— Kalaviju prisiekia tik riteris, — gūžtelėjo seras Kreitonas.
— Prisiek Septynetu, — paragino ją seras Iliferis Skurdžius.
— Gerai, prisiekiu Septynetu. Nė pirštu nepaliečiau karaliaus Renlio. Prisiekiu Motina. Jei meluoju, tegul ji niekada nebūna man maloninga. Prisiekiu Tėvu ir prašau, kad teisdamas mane būtų teisingas. Prisiekiu Mergele ir Senole, Kalviu ir Karžygiu. Ir Pašaliečiu prisiekiu — jei sakau netiesą, tegul jis šią akimirką mane pasiima.
— Kaip mergina, ji puikiai prisiekė, — pripažino seras Kreitonas.
— Tikrai. — Seras Iliferis Skurdžius gūžtelėjęs pridūrė: — Ką gi, jei melavo, dievai ją nubaus. — Jis įsikišo durklą į makštis. — Tu pirma eisi sargybą.
Valkataujantiems riteriams miegant Brienė neramiai žingsniavo po nedidukę jų stovyklą, klausydamasi laužo traškėjimo. Reikia joti, kol dar galiu. Ji šių vyrų nepažinojo ir vis dėlto niekaip neprisivertė palikti jų likimo valiai. Net vidury nakties ant kelio galėjai sutikti raitelių, o iš miško sklido garsai, kuriuos galėjo skleisti pelėdos ir šmirinėjančios lapės arba… kas nors kitas. Tad Brienė žingsniavo pasiruošusi traukti iš makštų kalaviją.
Tiesą sakant, eiti sargybą jai buvo lengva. Sunku buvo paskui, kai pabudęs seras Iliferis pasakė ją pakeisiąs. Brienė pasitiesė ant žemės antklodę, susirietė ir užsimerkė. Aš nemiegosiu, tarė ji sau, nors buvo mirtinai nuvargusi. Vyrų draugijoje ji niekada ramiai nemiegodavo. Net karaliaus Renlio stovykloje visuomet buvo šiokios tokios rizikos, kad gali išprievartauti. Šią pamoką Brienė išmoko tarp Haigardeno pilies sienų ir pasikartojo, kai jiedu su Džeimiu pateko į rankas Smarkiesiems Vyrukams.
Šaltis nuo žemės prasibrovė pro Brienės antklodes ir įsismelkė jai į kaulus. Netrukus kiekvienas raumuo nuo smakro iki kojų pirštų rodės įsitempęs ir nugulėtas. Ji svarstė, ar Sansa Stark, kad ir kur būtų, taip pat šąla? Ledi Ketlina pasakojo, kad Sansa — švelnios sielos mergaitė, kad mėgsta citrininius pyragaičius, šilkinius drabužius ir dainas apie riterius, ir vis dėlto ji matė, kaip jos tėvui buvo nukirsta galva, o paskui prievarta buvo ištekinta už vieno iš žudikų. Jei bent pusė pasakojimų tiesa, iš visų Lanisterių neūžauga buvo žiauriausias. Jei ji nunuodijo karalių Džofrį, be abejo, tam ją pastūmėjo Kipšas. Dvare ji buvo vieniša ir neturėjo draugų. Karaliaus Uoste Brienė susirado tokią Brelą, vieną iš buvusių Sansos tarnaičių. Moteris jai papasakojo, kad Sansos ir neūžaugos santykiai buvo gana šalti. Gal Sansa spruko ne tik dėl Džofrio nužudymo, bet norėjo pabėgti nuo savo vyro?
Visus Brienės sapnus išblaškė ją pažadinęs auštantis rytas. Nuo šaltos žemės jos kojos buvo sustirusios, kaip medinės, bet niekas prie jos nei priekabiavo, nei kišo nagus prie jos daiktų. Riteriai jau buvo atsikėlę ir ruošėsi į kelią. Seras Iliferis pusryčiams dyrė voverę, o seras Kreitonas stovėjo nusisukęs į medį ir nesivaržydamas šlapinosi. Valkatos riteriai, pagalvojo Brienė, seni, tuščiagarbiai, nutukę ir trumparegiai, bet vis dėlto padorūs vyrai. Ją paguodė mintis, jog pasaulyje dar esama padorių vyrų.
Pusryčiams jie pavalgė keptos voverienos, gilių košės ir sūdytų daržovių, o seras Kreitonas linksmino ją pasakodamas apie savo žygdarbius prie Juodųjų Vandenų, mat tame mūšyje jis nukovė visą tuziną smarkių riterių, apie kuriuos Brienė niekada nieko nebuvo girdėjusi.
— O, tai buvo nepaprasta kova, miledi, — tarė jis, — puiki ir kruvina dvikova.
Jis pripažino, kad tame mūšyje narsiai kovėsi ir seras Iliferis. Pats Iliferis beveik nieko nekalbėjo.
Kai atėjo laikas keliauti toliau, riteriai prisigretino Brienei iš šonų tarsi sargybiniai, ginantys didžiai kilmingą ledi, nors… šalia tos ledi abu gynėjai atrodė kaip nykštukai ir nė iš tolo neprilygo jai nei šarvais, nei ginklais.
— Ar judviem einant sargybą kas nors traukė keliu? — paklausė jų Brienė.
— Kad ir trylikos metų rusvaplaukė mergaitė? — pravėrė burną seras Iliferis Skurdžius. — Ne, miledi. Niekas.
— Man einant sargybą buvo keli praeiviai, — įsiterpė seras Kreitonas. — Prajojo jaunas ūkininkas ant keršo arklio, o po valandos praėjo keli vyrai, nešini lazdomis ir pjautuvais. Jie pamatė mūsų laužą ir sustoję ilgai žiūrėjo į žirgus, bet parodžiau, kaip blizga mano ginklas, ir liepiau eiti savo keliu. Jie atrodė šiurkštūs ir drąsūs vyrai, bet ne tokie drąsūs, kad juokautų su seru Kreitonu Longbou.
Ne, pagalvojo Brienė, jie nėra tokie drąsūs. Ji nusisuko, kad paslėptų šypseną. Laimė, seras Kreitonas buvo pernelyg įsitraukęs į pasakojimą apie savo herojišką dvikovą su Raudonojo Viščiuko riteriu, tad į merginos juoką neatkreipė dėmesio. Gera buvo turėti bendrakeleivių, nors ir tokių nevykėlių kaip šie du.
Apie vidurdienį Brienė išgirdo už lapus numetusių rudų medžių kažką traukiant giesmę.
— Kas tai? — sukluso seras Kreitonas.
— Maldininkų balsai.
Brienė tą giesmę žinojo. Jie maldauja Karžygio apsaugos ir prašo Senolės nušviesti kelią.
Seras Iliferis Skurdžius išsitraukė gerokai apdaužytą kalaviją, įtempęs vadeles sustabdė žirgą ir ėmė laukti jų ateinant.
— Jie jau netoli.
Traukiama giesmė miške aidėjo nelyginant dievobaimingas griausmas. Ir staiga ant kelio pasirodė patys giedotojai. Priekyje ėjo būrelis elgetaujančių brolių, — apšepusių barzdotų vyrų šiurkščios drobės drabužiais; vieni buvo basi, kiti su sandalais. Paskui juos traukė šešios dešimtys apdriskusių vyrų, moterų ir vaikų, tipeno degla kiaulė ir kelios avys. Kai kurie vyrai turėjo kirvius, o dauguma — grubiai tašytas lazdas ir kuokas. Būrio viduryje stumiamas riedėjo dviratis, iš pilko suskilusio medžio sukaltas vežimas, prikrautas kaukolių ir sutrupintų kaulų. Pamatę riterius, elgetaujantys broliai sustojo, giesmė nutilo.
— Gerieji riteriai, — kreipėsi į juos vienas iš brolių, — te Motina jus myli.
— Ir tave, broli, — atsakė seras Iliferis. — Kas jūs?
— Vargšai žmonės, — tarė stambus, kirviu nešinas vyras. Nors miške medžiai buvo be lapų, oras vėsus, jis žingsniavo išsirengęs iki juostos, be to, ant vienos jo krūties buvo išdeginta septynkampė žvaigždė. Tokias žvaigždes pirmieji sau ant kūno išsidegino andalų kariai, perplaukę Siaurąją jūrą ir ketinę užvaldyti Pirmųjų Žmonių karalystes.
— Einame į miestą, — pridūrė paskui vežimą sekanti aukšta moteris, — gabename šiuos kaulus į Beiloro Palaimintojo septą ir tikimės karaliaus pagalbos ir apsaugos.
— Dėkitės prie mūsų, bičiuliai, — paragino liesas mažo ūgio vyras, vilkintis apdriskusį septono apsiaustą, o ant kaklo pasikabinęs odiniu dirželiu parištą krištolą. — Vesterosui pravers kiekvienas kalavijas.
— Jojame į Prieblandos Slėnį, — atsakė seras Kreitonas, bet galbūt galėtume saugiai nulydėti jus į Karaliaus Uostą.
— Jei turite monetų už tą palydą susimokėti, — pridūrė seras Iliferis, kuris, nors ir Skurdžius, pasirodė esąs praktiškas vyras.
— Žvirbliams aukso nereikia, — tarė septonas.
Seras Kreitonas sutriko.
— Žvirbliams?
— Žvirblis — kukliausias ir paprasčiausias paukštukas, kaip ir mes, kuklūs ir paprasti žmonės. — Septono veidas buvo liesas, aštrių bruožų, jis nešiojo trumpą, rudą, vietomis jau pražilusią barzdą. Jo ploni plaukai buvo sušukuoti atgal ir pakaušyje surišti, o kojos — basos ir juodos, įdiržusios ir surambėjusios nelyginant medžio šaknys. — Tai šventų vyrų, žuvusių už tikėjimą, kaulai. Jie tarnavo Septynetui iki pat mirties. Vieni mirė badu, kiti buvo nukankinti. Bedieviai ir demono garbintojai apiplėšė septas ir išprievartavo mergeles bei motinas. Mūsų Motina aukštybėse verkia iš sielvarto. Visiems pateptiesiems riteriams laikas palikti savo žemiškuosius šeimininkus ir eiti ginti mūsų šventojo tikėjimo. Jei mylite Septynetą, traukite drauge su mumis į miestą.