— Klaidas. Jis daug metų tarnavo pas Eimoną.
— Klaidas tik tarnas, be to, jo regėjimas palengva silpsta. Tau reikia meisterio. Meisteris Eimonas toks silpnas, kad kelionė laivu… — Staiga Šėmas pagalvojo apie Arborą, apie Arboro karalienę ir vos nepaspringo savo liežuviu. — Jis gali… jis senas… ir…
— Taip, jis rizikuoja gyvybe. Aš tai žinau, Šernai, bet dar labiau jis rizikuos pasilikęs čia. Stanis žino, kas yra Eimonas. Jei raudonoji moteris savo burtams reikalauja karališko kraujo…
— Ak… — Šernas išblyško.
— Rytų sargyboje prie jūsų prisidės Dareonas. Viliuosi, kad jo dainos padės mums rasti vieną kitą bičiulį pietuose. „Juodasis strazdas“ nuplukdys tave į Bravosą. Iš ten į Senmiestį teks keliauti jau savo jėgomis. Jei vis dar nori vadinti Džilės kūdikį savo nesantuokiniu sūnumi, siųsk ją ir vaiką į Rago Kalvą. Jei ne, Eimonas ras jai tarnaitės vietą Citadelėje.
— M-mano nesantuokinis sūnus… — Taip, jis taip kalbėjo, bet… Tas vanduo. Galiu nuskęsti. Laivai skęsta nuolat, o ruduo — audringas metų laikas. Tačiau Džilė būtų su juo ir vaikelis augtų saugus. — Taip. Aš… Mano motina ir seserys padės Džilei auginti vaiką. — Galiu nusiųsti laiškų, man nebūtina pačiam vykti į Rago Kalvų. — Palydėti ją į Senmiestį gali ir Dareonas. Aš… kiekvieną popietę su Ulmeriu mokausi šaudyti iš lanko, kaip ir įsakei, nebent… būnu požemiuose, bet pats liepei man kuo daugiau sužinoti apie Kitus. Nuo didlankio man skauda pečius, be to, prisitrinu ant pirštų pūsles. — Ir jis parodė Jonui vieną, jau pratrūkusią. — Bet vis tiek praktikuojuosi. Dabar jau dažniau kliudau taikinį, nei šaunu pro šalį, ir vis tiek esu prasčiausias iš šaulių, kada nors pakėlusių lanką. Bet man patinka Ulmerio pasakojamos istorijos. Kas nors turi jas užrašyti ir sudėti į knygą.
— Taip ir padaryk. Citadelėje jie turi ir pergamento* ir rašalo, ir didlankių. Tikiuosi, kad šaudymo pratybas tęsi. Šernai, Nakties sargyboje yra šimtai vyrų, galinčių paleisti strėlę, bet tik saujelė iš jų moka skaityti arba rašyti. Noriu, kad taptum mano nauju meisteriu.
Išgirdęs šį žodį, Šernas krūptelėjo. Ne, Tėve, maldauju, daugiau apie tai nekalbėsiu, prisiekiu Septynetu. Išleisk mane, prašau, išleisk.
— Milorde, aš… turiu darbo čia… knygos…
— …tebebus savo vietoje, kai pas mus grįši.
Šernas pakėlė ranką sau prie kaklo. Tarsi būtų jautęs kabančią ir jį smaugiančią grandinę.
— Milorde, Citadelėje jie… pjausto lavonus. — Jie verčia ant kaklo nešioti grandinę. Jei trokšti grandinių, eikš su manimi. Tris dienas ir tris naktis Šernas prie sienos prikaustytomis rankomis ir kojomis kūkčiojo, kol pagaliau miegas jį įveikė. Ant kaklo grandinė buvo tokia sunki, kad nubrozdino odą, ir vos tik miegodamas pasiversdavo ne į tą pusę, nuo tos grandinės imdavo dusti. — Negaliu nešioti grandinės.
— Gali. Ir nešiosi. Meisteris Eimonas senas ir aklas. Jis nenumaldomai silpsta. Kai jis mirs, kas užims jo vietą? Meisteris Mulinas Šešėlių bokšte veikiau kovotojas nei mokslininkas, o meisteris Harmunas iš Rytų sargybos dažniausiai girtas.
— Jei paprašytum Citadelės atsiųsti daugiau meisterių…
— Ketinu taip ir padaryti. Mums reikia kiekvieno vyro. Bet rasti lygiavertę pamainą Eimonui Targarienui ne taip lengva. — Jonas atrodė sutrikęs. — Neabejojau, kad tau ši užduotis patiks. Citadelėje tiek daug knygų, kad niekas negali tikėtis visų jų perskaityti. Tau ten bus gerai, Šernai. Aš žinau.
— Ne. Galėčiau perskaityti knygas, bet… m-meisteris turi būti ir gydytojas, o aš alpstu pamatęs k-kraują. — Jis ištiesė ranką, kad Jonas matytų, kaip ji virpa. — Aš Šernas Bailys, o ne Šernas Žudikas.
— Bailys? Ko bijai? Senių priekaištų? Šernai, tu matei Kumštį puolančius numirėlius, tarsi banga plūstančius gyvus vyrų lavonus juodomis rankomis ir ryškiai mėlynomis akimis. Ir nužudei Kitę.
— Tai d-d-drakonų stiklas, aš čia niekuo dėtas.
— Tylėk. Tu melavai, rezgei intrigas ir slaptus planus, kad tapčiau lordu vadu. O dabar man paklusi. Vyksi į Citadelę ir nusikaldinsi grandinę, o jei reikės pjaustyti lavonus, tai ir pjaustysi. Senmiesčio lavonai bent jau nesipriešins.
Jis nesupranta.
— Milorde, — pasakė Šernas, — mano t-tėvas, lordas Rendilas, jis, jis, jis, jis… Meisterio gyvenimas — tai vergo gyvenimas. — Šernas suprato paistantis nesąmones. — Joks Tarlių giminės sūnus nebuvo pasikabinęs ant kaklo grandinės. Rago Kalvos vyrai neįtakingiems lordams nesilanksto ir nepataikauja. — Jei nori grandinių, eikš su manimi. — Jonai, aš negaliu neklausyti savo tėvo.
Jis pasakė „Jonai“, bet Jono čia nebuvo. Prieš Šerną dabar sėdėjo lordas Snou pilkomis akimis ir šaltu kaip ledas žvilgsniu.
— Tu neturi tėvo, — priminė jam lordas Snou. — Tik brolius. Tik mus. Tavo gyvenimas priklauso Nakties sargybai, tad eik, susikimšk į krepšį apatinius ir visa kita, ką nori pasiimti į Senmiestį. Išvyksi valandą prieš saulėtekį. O štai tau dar vienas įsakymas. Nuo šiandien nevadinsi savęs bailiu. Per praėjusius metus pamatei daugiau, nei kiti pamato per visą gyvenimą. Gali vykti į Citadelę, bet tik kaip prisiekęs Nakties sargybos vyras. Negaliu liepti tau būti drąsiam, bet galiu įsakyti, kad savo baimę slėptum. Davei priesaiką, Šernai. Pameni?
Esu kalavijas tamsoje. Bet kalaviją jis valdė prastai ir bijojo tamsos.
— Aš… pamėginsiu.
— Ne pamėginsi, o paklusi.
Paklusi. Mormonto varnas sumosavo dideliais juodais sparnais.
— Kaip milordas įsakys. Ar… ar meisteris Eimonas žino?
— Pirmiausia tai ir buvo jo, o ne mano mintis. — Jonas atidaręs palaikė Šernui duris. — Ir kad man jokių atsisveikinimų. Kuo mažiau vyrų apie tai žinos, tuo geriau. Valandą prieš saulėtekį kieme.
Šernas neprisiminė, kaip išėjo iš ginklinės. Atitokęs apsižiūrėjo, kad per purvą ir seno sniego plotelius nerangiai šlepsi link meisterio Eimono buveinės. Galėčiau pasislėpti tarė sau jis. Galėčiau pasislėpti požemiuose tarp knygų. Galėčiau gyventi ten su pele, o naktį slapta išlįsti ir pasivogti maisto. Šernas suprato, kad tai paikos mintys, tuščios ir beviltiškos. Požemiuose broliai būtų jo ieškoję pirmiausia. Ir tikriausiai niekada nebūtų ieškoję anapus Sienos, tačiau tai būtų buvusi dar didesnė beprotybė. Tyržmogiai mane sučiuptų ir lėtai nugalabytų. Sudegintų gyvų, kaip raudonoji moteris ketina sudeginti Mensų Plėšikų.
Radęs meisterį Eimoną paukštidėje, Šernas atidavė jam Jono laišką ir paskubomis, užsikirsdamas išklojo visus savo nuogąstavimus.
— Jis nesupranta. — Šernas jautė, kad jį tuoj supykins. — Jei užsikabinsiu grandinę, mano t-tėvas… jis, jis, jis…
— Ir mano tėvas prieštaravo, kai pasirinkau tarnystės kelią, — tarė senis. — Į Citadelę mane išsiuntė jo tėvas. Karalius Deironas turėjo keturis sūnus, iš kurių trys ir patys susilaukė sūnų. „Per daug drakonų kelia tokį pat pavojų, kaip ir per mažai“, — išgirdau jo malonybę sakant mano lordui tėvui tą dieną, kai buvau išsiųstas. — Eimonas pakėlė ranką prie grandinės, sunertos iš įvairių rūšių metalo žiedų ir tabaluojančios jam ant kaklo. — Grandinė sunki, Šernai, bet mano senelis karalius buvo teisus. Ir tavo lordas Snou neklysta.