi, — paaiškino jam vyresnis riteris. — Ne, mes jos nematėme.
— Nematėme jos, miledi, — pakartojo Brienei jaunesnis riteris. — Nagi, lipk nuo arklio, žuvis jau beveik iškepė. Nori valgyti?
Ji tikrai buvo alkana ir pavargusi. Valkataujantys riteriai turėjo prastą reputaciją. Buvo sakoma, kad riteris valkata ir riteris plėšikas — dvi to paties kalavijo geležtės pusės. Šie du vyrai neatrodo labai pavojingi.
— Ar galėčiau sužinoti jūsų vardus, serai?
— Turiu garbės būti seras Kreitonas Longbou, apie kurį dainiai traukia dainas, — prisistatė pilvočius. — Tikriausiai būsi girdėjusi apie mano žygdarbius prie Juodųjų Vandenų. O mano bendrakeleivis — seras Iliferis Skurdžius.
Jei apie Kreitoną Longbou ir buvo sudėta daina, Brienė jos nebuvo girdėjusi. Nei vyrų vardai, nei jų herbai jai nieko nereiškė. Žaliame sero Kreitono skyde buvo matyti vien rudas stačiakampis ir gili, nuo kovos kirvio smūgio likusi įduba. Sero Iliferio skyde buvo pavaizduoti auksiniai, šermuonėlio kailiu puošti šarviniai marškiniai, bet pažvelgus į jį patį atrodė, kad pieštas auksas ir pieštas šermuonėlio kailis vienintelis jo turtas. Jam buvo apie šešiasdešimt metų, o veidas po sulopyto, storo, prasto apsiausto gobtuvu atrodė ištįsęs ir suvargęs. Jis vilkėjo šarvinius marškinius, bet geležį tarsi strazdanos buvo išmarginusios rūdys. Brienė už juos abu buvo visa galva aukštesnė, be to, geriau ginkluota ir turėjo geresnį arklį. Jei bijosiu tokių kaip jie, galiu iš karto išmainyti savo ilgąjį kalaviją į porą virbalų.
— Dėkoju, gerieji serai, — tarė ji. — Mielai paragausiu jūsų upėtakio.
Nulipusi Brienė nubalnojo kumelę, pagirdė, supančiojo ir paliko ganytis. Šarvus, skydą ir balnakrepšius sukrovė po guoba. Tuo metu baigė kepti upėtakis. Seras Kreitonas padavė Brienei žuvies ir ji atsisėdo ant žemės sukryžiavusi kojas jo valgyti.
— Mes traukiame į Prieblandos Slėnį, miledi, — pasakė jai Longbou, pirštais narstydamas savo upėtakio gabalą. — Pasielgtum protingai, jei jotum su mumis. Keliuose pavojinga.
Apie pavojus keliuose Brienė šiam riteriui būtų galėjusi papasakoti daugiau, nei jis būtų norėjęs žinoti.
— Ačiū, sere, bet man jūsų apsaugos nereikia.
— O aš primygtinai ją siūlau. Tikras riteris privalo ginti silpnesnę lytį.
Ji palietė kalavijo rankeną.
— Jis mane apgins, sere.
— Kalavijas vertas tik tiek, kiek vertas jį valdantis vyras.
— Gana gerai jį valdau.
— Daryk, kaip nori. Nemandagu ginčytis su ledi. Palydėsime tave į Prieblandos Slėnį. Joti trise saugiau nei vienam.
Iš Riverano taip pat išjojome triset bet Džeimis prarado plaštaką, o Kleosas Frėjus — gyvybę.
— Jūsų arkliai su mano kumele nespės.
Sero Kreitono sartis buvo varganas gyvulys pernelyg įlinka nugara, traiškanotomis akimis, o sero Iliferio žirgas atrodė liesas, nusilpęs ir gyvenantis pusbadžiu.
— Prie Juodųjų Vandenų šis žirgas puikiai man tarnavo, — nenusileido seras Kreitonas. — Ten surengiau tikras skerdynes ir paėmiau gal tuziną belaisvių tikėdamasis išpirkos. Ar miledi pažinojo serą Herbertą Bolingą? Daugiau jo nesutiksi. Nukoviau jį ten, kur stovėjo. Kai žvanga kalavijai, niekada nepamatysi sero Kreitono Longbou užnugaryje.
Jo bičiulis dusliai sukikeno.
— Liaukis, Kreitai. Tokiai kaip ji tokių kaip mes nereikia.
— Tokiai kaip aš? — Brienė nesuprato, ką jis turi galvoje.
Seras Iliferis bedė liesu pirštu į Brienės skydą. Nors dažai buvo suskilinėję ir luposi, nupieštas ženklas aiškiai matėsi: juodas šikšnosparnis vingiuota įstriža linija perpus padalytame sidabro ir aukso spalvos fone.
— Nešioji melagio skydą, kurio nešiotis neturi teisės. Paskutinį Lotstonų giminės palikuonį padėjo nužudyti dar mano prosenelis. Nuo tos dienos niekas nedrįso pasirodyti su šiuo šikšnosparniu, juodu, kaip ir darbai tų, kuriems jis priklausė.
Šį skydą iš ginklinės Harenhole buvo paėmęs seras Džeimis. Brienė jį rado arklidėje kartu su kumele ir visa manta: balnu ir kamanomis, ilgais šarvažiedžiais marškiniais ir šalmu su antveidžiu, sidabrinių ir auksinių monetų kapšeliais ir pergamento ritinėliu, vertingesnių už visus kitus daiktus.
— Savo skydą pamečiau, — paaiškino ji.
— Vienintelis skydas, kurio mergelei reikia — tikras riteris, — oriai pareiškė seras Kreitonas.
Seras Iliferis nekreipė į jį dėmesio.
— Basas žmogus ieško batų, šąlantis — apsiausto. Bet kas gali vilktis gėdos skraistę? Tą šikšnosparnį nešiojo lordas Lukas, Kurstytojas, ir jo sūnus, Manfrydas iš Blekhudo. Svarstau, kam nešiotis tokį skydą, nebent tavo nuodėmės dar bjauresnės ir… šviežesnės. — Ir jis išsitraukė niekam tikusį durklą, nukaldintą iš pigios geležies. — Siaubingai didelė ir stipri moteris, slepianti tikrąjį savo giminės ženklą. Kreitai, štai Tarto Mergelė, perrėžusi Renliui karališką gerklę.
— Tai melas.
Renlis Barateonas Brienei buvo daugiau nei karalius. Ji mylėjo Renlį nuo tos dienos, kai jis, kaip karalius keliaudamas po šalį, pirmą kartą atvyko į Tartą atšvęsti savo pilnametystės. Jos tėvas Renlio garbei iškėlė puotą ir liepė Brienei būtinai dalyvauti; jei ne tas įsakymas, ji būtų pasislėpusi savo kambaryje kaip sužeistas žvėris. Brienė nebuvo vyresnė už Šansą ir pašaipų bijojo labiau nei kalavijo. „Jie žinos apie tą rožę, — pasakė ji lordui Selvinui, — ir juoksis iš manęs.“ Bet Vakarė Žvaigždė nenusileido.
O Renlis Barateonas elgėsi su ja taip mandagiai, tarsi ji būtų tikra mergina ir gražuolė. Jis su Briene net pašoko ir karaliaus glėbyje ji jautėsi grakšti, o jos kojos skriete skriejo menės grindimis. Kadangi karalius parodė pavyzdį, vėliau ir kiti meldė Brienės su jais pašokti. Nuo tos dienos ji troško būti kuo arčiau lordo Renlio, tarnauti jam ir jį ginti. Tačiau galų gale vis tiek jį apvylė. Renlis mirė man ant rankų, bet aš jo nenužudžiau, pagalvojo tačiau tie valkatos riteriai to niekada nesupras.
— Už karalių Renlį būčiau gyvybę paaukojusi ir mirusi laiminga, — pasakė Brienė. — Nieko blogo jam nepadariau. Prisiekiu savo kalaviju.