— Jei, — pabrėžtinai pakartojo Šernas. — O jei ne… Milorde, net popierinis skydas yra geriau už jokį…
Jonas pamosavo laišku.
— Ir aš taip manau. — Atsidusęs jis paėmė plunksną ir laiško apačioje brūkštelėjo savo parašą. — Atnešk antspaudams vaško. — Palaikęs virš žvakės liepsnos, Šernas pakaitino juodą vaškinę lazdelę, užlašino kelis vaško lašus ant susukto pergamento, o tada žiūrėjo, kaip į stingstančią balutę Jonas įspaudė lordo vado antspaudą. — Kai išeisi, nunešk laišką meisteriui Eimonui, — liepė jis. — Ir pasakyk, kad išsiųstų varną į Karaliaus Uostą.
— Klausau. — Kiek padvejojęs Šernas tarė: — Milorde, gal galėčiau paklausti… Mačiau išeinant Džilę. Sunkiai tramdančią ašaras…
— Vala vėl atsiuntė ją maldauti, kad paliktume Mensą gyvą.
— Hm… — Vala buvo sesuo moters, kurią Užusienio karalius paėmė į žmonas ir paskelbė karaliene. Stanis ir jo vyrai vadino ją „tyržmogių princese“. Jos sesuo Dala mirė per mūšį, nors kalavijo ašmenimis niekas jos nepalietė; moteris mirė gimdydama Menso Plėšiko sūnų. Jei Šerno girdėtuose šnabždesiuose esama bent šiek tiek tiesos, netrukus paskui ją į kapą turėjo keliauti ir Plėšikas. — Ką jai pasakei?
— Pasakiau, kad pakalbėsiu su Staniu, bet abejoju, ar man pavyks jį įtikinti. Svarbiausia karaliaus pareiga yra ginti karalystę, o Mensas ją puolė, [o malonybė, rodos, neketina to pamiršti. Mano tėvas sakydavo, kad Stanis Barateonas — teisingas žmogus. Bet niekas niekada nesakė, kad jis gailestingas. — Suraukęs antakius Jonas nutilo. — Aš pats mielai nukirsčiau Mensui galvą. Kadaise jis buvo Nakties sargybos vyras. Pagal įstatymą jo gyvybė priklauso mums.
— Pipas sako, kad ledi Melisandra nori atiduoti jį liepsnoms ir imtis kažkokių burtų.
— Pipui reikėtų išmokti prikąsti liežuvį. Ir aš girdėjau apie tai iš kitų. Jai reikia karaliaus kraujo, kad prikeltų drakoną. Tik niekas nežino, kur Melisandra tikisi rasti miegantį drakoną. Tai nesąmonė. Menso kraujas toks pat karališkas, kaip ir mano. Jis niekada nenešiojo karūnos ir nesėdėjo soste. Mensas — viso labo plėšikas. O plėšiko kraujas neturi jokių ypatingų galių.
Varnas pakėlė akis nuo grindų.
Kraujas… — kranktelėjo jis.
Jonas nekreipė į paukštį dėmesio.
— Džilę nusprendžiau išsiųsti.
— Ak… — Šernas staiga kilstelėjo galvą. — Na tai… tai gerai, milorde.
Jai tikrai būtų geriausia keliauti kur nors, kur saugu ir šilta, kuo toliau nuo Sienos ir kovų.
— Ir Džilę, ir berniuką. O jo pieno broliui turime rasti kitą žindyvę.
— Kol ją rasi, mažyliui pakaks ir ožkos pieno. Ožkos pienas kūdikiui tinka labiau nei karvės. — Šernas kažkur apie tai buvo skaitęs. Sėdėdamas krėsle, jis pasimuistė. — Milorde, vartydamas analus, aptikau įrašų apie dar vieną jauną Nakties sargybos vadą. Jis buvo išrinktas keturi šimtai metų prieš Užkariavimą. Osrikas Starkas Nakties sargybos vadu tapo būdamas dešimties ir vadovavo jai šešiasdešimt metų. Jis yra ketvirtas, milorde. Tu toli gražu nesi jauniausias išrinktas Nakties sargybos vadas. Pagal amžių esi penktas jauniausias.
— Tie visi keturi, jaunesni už mane, buvo Šiaurės karaliaus sūnūs, broliai arba nesantuokiniai vaikai. Geriau pasakyk man ką nors naudinga. Papasakok apie mūsų priešus.
— Apie Kitus… — Šernas liežuviu brūkštelėjo per lūpas. — Jie minimi analuose, nors ir ne taip dažnai, kaip maniau. Bent jau tuose analuose, kuriuos radau ir perskaičiau. Žinau, kad yra daug knygų, kurių dar neradau. Kai kurios senesnės knygos byra gabalais. Puslapiai trupa, vos mėginu juos versti. O tikrai senos knygos… jos arba sutrūnijusios, arba paslėptos ten, kur dar neieškojau, arba… na, gali būti, kad tų knygų nėra ir niekada nebuvo. Seniausios istorijos buvo užrašytos tais laikais, kai į Vesterosą atplaukė andalai. Pirmieji Žmonės paliko mums tik akmenyse iškaltas runas, tad viskas, ką manome žinantys apie Didvyrių amžių, Aušros amžių ir Ilgąją Naktį, septonų užrašyta praėjus tūkstančiams metų. Citadelėje yra didžiųjų meisterių, kurie tais pasakojimais abejoja. Tuose pasakojimuose kalbama apie karalius, valdžiusius kelis šimtus metų, ir riterius, klajojusius tūkstantį metų, nors tais laikais riterių iš viso nebuvo. Pats žinai tas istorijas apie Brandoną Statytoją, Simeoną Žvaigždžiaakį, Nakties karalių… Mes sakome, kad esi devyni šimtai devyniasdešimt aštuntas Nakties sargybos lordas vadas, bet, sprendžiant iš seniausio mano rasto sąrašo, yra tik šeši šimtai septyniasdešimt keturi lordai vadai, vadinasi, jis buvo parašytas…
— …labai seniai, — nutraukė jį Jonas. — Ką sužinojai apie Kitus?
— Radau vietų, kuriose minimas drakonų stiklas. Didvyrių amžiuje miškavaikiai kasmet duodavo Nakties sargybai šimtą durklų iš obsidiano. Daugumoje pasakojimų tvirtinama, kad Kiti ateina, kai šalta. Arba, kai jie ateina, pasidaro šalta. Kartais jie pasirodo per pūgą ir ištirpsta dangui išsigiedrijus. Jie vengia saulės šviesos ir ateina naktį arba… kai jie ateina, užslenka naktis. Kai kuriuose pasakojimuose užsimenama, kad jie joja ant kritusių gyvulių. Nesvarbu, ar tai lokiai, ar didvilkiai, ar mamutai, ar arkliai, svarbu tik, kad būtų negyvi. Tas, kuris nužudė Mažąjį Polą, buvo raitas ant kritusio žirgo, tad bent jau ši pasakojimo dalis atitinka tikrovę. Kai kur kalbama ir apie milžiniškus ledinius vorus. Nežinau, kokie tai padarai. Kovoje su Kitais žuvusių žmonių kūnai turi būti sudeginti, kitaip jie prisikelia ir tampa Kitų vergais.
— Visa tai mes žinojome. Svarbiausia išsiaiškinti, kaip mums juos įveikti.
— Jei tikėsime pasakojimais, Kitų šarvų mūsų kalavijai įveikti negali, — paaiškino Šernas, — o jų pačių kalavijai tokie šalti, kad sutrupina plieną. Tačiau ugnis juos trikdo, be to, jie pažeidžiami obsidianu. — Jis prisiminė Kitą, sutiktą Vaiduoklių miške ir tartum ištirpusį, kai dūrė jam Jono duotu durklu iš drakonų stiklo. — Radau vieną istoriją apie Ilgosios Nakties laikus, kurioje kalbama apie paskutinį didvyrį, žudžiusį Kitus kalaviju drakonų plieno ašmenimis.
— Drakonų plieno? — suraukė antakius Jonas. — Gal Valyvuos plieno?
— Ir aš pirmiausia apie tai pagalvojau.
— Vadinasi, jei įkalbėčiau Septynių Karalysčių lordus atiduoti mums savo kalavijus, nukaldintus iš Valyrijos plieno, mes visi išsigelbėtume? Tai padaryti nebus sunku. — Jonas niūriai nusijuokė. — Ar sužinojai, kas tie Kiti, iš kur jie atėjo ir ko nori?
— Dar ne, milorde, bet gali būti, kad tiesiog skaičiau ne tas knygas. Dar yra šimtai, kurių nė nepavarčiau. Duok man laiko ir rasiu viską, ką įmanoma rasti.
— Daugiau laiko neturime, — liūdnai tarė Jonas. — Susirink savo mantą, Šernai. Keliausi kartu su Džile.
— Keliausiu? — Kelias akimirkas Šernas nieko nesuprato. — Keliausiu? Į Rytų sargybą, milorde? Ar… kur?
— Į Senmiestį.
— Į Senmiestį? — šaižiai pakartojo Šernas. Netoli Senmiesčio buvo ir Rago Kalva. Namai. Nuo šios minties jam ėmė suktis galva. Tėvas…
— Kartu keliaus ir Eimonas.
— Eimonas? Meisteris Eimonas? Bet… jam šimtas dveji metai, milorde, jis negali… Išsiunti ir jį, ir mane7. O kas prižiūrės varnus? Jeigu jie susirgs arba susižeis, kas…