Net būdama su Džeimiu Lanisteriu Brienė retai pasijusdavo esanti tokia kvaiša. Tu ne vienintelė medžiotoja šiame miške. Ta moteris, Brela, jai papasakojo, kad Džofris atėmė iš sero Dontoso riterio titulą ir kad ledi Sansa išprašė Džofrio palikti serą Dontosą gyvą. Jis padėjo Šansai pabėgti, išklausiusi šio pasakojimo nusprendė Brienė. Radusi serą Dontosą, rasiu ir Šansą. Jai reikėjo susiprotėti, jog šią paprastą tiesą supras ir kiti. Ir kai kurie iš jų galbūt nebus tokie malonūs kaip seras Šedrikas. Brienei beliko tikėtis, kad seras Dontosas gerai Šansą paslėpė. Bet jei taip, kaip aš ją rasiu?
Nusvarinusi pečius ir suraukusi kaktą, Brienė jojo toliau.
Tirštėjant sutemoms, jie prijojo užeigą — aukštą, iš rąstų suręstą pastatą, dunksantį prie upių santakos, priešais seną akmeninį tiltą. Seras Kreitonas jiems pasakė, kad užeiga taip ir vadinasi: „Senas akmeninis tiltas“. Užeigos savininkas buvo jo bičiulis.
— Neprastas virėjas, o jo kambariuose blusų ne daugiau nei kitur, — patikino jis. — Kas šiąnakt nori miegoti šiltoje lovoje?
— Tik ne mes, nebent tavo draugas juos duoda veltui, — tarė seras Iliferis Skurdžius. — Kambariams neturime pinigų.
— Galiu sumokėti už mus tris, — pasisiūlė Brienė.
Jai pinigų netrūko, Džeimis tuo pasirūpino. Balnakrepšiuose ji rado storą kapšą sidabrinių elnių ir varinių žvaigždžių, kitą, mažesnį, prigrūstą auksinių drakonų, ir pergamentą, kuriuo visiems ištikimiems karaliaus valdiniams buvo įsakyta padėti šio rašto turėtojai, Brienei iš Tartų giminės, kuri vykdo karaliaus įsakymą. Pergamentas buvo pasirašytas vaikiška ranka Tomeno, Pirmojo šiuo vardu, Andalų, Roinarų ir Pirmųjų Žmonių karaliaus, Septynių Karalysčių valdovo.
Haibaldas pritarė, kad čia reikia apsistoti nakčiai, ir liepė savo vyrams palikti vežimą prie arklidžių. Pro rombinius užeigos langus sklido šilta gelzgana šviesa ir Brienė išgirdo, kaip užuodęs kumelę sužvingo eržilas. Ji ketino nusegti balną, bet pro arklidžių duris įžengęs vaikinukas tarė:
— Leisk, aš tai padarysiu, sere.
— Aš ne seras, — paaiškino jam Brienė, — bet gali paimti kumelę. Žiūrėk, kad būtų pašerta, iššukuota ir pagirdyta.
Vaikinukas nuraudo.
— Atleisk, miledi. Pamaniau…
— Dauguma suklysta.
Brienė padavė jam vadeles ir, persimetusi per petį balnakrepšius ir pasispaudusi po pažastimi susuktą kelioninę patalynę, paskui kitus nuėjo į užeigą.
Medinės svečių menės grindys buvo užpiltos pjuvenomis, be to, čia kvepėjo apyniais ir kepama mėsa. Kepsnys, trumpam paliktas be priežiūros, ant ugnies šnypštė ir spirgėjo. Prie stalo sėdėjo šeši vyrai, bet į salę įžengus pašaliečiams jų pokalbis nutrūko. Brienė jautė, kaip tie vyrai į ją spokso. Net su šarviniais marškiniais, apsiaustu ir liemene ji jautėsi nuoga. Kai vienas iš vyrų pasakė: „Tik pažiūrėkite į šitą“, — Brienė suprato, kad jis kalba ne apie serą Šedriką.
Pasirodė užeigos savininkas, abiejose rankose nešdamas po tris bokalus alaus ir kas žingsnis jį laistydamas.
— Ar turi kambarių, gerasis žmogau? — paklausė jo pirklys.
— Gal ir turiu, — tarė šeimininkas, — bet tik tiems, kurie turi monetų.
Seras Kreitonas Longbou, rodos, įsižeidė.
— Neidžlai, taip sutinki seną bičiulį? Juk čia aš, Longbou.
— Tikrai tu. Ir skolingas man septynis elnius. Parodyk, kad turi sidabro, ir aš parodysiu tau lovą.
Vieną po kito smuklininkas pastatė bokalus, išlaistydamas ant stalo dar daugiau alaus.
— Sumokėsiu už vieną kambarį sau ir už antrą savo bendrakeleiviams, — tarė Brienė, rodydama serą Kreitoną ir serą Iliferį.
— Ir aš išsinuomosiu kambarį, — įsiterpė pirklys. — Sau ir gerajam serui Šedrikui. Mano tarnai, jei tu leisi, pernakvos arklidėse.
Smuklininkas visus juos atidžiai nužvelgė.
— Gal ir leisiu. Norėsite vakarienės? Pamautas ant iešmo kepa puikus ožys.
— Pats nuspręsiu, ar jis tikrai puikus, — pareiškė Haibaldas. — Mano vyrams pakaks ir duonos su nuo kepsnio likusiais taukais.
Taigi jie pavakarieniavo. Užlipusi laiptais paskui užeigos šeimininką, įbrukusi jam į delną kelias monetas ir pasidėjusi savo daiktus jo parodytame kambaryje, Brienė ir pati paragavo kepsnio. Taip pat ji užsakė ožkienos ir serui Kreitonui bei serui Iliferiui, mat vakar jie pasidalijo su ja keptą upėtakį. Klajokliai riteriai ir pirklys mėsą užgėrė alumi, bet Brienė išgėrė puodelį ožkų pieno. Ji klausėsi užstalės šnekų slapta vildamasi išgirsti ką nors, kas jai padėtų surasti Šansą.
— Keliauji iš Karaliaus Uosto, — užkalbino Haibaldą vienas iš čionykščių vyrų. — Ar tiesa, kad Karalžudys suluošintas?
— Tikra tiesa, — linktelėjo Haibaldas. — Jis prarado dešinę plaštaką.
— Taigi, — pridūrė seras Kreitonas, — girdėjau, kad ją nukando didvilkis, vienas tų iš šiaurės atklystančių pabaisų. Ten, šiaurėje, net jų dievai keisti.
— Ne vilkas ją nukando, — nė pati nepajuto, kaip prabilo Brienė. — Serui Džeimiui plaštaką nukirto Kohoriko samdinio kalavijas.
— Nelengva kautis laikant ginklą ne toje rankoje, — pasakė Pamišusi Pelė.
— Niekai, — atrėžė seras Kreitonas Longbou. — Pavyzdžiui, aš vienodai gerai kaunuosi abiem rankomis.
— Ak, aš tuo nė kiek neabejoju. — Ir seras Šedrikas pasveikino jį, kilstelėjęs savo bokalą.
Brienė prisiminė, kaip kovėsi su Džeimiu miške. Ir jai vos pavyko atmušti jo kalavijo kirčius. Jis buvo nusilpęs nuo kalinimo ir surakintais riešais. Joks Septynių Karalysčių riteris nebūtų galėjęs atsilaikyti prieš jį, atgavusį jėgas ir grandinėmis nesukaustytomis rankomis. Džeimis buvo padaręs blogų dalykų, bet kautis tikrai mokėjo! Taip jį sužaloti buvo nežmoniškai žiauru. Nužudyti liūtą yra viena, o nukirsti jam leteną ir palikti palūžusį ir suglumusį — visai kas kita.
Staiga svečių menė Brienei pasirodė tokia triukšminga, kad daugiau negalėjo čia tverti nė akimirkos. Paskubomis palinkėjusi visiems labos nakties, ji užlipo laiptais ir nuėjo į savo lovą. Jos kambario lubos buvo žemos; įeidama su ilga plona žvake rankoje, Brienė turėjo pasilenkti, kitaip būtų prasiskėlusi galvą. Čia stovėjo vienintelis baldas — lova, tokia plati, kad joje būtų buvę galima miegoti šešiese, — o ant palangės buvo padėtas lajinis žvakigalis. Brienė uždegė jį prikišusi ilgos plonos žvakės dagtį, uždėjo ant durų skersinį ir ant lovos kojos pasikabino kardasaitį. Kalavijo makštys buvo labai paprastos, medinės, apsuktos ruda, sutrūkinėjusia oda, o ginklas dar prastesnis. Jį Brienė nusipirko Karaliaus Uoste vietoj to, kurį pavogė Smarkieji Vyrukai. Vietoj Renlio kalavijo. Brienei vis dar buvo skaudu prisiminti, kad jį prarado.
Tačiau susuktoje kelioninėje patalynėje ji buvo paslėpusi kitą kalaviją. Brienė atsisėdo ant lovos ir jį išsitraukė. Žvakės šviesoje auksas blykstelėjo geltonai, o rubinai sužibo raudona spalva. Kai Brienė ištraukė Pažadų Tesėtoją iš rnakštų, jai užėmė žadą. Ginklo ašmenimis ritosi juodos ir raudonos bangelės, įsismelkusios giliai į plieną. Stebuklingas Valyrijos plienas. Tai buvo didvyrio vertas kalavijas. Kai buvo maža, auklė jai išūžė ausis istorijomis apie narsą ir linksmino pasakojimais apie garsius sero Galadono iš Morno, Floriano Kvailio, princo Eimono Drakono riterio ir kitų didvyrių žygius. Kiekvienas iš šių vyrų turėjo po ypatingą kalaviją ir Pažadų Tesėtojas, žinoma, buvo vienas iš tokių ginklų, nors ji toli gražu nebuvo viena iš didvyrių. „Ginsi Nedo Starko dukterį jo paties plienu“, — pasakė Džeimis.