Prieš du šimtus metų čia buvo drakonų, žiūrėdamas į lėtai besileidžiantį narvą pagavo save galvojant Šernas. Jie ant Sienos tiesiog užskrisdavo. Karalienė Alisana aplankė Juodąją pilį raita ant drakono, o jos karalius, Džaheiris, atskrido paskui ją ant savojo. Ar Sidabrasparnė galėjo čia padėti ir palikti kiaušinį? O gal Stanis rado vieną kiaušinį Drakono Uoloje? Net jeigu jis turi kiaušinį, ar gali tikėtis, kad iš jo kas nors išsiris? Beiloras Palaimintasis meldėsi už turėtus kiaušinius, o kiti Targarienai mėgino juos išperinti pasitelkę juodąją magiją. Ir nieko iš to neišėjo, tik apsijuokė ir patyrė tragediją.
— Semveli, — atsklido liūdnas balsas. — Ėjau tavęs atvesti. Man liepta palydėti tave pas lordą vadą.
Šernui ant nosies nukrito snaigė.
— Jonas nori mane matyti!
— Šito nežinau, — gūžtelėjo Paniurėlis Edas Toletas. — Pusės to, ką mačiau, visiškai nenorėjau matyti, ir niekada nemačiau nė pusės to, ką išvysti norėjau. Nemanau, kad noras čia svarbiausia. Bet vis tiek geriau pas jį nueik. Kai tik baigs tvarkyti reikalus su Krasterio žmona, lordas Snou nori su tavimi pasikalbėti.
— Su Džile?
— Taigi. Jei mano žindyvė būtų atrodžiusi taip, kaip ji, niekada nebūčiau leidęsis atjunkomas. Bet maniškė buvo su ūsais…
— Dauguma ožkų juos turi, — įsiterpė Pipas, kai jiedu su Grenu išniro iš už kampo, nešini didlankiais ir užsikabinę ant nugarų strėlines. — Kur buvai, Žudike? Vakar per vakarienę tavęs pasigedome. Liko nesuvalgytas visas keptas jautis.
— Nevadink manęs Žudiku. — Pašaipą dėl jaučio Šernas praleido pro ausis. Pipas toks jau buvo. — Aš skaičiau. Ten buvo pelė…
— Grenui girdint apie peles nė neužsimink. Pelių jis baisiai bijo.
— Nebijau, — pasipiktinęs tarė Grenas.
— Bet valgyti jas bijotum.
— Suvalgyčiau daugiau pelių už tave.
Paniurėlis Edas Toletas atsiduso.
— Kai buvau paauglys, peles valgydavome tik per šventes. Buvau jauniausias vaikas, tad man visuomet tekdavo uodega. Ant uodegos mėsos nėra…
— Kur tavo didlankis, Šernai? — pasiteiravo Grenas. Seras Aliseris vadino jį Tauru ir ši pravardė, rodos, kasdien vis labiau jam tiko. Prie Sienos jis atvyko stambus, bet lėtas, storasprandis, pilvotas, raudonu veidu ir nerangus. Nors Grenui, užkibusiam ant kokio nors Pipo pokšto, sprandas vis dar išrausdavo, po daugybės valandų pratybų su kalaviju ir skydu pilvuko jis atsikratė, jo rankos sustiprėjo, o krūtinė išplatėjo. Dabar jis buvo stiprus ir gauruotas kaip tauras.
— Ulmeris laukia tavęs pratybų aikštėje.
— Ulmeris… — sutrikęs tarstelėjo Šėmas.
Tapęs lordu vadu, Jonas Snou netrukus visai įgulai, net tarnams ir virėjams, įvedė kasdienius visuotinius šaudymo iš lanko mokymus. Jis pareiškė, girdi, Nakties sargyboje per daug sureikšminamas gebėjimas valdyti kalaviją, per mažai dėmesio skiriama šaudymui ir ši tradicija tęsiasi dar iš tų laikų, kai riteris buvo vienas iš dešimties brolių, o ne vienas iš šimto, kaip dabar. Šernas pripažino, kad šis įsakymas prasmingas, bet šaudyti iš didlankio nemėgo beveik taip pat, kaip ir kopti laiptais. Mūvėdamas pirštines jis niekada nepataikydavo į taikinį, o jas nusimovęs ant pirštų prisitrindavo pūsles. Tie lankai buvo pavojingi. Šilkiniu! lanko templė nuplėšė pusę nago.
— Visai pamiršau.
— Pavergei tyržmogių princesės širdį, Žudike. — Pastarosiomis dienomis Vala įprato žiūrėti į juos pro savo kambario langą Karaliaus bokšte. — Ji nenuleidžia nuo tavęs akių.
— Netiesa! Nekalbėk taip! — Šernas su Vala šnektelėjo tik du kartus, kai meisteris Eimonas užsuko pas ją įsitikinti, ar kūdikiai sveiki. Princesė buvo tokia graži, kad kalbėdamas Šernas mikčiojo ir raudonavo.
— Kodėl ne? — gūžtelėjo Pipas. — Ji nori turėti tavo vaikų. Gal mums jau vadinti tave Šernu Suvedžiotoju?
Šernas nuraudo. Jis žinojo, jog karalius Stanis turi savų, su Vala susijusių planų; ji buvo tarsi kalkių skiedinys, kuriuo jis ketino sutvirtinti taiką tarp šiauriečių ir laisvosios tautos.
— Šiandien neturiu laiko pratyboms, man reikia pasimatyti su Jonu.
— Su Jonu? Su Jonu? Ar mes pažįstame ką nors, vardu Jonas, Grenai?
— Jis kalba apie lordą vadą.
— Aaa… Apie didįjį lordą Snou? Na, žinoma. O kam tau su juo matytis? Jis net nemoka pakrutinti ausų. — Norėdamas parodyti, kad jis moka, Pipas pakrutino ausis. Jo ausys buvo didelės ir raudonos nuo šalčio. — Dabar jis tikras lordas Snou ir tokios prakeiktai aukštos kilmės, kad mes jam nė iš tolo neprilygstame.
— Jonas turi pareigų, — gindamas lordą vadą tarė Šernas. — Dabar jo ir Siena, ir visi su ja susiję reikalai.
— Bet žmogus turi pareigų ir savo draugams. Jei ne mes, lordu vadu būtų tapęs Janas Slintas. Lordas Janas būtų pasodinęs Snou nuogą ant mulo ir išsiuntęs. „Keliauk į Krasterio pilį, — būtų liepęs jis, — ir parnešk man Senojo Lokio batus ir apsiaustą.“ Mes jį nuo tokios lemties išgelbėjome, o dabar jis tiek užsiėmęs, kad negali drauge prie laužo išgerti taurės pakaitinto ir prieskoniais pagardinto vyno?
Grenas bičiuliui pritarė:
— Pareigos netrukdo jam valandų valandas praleisti pratybų aikštėje. Beveik kasdien jis ten su kuo nors kaunasi.
Šėmas turėjo pripažinti, kad tai tiesa. Kartą, Jonui atėjus pasitarti su meisteriu Eimonu, Šernas jo paklausė, kodėl jis tiek daug laiko praleidžia kaudamasis kalaviju.
— Senasis Lokys, būdamas lordu vadu, niekada tiek daug nesipraktikuodavo, — atkreipė jis Jono dėmesį.
Užuot ką nors atsakęs, Jonas įbruko Šernui į rankas Ilganagį. Leido jam pajusti ginklo lengvumą, atsvarą ir liepė pasukinėti geležtę, kad tamsus padūmavęs plienas suribuliuotų.
— Valyrijos plienas, — tarė jis, — užkerėtas, aštrus kaip skustuvas ir beveik nesunaikinamas. Kovotojas turi būti toks pat puikus, kaip ir jo kalavijas, Šernai. Ilganagis nukaldintas iš Valyrijos plieno, bet man trūksta patirties. Pusrankis būtų mane nužudęs taip pat lengvai, kaip tu sutraiškai vabzdį.
Šernas grąžino kalaviją.
— Kai mėginu priploti vabzdį, jis visada nuskrenda. Tik delną susitrenkiu. Ir man skauda.
Jonas nusijuokė.
— Na gerai. Korinas būtų mane nužudęs taip pat lengvai, kaip tu suvalgai dubenį košės.
Košę Šernas mėgo, ypač pagardintą medumi.
— Neturiu tam laiko, — tarė Šernas draugams ir, palikęs juos, nužingsniavo prie ginklinės, prispaudęs knygas prie krūtinės. Esu skydas., saugantis žmonių karalystes, prisiminė jis. Kažin, ką pasakytų tie žmonės, jeigu žinotų, kad jų karalystes saugo tokie vyrai kaip Grenas, Pipas ir Paniurėlis Edas?
Lordo vado bokštą buvo nusiaubusi ugnis, o Karaliaus bokšte įsikūrė Stanis Barateonas, tad Jonas Snou užėmė kuklius Donalo Nojaus kambarius už ginklinės. Atėjęs Šernas susitiko išeinančią Džilę, susisupusią į seną apsiaustą, jo duotą jiedviem sprunkant iš Krasterio pilies. Džilė būtų pro jį pralėkusi, bet Šernas sučiupo ją už rankos ir knygos iškrito jam iš glėbio.