— Džile…
— Šernai… — susijaudinusi tarstelėjo ji.
Džilė buvo tamsiaplaukė, liekna, didelėmis, rudomis, į elnės panašiomis akimis. Ji tiesiog skendo seno Šerno apsiausto klostėse, po gobtuvu jos veido beveik nebuvo matyti, bet mergina vis tiek drebėjo. Džilė atrodė išblyškusi ir išsigandusi.
— Kas atsitiko? — paklausė jos Šernas. — Kaip laikosi kūdikiai?
Džilė išsivadavo iš jo gniaužtų.
— Jiems viskas gerai, Šernai. Tikrai gerai.
— Stebuklas, kad rūpindamasi jais dviem dar įsigudrini numigti, — maloniai tarė Šernas. — Kurį vakar vakare girdėjau verkiant? Maniau, jis niekada nesiliaus.
— Verkė Dalos berniukas. Jis verkia, kai nori krūties. Maniškis… maniškis beveik neverkia. Kartais guguoja, bet… — Jos akys paplūdo ašaromis. — Turiu eiti. Jau laikas juos maitinti. Jei užtruksiu, man ims tekėti pienas.
Ir, palikusi suglumusį Semą, ji nuskubėjo per kiemą.
Šernui teko atsiklaupti ir susirinkti iškritusias knygas. Nereikėjo man tiek daug jų neštis, pagalvojo jis, braukdamas purvą nuo Kolokvo Votario „Nefrito kompendiumo“ — storo rytų sakmių ir legendų tomo, kurį jam liepė surasti meisteris Eimonas. Ši knyga, rodos, buvo puikiai išsilaikiusi. O meisterio Tomakso „Drakonų giminaičiai, arba Targarienų giminės istorija nuo tremties iki aukso amžiaus ir apmąstymai apie drakonų gyvenimą ir mirtį“ gerokai nukentėjo. Krisdama ji atsivertė ir keli puslapiai susitepė, taip pat ir tas, kuriame įvairių spalvų rašalu buvo nupieštas gana gražus paveikslėlis, vaizduojantis Balerioną Juodąjį Siaubą. Delnu lygindamas ir valydamas lapus, Šernas pyktelėjo ant savęs, nerangaus kvailio. Sutikęs Džilę jis visuomet susijaudindavo ir jam pakildavo… „gumbas“. Prisiekęs Nakties sargybos brolis neturėjo jaustis taip, kaip jausdavosi jis, sutikęs Džilę, ypač kai ji užsimindavo apie savo krūtis ir…
— Lordas Snou tavęs laukia.
Prie ginklinės durų, remdamiesi į savo ietis, stovėjo du sargybiniai su juodais apsiaustais ir lengvais geležiniais šalmais. Šiuos žodžius ištarė Plaukuotasis Holas. Malis padėjo Šernui atsistoti. Paskubomis padėkojęs, jis praėjo pro sargybinius ir, iš visų jėgų spausdamas prie krūtinės stirtą knygų, nuskubėjo per kalvę, kur tebestovėjo priekalas ir dumplės. Ant darbastalio buvo padėti nebaigti kaldinti šarvažiedžiai marškiniai. Išsitiesęs po priekalu gulėjo Vaiduoklis, grauždamas jaučio kaulą ir mėgindamas pasiekti čiulpus. Šernui žingsniuojant pro šalį, baltasis didvilkis pakėlė galvą, bet neišleido nė menkiausio garso.
Jonas buvo įsikūręs už stovų su ietimis ir skydais. Kai Šernas įėjo, jis skaitė kažkokį pergamentą. Jam ant peties tupėjo lordo vado Mormonto varnas ir spoksojo žemyn, tarsi ir jis būtų skaitęs, bet pamatęs Semą paukštis pakilo ir nuskrido pas jį krankdamas: Grūdų, grūdų!
Padėjęs knygas, Šernas kyštelėjo ranką į maišą prie durų ir pasėmė saują grūdų. Varnas nutūpė jam ant riešo ir iš delno taip smarkiai kaptelėjo grūdą snapu, kad Šernas šūktelėjo ir patraukė ranką. Varnas vėl pakilo, o geltoni ir rausvi grūdai pabiro ant grindų.
— Uždaryk duris, Šernai. — Ant Jono skruosto vis dar buvo matyti randai, kuriuos kadaise paliko erelis, mėginęs išlesti jam akį. — Ar tas šelmis prakirto delną?
Šernas nusimovė pirštinę.
— Taip. — Jam pasidarė silpna. — Kraujas bėga…
— Mes visi liejame kraują už Nakties sargybą. Kitą kartą apsimauk storesnes pirštines. — Jonas koja paslinko jo pusėn krėslą. — Sėsk ir paskaityk. — Jis padavė Šernui pergamentą.
— Kas tai? — paklausė Šernas. Varnas ėmė rinkti tarp vikšrių išsibarsčiusius grūdus.
— Popierinis skydas.
Skaitydamas Šėmas čiulpė kraujuojantį delną. Jis iš karto pažino meisterio Eimono rašyseną. Meisterio raidės buvo mažos ir lengvai įskaitomos, bet senis negalėjo matyti, kur užtiško rašalo, tad kartais palikdavo bjaurias dėmes.
— Laiškas karaliui Tomenui?
— Vinterfele Tomenas su mano broliu Branu kovėsi mediniais kalavijais. Jis prisivilko tiek paminkštinimų, jog atrodė kaip iškimšta žąsis. Branas jį pargriovė. — Jonas priėjo prie lango. — Tačiau Branas žuvęs, o putlus raudonskruostis Tomenas sėdi Geležiniam soste, ant auksinių garbanų užsidėjęs karūną.
Branas nežuvęs, norėjo pasakyti Šernas. Jis su Šaltarankiu iškeliavo už Sienos. Bet žodžiai užstrigo jam gerklėje. Prisiekiau saugoti paslaptį.
— Nepasirašei laiško.
— Senasis Lokys šimtą kartų maldavo Geležinio sosto pagalbos. Jie atsiuntė Janą Slintą. Joks laiškas neįžiebs Lanisterių meilės mums. Juo labiau, kai išgirs, kad padedame Staniui.
— Tik ginti Sieną, o ne maištauti. — Šernas paskubomis dar kartą perskaitė laišką. — Būtent taip čia ir parašyta.
— Šis skirtumas gali praslysti lordui Taivinui pro akis. — Jonas pasiėmė laišką. — Kodėl dabar jis turėtų mums padėti? Anksčiau nepadėjo.
— Na, — pasakė Šernas, — jis tikriausiai nenorės girdėti kalbų, kad Stanis atjojo ginti karalystės, o tuo metu Tomenas žaidė su žaisliukais. Tai užtrauktų Lanisterių giminei panieką.
— Nenoriu paniekos Lanisterių giminei, noriu, kad ji mirtų ir žlugtų. — Jonas pakėlė laišką. — „Nakties sargyba nedalyvauja Septynių Karalysčių karuose, — perskaitė jis. — Esame prisiekę ištikimybę karalystei, o jai dabar iškilo siaubingas pavojus. Stanis Barateonas padeda mums kovoti su priešais iš anapus Sienos, nors mes nesame jo vyrai…“
— Taigi, — muistydamasis tarė Šernas, — kad nesame. O gal… esame?
— Daviau Staniui maisto, pastogę, perleidau Nakties fortą ir sutikau, kad dalis laisvosios tautos įsikurtų Dovanoje. Tik tiek.
— Lordas Taivinas sakys, kad to per daug.
— O Stanis sako, kad to per maža. Kuo daugiau karaliui duodi, tuo daugiau jam reikia. Vaikštome lediniu tiltu, o abipus jo — praraja. Ir vienam karaliui gana sunku įtikti. O įtikti dviem vargu ar įmanoma.
— Taip, bet… jei kovą laimės Lanisteriai ir lordas Taivinas nuspręs, kad padėdami Staniui išdavėme karalių, Nakties sargybai gali ateiti galas. Jį palaiko Taireliai su gausia ir stipria Haigardeno kariuomene. Be to, Juodųjų Vandenų mūšyje jis Stanį sutriuškino. — Galbūt matant kraują Šernui ir pasidarydavo silpna, bet jis žinojo, kaip laimimi karai. Tuo pasirūpino jo tėvas.
— Kautynės prie Juodųjų Vandenų — tai tik vienas mūšis. Robas laimėjo visus savo mūšius, o vis tiek padėjo galvą. Jei Stanis įkalbės prisidėti šiaurę…
Jis mėgina save įtikinti, suprato Šernas, bet negali. Iš Juodosios pilies buvo išleista daugybė varnų su laiškais, kuriuose šiaurės lordai buvo raginami palaikyti Stanį Barateoną ir prisidėti prie jo su savo kariuomene. Daugumą varnų paleido pats Šernas. Bet iki šiol grįžo tik vienas paukštis, — tas, kurį jie išsiuntė į Karholdą. O šiaip tebetvyrojo gūdi tyla.
Net jei Staniui būtų pavykę patraukti savo pusėn šiauriečius, Šernas vis tiek neįsivaizdavo, kad jis būtų galėjęs tikėtis kaip lygus su lygiais kovoti su jungtine Kasterlių Uolos, Haigardeno ir Dvynių kariuomene. Ir vis dėlto be šiauriečių karalius Stanis iš anksto buvo pasmerktas. Pasmerktas kaip ir Nakties sargyba, jei lordas Taivinas nuspręs, kad jie yra išdavikai.
— Lanisteriai turi savus šiauriečius. Lordą Boltoną ir jo nesantuokinį sūnų.
— Stanis turi Karstarkus. Jei prišnekintų prisidėti Baltąjį Uostą…