— Tikrai myliu Septynetą, — pasakė Iliferis, — bet man reikia ir valgyti.
— Maisto reikia visiems Motinos vaikams.
— Mes keliaujame į Prieblandos Slėnį, — ryžtingai pakartojo seras Iliferis.
Vienas iš elgetaujančių brolių nusispjovė sau po kojomis, o moteris garsiai sudejavo.
— Jūs netikri riteriai, — pareiškė stambusis vyras su ant krūtinės išdeginta žvaigžde. Keli jo bendrakeleiviai ėmė mosuoti kuokomis.
Taręs porą žodžių, septonas juos nuramino.
— Neteiskite, nes juos teis Tėvas. Leiskite jiems ramiai keliauti. Jie taip pat vargšai žmonės, pasiklydę šiame pasaulyje.
Brienė paragino kumelę ir išjojo į priekį.
— Ir mano sesuo pasiklydo. Trylikos metų mergaitė, rusvaplaukė, graži.
— Visi Motinos vaikai gražūs. Tegul Mergelė saugo vargšę mergaitę ir… tave taip pat.
Septonas pakėlė vieną iš vežimo ienų, užsidėjo ją ant peties ir ėmė tempti. Elgetaujantys broliai vėl užgiedojo. Brienė ir valkatos riteriai sėdėdami ant žirgų leido praeiti lėtai procesijai, išvažinėtu keliu traukiančiai link Rosbio. Jų giesmė palengva silpnėjo, kol visiškai nutilo.
Seras Kreitonas kilstelėjo vieną sėdmenį nuo balno ir pasikasė.
— Koks žmogus galėtų nužudyti septoną?
Brienė žinojo, koks. Ji prisiminė, kad netoli Mergelių Duburio Smarkieji Vyrukai aukštai ant medžio šakos pakabino septoną parišę už kojų ir šaudė iš lanko į jo kūną kaip į taikinį. Pagalvojo, ar tame vežime yra ir to septono kaulai?
— Tik visiškas kvailys gali prievartauti tyliąją seserį, — prabilo seras Kreitonas. — Arba išvis kišti prie jos nagus… Sakoma, kad jos yra Pašaliečio žmonos, o jų moteriškumas šaltas ir drėgnas kaip ledas. — Jis žvilgtelėjo į Brienę. — Hm… atsiprašau…
Brienė paragino savo kumelę ir pasuko link Prieblandos Slėnio. Po akimirkos jos pavyzdžiu pasekė seras Iliferis, o seras Kreitonas jojo paskutinis.
Po trijų valandų jie sutiko dar vieną į Prieblandos Slėnį keliaujančią draugiją: pirklį ir jam tarnaujančius vyrus, lydimus dar vieno klajojančio riterio. Pirklys jojo ant obuolmušės kumelės, o jo tarnai pasikeisdami traukė vežimą. Keturi vyrai tempė jį keliu, o du ėjo greta, bet, išgirdę arklius, susibūrė aplink vežimą pasiruošę ilgas uosines kuokas. Pirklys išsitraukė arbaletą, riteris — kalaviją.
— Atleiskite, gal esu per daug įtarus, — tarė pirklys, — bet laikai neramūs, o mane gina tik gerasis seras Šedrikas. Kas jūs?
— Hm… — įsižeidęs numykė seras Kreitonas. — Aš esu garsusis seras Kreitonas Longbou, ką tik po Juodųjų Vandenų mūšio, o čia mano bičiulis, seras Iliferis Skurdžius.
— Nieko bloga nenorime, — pridūrė Brienė.
Pirklys abejodamas ją nužvelgė.
— Miledi, turėtum būti namuose ir nelįsti į pavojų. Kodėl tu taip keistai apsirengusi?
— Ieškau savo sesers. — Dabar, apkaltinta karaliaus nužudymu, ji nedrįso ištarti Sansos vardo. — Ji kilminga ir graži mergaitė, mėlynomis akimis ir rusvais plaukais. Gal matėte ją, keliaujančią drauge su apkūniu, keturiasdešimtmečiu riteriu arba girtu juokdariu?
— Keliuose pilna girtų juokdarių ir išniekintų mergaičių. O dėl apkūnių riterių… doram žmogui šiais laikais, kai taip trūksta maisto, sunku užsiauginti pilvą, nors… tavo seras Kreitonas, rodos, taip pat nebadauja.
— Mano kaulai stambūs, — atrėžė seras Kreitonas. — Gal kurį laiką jokime kartu? Sero Šedriko narsa neabejoju, bet trys kalavijai visada geriau nei vienas.
Keturi kalavijai, pagalvojo Brienė, bet prikando liežuvį.
Pirklys pažvelgė į savo palydą.
— Ką pasakysi, sere?
— Na, šios trijulės nėra ko bijoti. — Seras Šedrikas buvo liesas, bet raumeningas vyras, pailgo veido, smailia nosimi ir kupeta rusvų plaukų, raitas ant ilgakojo kaštoninio ristūno. Nors ir ne aukštesnis nei penkių pėdų ir dviejų colių, jis, rodės, visiškai savimi pasitikėjo. — Vienas senas, kitas storas, o trečia moteris. Tegul joja kartu.
— Jei taip sakai. — Pirklys nuleido arbaletą.
Jiems jojant drauge, samdytas riteris šiek tiek atsiliko ir nužvelgė Brienę nuo galvos iki kojų, tarsi ji būtų buvusi geras gabalas sūdytos kiaulienos.
— Sakyčiau, esi augalota ir sveikata trykštanti moteriškė…
Sero Džeimio patyčios ją skaudžiai žeidė, o šio žmogelio žodžiai Brienei buvo nė motais.
— Palyginti su kai kuriais kitais, milžiniška.
Riteris nusijuokė.
— Svarbiausias mano kūno daiktas nemažas, moteriške.
— Pirklys pavadino tave Šedriku.
— Aš seras Šedrikas iš Šešėlių Slėnio. Kai kas mane vadina Pamišusia Pele. — Jis atsuko skydą, norėdamas parodyti Brienei savo ženklą — didelę baltą pelę nuožmiomis raudonomis akimis į lyginį rudų ir mėlynų juostų skaičių padalytame fone. — Ruda spalva reiškia žemes, po kurias klajojau, o mėlyna — upes, per kurias persikėliau. Pelė — tai aš.
— Ar tu pamišęs?
— O, tikrai pamišęs. Paprasta pelė nuo kraujo ir mūšio spruktų kuo toliau. O pamišusi pelė pati jų ieško.
— Tik, rodos, retokai randa.
— Kraujo randu užtektinai. Tiesa, riterių turnyruose nedalyvauju. Savo narsą taupau mūšio laukui, moterie.
„Moterie“ šiek tiek geriau nei „moteriške“, pagalvojo Brienė.
— Tada judu su geruoju seru Kreitonu turite daug bendra.
Seras Šedrikas nusijuokė.
— Ak, abejoju, bet gali būti, kad mudu ieškome to paties žmogaus. Pasiklvdusios sesutės, ar ne? Mėlynakės ir rusvaplaukės? — Jis vėl nusijuokė. — Tu ne vienintelė medžiotoja šiame miške. Ir aš ieškau Sansos Stark.
Norėdama nuslėpti savo nerimą, Brienė pasistengė nutaisyti abejingą veido išraišką.
— Kas ta Sansa Stark ir kodėl jos ieškai?
— Dėl ko gi daugiau, jei ne iš meilės?
Ji suraukė antakius.
— Iš meilės?
— Na taip, iš meilės auksui. Kitaip nei tavo gerasis seras Kreitonas, aš tikrai dalyvavau Juodųjų Vandenų mūšyje, tik koviausi pralaimėjusiųjų pusėje. Paskui turėjau išsipirkti iš nelaisvės ir tai mane sužlugdė. Tikiuosi, žinai, kas yra Veiris? Tas eunuchas pasiūlė gerą kapšą aukso už merginą, apie kurią nieko nesi girdėjusi. Aš nesu godus žmogus. Jei kokia nors augalota moteriškė padės man rasti tą išdykusią mergaitę, pasidalysiu su ja Voro atlygį.
— Maniau, tave pasisamdė šitas pirklys…
— Tik kad palydėčiau iki Prieblandos Slėnio. Haibaldas vienodai šykštus ir bailus. O jis labai bailus. Na, ką pasakysi, moteriške?
— Nepažįstu jokios Sansos Stark, — primygtinai pakartojo ji. — Ieškau savo sesers, kilmingos mergaitės…
— …mėlynakės ir rusvais plaukais, žinau. Sakyk, kas tas riteris, kuris lydi tavo seserį? O gal vadini jį tiesiog juokdariu? — Seras Šedrikas atsakymo nelaukė ir tai buvo gerai, nes Brienė nežinojo, ką atsakyti. — Tą naktį, kai buvo nužudytas karalius Džofris, iš Karaliaus Uosto dingo vienas juokdarys, apkūnus vyras nuo sutrūkinėjusių gyslelių raudona nosimi, toks seras Raudonasis Dontosas, buvęs Prieblandos Slėnio riteris. Tikiuosi, kad niekas nesupainios tavo sesers ir jos girto juokdario su Starkų mergaite ir seru Dontosu. Jiems tai būtų didžiulė nesėkmė. — Jis kulnais paragino žirgą ir, palikęs Brienę, nujojo.