Klūpodama tarp lovos ir sienos, iškėlusi kalaviją Brienė pasimeldė Senolei, kurios auksinis žibintas rodė vyrams gyvenimo kelią. „Vesk mane, — sušnabždėjo ji, — apšviesk man kelią, parodyk taką pas Šansą.“ Ji apvylė ir Renlį, ir ledi Ketliną. Bet apvilti Džeimio neturėjo teisės. Jis patikėjo man šį kalaviją. Jis patikėjo man savo garbę.
Baigusi melstis, ji kaip įmanydama patogiau išsitiesė lovoje. Ši buvo labai plati, bet per trumpa, tad Brienei teko atsigulti skersai. Ji girdėjo iš apačios sklindantį bokalų dzingsėjimą ir svečių balsus. Ėmė rinktis ir blusos, apie kurias kalbėjo Longbou. Per kasymąsi Brienė negalėjo sudėti bluosto.
Ji girdėjo laiptais lipant Haibaldą, o šiek tiek vėliau ir riterius,“…niekada nežinojau jo vardo, — eidamas pro jos kambarį pasakė seras Kreitonas, — bet ant jo skydo buvo nupieštas raudonas viščiukas, o nuo kalavijo ašmenų lašėjo kraujas…“ Jo balsas nutolo, o tada kažkur viršuje atsidarė ir vėl užsitrenkė durys.
Žvakė užgeso. „Senojo akmeninio tilto“ užeigoje įsiviešpatavo tamsa ir tokia tyla, kad Brienė girdėjo upės šniokštimą. Tik tada ji atsikėlė ir susirinko mantą. Paskui atsargiai pravėrė duris, pasiklausė ir basa nulipo laiptais. Lauke apsiavė batus ir nuskubėjo į arklides balnoti savo sartos kumelės, sėdusi į balną be žodžių atsiprašė sero Kreitono ir sero Iliferio. Brienei jojant pro šalį, pabudo vienas iš Haibaldui tarnaujančių vyrų, bet nemėgino jos sulaikyti. Kumelės kanopos sudrebino seną akmeninį tiltą. Paskui Brienė pasislėpė miške — juodame kaip derva ir pilname vaiduoklių bei prisiminimų. “Skubu pas tave” ledi Sansay pagalvojo, jodama per tamsą. Nebijok. Nenurimstu, kol tavęs nerasiu.
Semvelis
Kai pamatė pelę, Šėmas skaitė apie Kitus.
Jo akys buvo paraudusios ir jautrios. „Neturėčiau jų taip smarkiai trinti“, — tardavo jis sau kaskart, kai jas trindavosi. Nuo dulkių akys niežtėjo ir ašarojo, o dulkių čia buvo visur. Jų debesėliai pakildavo į orą jam verčiant puslapį, o kai pajudindavo knygų stirtą norėdamas pažiūrėti, kas yra jos apačioje, dulkės virsdavo tirštais tumulais.
Šernas neprisiminė, kada miegojo, bet per tą laiką, kai radęs virvele perrištą krūvą apdriskusių palaidų puslapių pradėjo juos skaityti, iš storos ir aukštos lajinės žvakės liko tik menkas galiukas. Jis buvo pavargęs kaip šuo, bet negalėjo sustoti. Dar vieną knygą, pažadėdavo sau Šernas, o tada sustosiu. Dar vieną foliantą, o tada — viskas. Dar vieną puslapį, ir jau lipsiu į viršų pailsėti ir pavalgyti. Bet po vieno puslapio visuomet būdavo kitas, po jo — dar vienas, o stirtoje jo laukdavo dar viena knyga. Tik žvilgtelėsiu, apie ką rašoma šioje, pagalvodavo Šernas ir nė nepajusdavo, kaip pusę jos perkrimsdavo. Nuo to laiko, kai drauge su Pipu ir Grenu suvalgė dubenį pupelių sriubos su šonine, jis nieko burnoje neturėjo. Na, nebent duonos ir sūrio, bet tai tik menka užkandėlė, pagalvojo jis. Užmetė akį į tuščią lėkštę ir pamatė pelę, doroj ančią duonos trupinius.
Pelė buvo pusės mažojo pirštelio ilgio, juodomis akutėmis ir švelniu pilku kailiuku. Šernas suprato privalantis ją nudobti. Galbūt pelės tikrai labiau mėgo duoną ir sūrį, bet taip pat ėsdavo ir popierių. Knygų lentynose ir stirtose jis rado daug pelių spirų, be to, kai kurių knygų odiniai viršeliai tikrai buvo apgraužti.
Bet ji tokia mažutė. Ir alkana. Kaip jis gali gailėti pelei kelių trupinių? — Ir vis dėlto ji graužia knygas…
Kelias valandas pasėdėjus ant kėdės, Šerno nugara buvo sustingusi, o kojos nutirpusios. Jis suprato nesąs toks vikrus, kad galėtų pagauti pelę, tačiau gal pavyktų ją priploti? Prie alkūnės gulėjo didžiulis oda įrištas „Juodojo Kentauro analų“ tomas, kuriame septonas Jorkvenas varginamai išsamiai buvo aprašęs devynerius Nakties sargybos lordo vado, Orberto Kasvelio, tarnybos metus. Kiekvienai jo vadovavimo dienai buvo skirta po puslapį ir visi jie, rodos, prasidėjo žodžiais: „Lordas Obertas atsikėlė auštant ir išsituštino“, — išskyrus paskutinį, kuriame buvo parašyta: „Lordas Obertas rytą buvo rastas negyvas.“
Jokia pelė neatsilaikys prieš septoną Jorkveną. Labai lėtai Šernas kaire ranka paėmė knygą. Ji buvo stora ir sunki, ir kai jis viena ranka pamėgino ją pakelti, knyga išslydo jam iš putlių pirštų ir dunkstelėjusi vėl nukrito. Pelė dingo akimirksniu, nulėkė mitriai kaip strėlė. Šernas lengviau atsikvėpė. Sutraiškęs šį vargšą mažą padarėlį paskui būtų sapnavęs košmarus.
— Bet neturėtum graužti knygų, — garsiai ištarė jis.
Galbūt, kai kitą kartą čia ateis, reikės atnešti daugiau sūrio…
Šernas nustebo, kad žvakė degė taip ilgai. Ar pupelių sriubą su šonine jis valgė šiandien, ar vakar? Vakar. Tikrai turėjau ją valgyti vakar. Supratęs tai, jis nusižiovavo. Jonas susirūpins, kur jis prašapo, o meisteris Eimonas jį, žinoma, supras. Kol nebuvo apakęs, meisteris labai mėgo knygas, kaip ir Šernas Tarlis. Ir suprato, jog kartais tiesiog pasineri į jas, tarsi kiekvienas puslapis būtų vartai į kitą pasaulį.
Atsistojęs Šernas staiga susiraukė — mat nutirpusias jo blauzdas ėmė varstyti adatėlės. Kėdė buvo labai kieta ir, kol jis sėdėjo palinkęs prie knygų, skaudžiai nuspaudė užpakalį. Kitą kartą reikia nepamiršti pasiimti pagalvės. Būtų net geriau, jei jis galėtų ir miegoti čia, celėje, kurią rado užkrautą keturiomis dėžėmis, pilnomis atskirų, iš įvairių knygų išplėštų puslapių, bet Šernas nenorėjo ilgai palikti meisterio Eimono vieno. Pastaruoju metu meisteris gerokai nusilpo ir jam reikėjo pagalbos, ypač prižiūrėti varnams. Žinoma, Eimonas turėjo Klaidą, bet Šernas buvo jaunesnis, be to, jam geriau sekėsi tvarkytis su paukščiais.
Po kaire pažasčia pasispaudęs šūsnį knygų ir pergamentų, o dešinėje laikydamas žvakę, Šernas nužingsniavo tuneliais, brolių vadinamais kirmių takais. Ant stačių akmeninių laiptų iš viršaus krito blankios šviesos pluoštas, tad Šernas suprato, jog viršuje dabar diena. Jis pastatė žvakę sienos nišoje ir ėmė lipti. Pasiekęs penktą pakopą, Šernas jau šnopavo. Ant dešimtos sustojo perimti knygų į dešinę ranką.
Užlipęs jis atsidūrė po pilkšvu švininiu dangumi. Iš tokio dangaus gali tikėtis tik sniego, markstydamasis pagalvojo jis. Artėjantis sniegas kėlė jam nerimą. Šernas prisiminė tą naktį Pirnfiųjų Žmonių Kumštyje, kai juos kartu užklupo ir sniegas, ir numirėliai. Nebūk toks bailys, sudraudė jis save. Su tavimi — prisiekę broliai, jau nekalbant apie Stanį Barateoną ir visus jo riterius. Aukštai jam virš galvos dunksojo Juodosios pilies tvirtovė ir bokštai, nors, palyginti su milžiniška Siena, ir jie atrodė niekingai maži. Pirmajame Sienos ketvirtadalyje nuo žemės, ten, kur palengva kilo nauji laiptai su staigiais posūkiais ir turėjo susijungti su išlikusiais senaisiais, ledu ropštėsi būrelis brolių. Jų pjūklų ir kūjų keliamas triukšmas aidėjo atsimušdamas į Sienos ledą. Jonas liepė statytojams plušėti dieną ir naktį. Kai kuriuos iš jų, sėdinčius prie vakarienės stalo, Šernas girdėjo skundžiantis ir atkakliai tvirtinant, girdi, lordas Mormontas niekada neversdavęs jų taip sunkiai dirbti. Tačiau be didžiųjų laiptų nebuvo kaip pakilti ant Sienos, jos viršų pasiekti galėjai tik ant grandinės pakabintu kilnojamu narvu. Kad ir kaip Semveliui Tarliui nepatiko laiptai, dar labiau jis nekentė to narvo. Keldamasis juo, Šernas visuomet užsimerkdavo įsitikinęs, kad grandinė tuoj nutrūks. Kiekvieną kartą, kai narvo grotos brūkštelėdavo į ledą, iš baimės akimirką jam sustodavo širdis.