Armėnas Patarnautojas nerimaudamas apsižvalgė.
— Tyliau, kvaily. Apie tokius dalykus net juokais geriau neužsiminti. Niekada nežinai, kas gali nugirsti. Voras visur turi „ausų“.
— Oi, tik nevaryk į kelnes, Armėnai. Siūlau tostą, ne maištą.
Peitas išgirdo kikenimą. Jam už nugaros nuskambėjo tylus, bet pašaipus balsas:
— Visada žinojau, kad tu išdavikas, Šleivy.
Tinginys Leo nerangiai trypė prie senų storų lentų tilto apsivilkęs atlasiniais, dryžuotais, žalios ir aukso spalvos drabužiais, prie peties nefrito rože prisisegęs juodą šilkinę kepuraitę. Jam ant priekio aptiškęs vynas buvo tamsiai raudonas, — bent jau sprendžiant iš dėmių spalvos. Ant vienos akies jam buvo užkritusi pilkšvai gelsva plaukų sruoga.
Pamatęs jį, Molanderis pasišiaušė.
— Po velnių! Eik sau. Tavęs čia niekas nekvietė.
Alerasas, norėdamas nuraminti bičiulį, uždėjo ranką jam ant dilbio, bet Armėnas susiraukė.
— Leo? Milorde… Maniau, kad būsi užsidaręs Citadelėje…
— …dar tris dienas. — Tinginys Leo gūžtelėjo. — Perestanas sako, kad pasauliui keturiasdešimt tūkstančių metų. Molosas tvirtina, kad penki šimtai tūkstančių. Tad ką reiškia trys dienos, ar ne? — Nors terasoje buvo gera dešimtis tuščių stalų, Leo prisėdo prie jų stalo. — Nupirk man taurę Arboro auksinio, Šleivy, ir galbūt nepranešiu savo tėvui apie tavo tostą. „Permainingame lošime“ kauliukai man nekrito, o paskutinį elnią išleidau vakarienei. Žindomam paršeliui su slyvų padažu, prikimštam kaštonų ir baltųjų trumų. Juk reikia žmogui pavalgyti. O ko užsisakėte jūs, vaikinai?
— Avienos, — burbtelėjo Molanderis. Sprendžiant iš kalbos, jam naujasis svečias visai nepatiko. — Pasidalijome virtą avies kulšį.
— Neabejoju, kad maistas buvo sotus. — Leo kreipėsi į Alerasą. — Lordo sūnus turėtų būti dosnus, Sfinkse. Kaip suprantu, gavai varinį grandinės žiedą. Išgersiu už tai.
Alerasas jam šyptelėjo.
— Gėrimus perku tik draugams. Be to, nesu lordo sūnus, aš tau jau sakiau. Mano motina buvo prekeivė.
Leo akys buvo šviesiai rudos, blizgančios nuo vyno ir pagiežos.
— Tavo motina buvo beždžionė iš Vasaros salų. Dorniečiai dulkina nesirinkdami, kad tik būtų skylė tarp kojų. Įžeisti nenoriu. Gal tu ir rudas kaip riešutas, tačiau bent prausiesi. Ne taip, kaip tas spuoguotas kiauliaganys. — Ir jis mostelėjo į Peitą.
Jei bokalu trenkčiau jam į snukį, tikriausiai išbarškinčiau pusę dantų, pagalvojo Peitas. Spuoguotasis Peitas kiauliaganys buvo daugybės nešvankių pasakojimų herojus: geraširdis bukaprotis tipelis, visada pranokdavęs nutukusius lordus, kilmingus riterius ir pasipūtusius septonus, kurie prie jo vis kibdavo. Nežinia kaip, bet tas jo kvailumas galų gale virsdavo keistu gudrumu; tie pasakojimai visada baigdavosi Spuoguotajam Peitui sėdint aukštajame lordo krėsle arba gulint lovoje su riterio dukterimi. Bet tai tebuvo pasakojimai. O tikrame gyvenime kiauliaganiams sekėsi kur kas prasčiau. Peitas kartais pagalvodavo, kad motina, matyt, labai jo nekentė, jei davė tokį vardą.
Alerasas jau nesišypsojo.
— Tu atsiprašysi.
— Šit kaip? — gūžtelėjo Leo. — Kaip galiu atsiprašyti, kai mano gerklė tokia išdžiūvusi…
— Kiekvienu ištartu žodžiu užtrauki gėdą savo giminei, — tarė jam Alerasas. — O kadangi esi vienas iš mūsų, darai gėdą ir Citadelei.
— Žinau. Tad nupirk man vyno, kad galėčiau tą gėdą jame nuskandinti.
Molanderis burbtelėjo:
— Išplėšiu tau liežuvį su visa šaknimi.
— Šit kaip? O kaip tuomet papasakosiu jums apie drakonus? — Leo vėl gūžtelėjo. — Mišrūnas visiškai teisus. Karaliaus Pamišėlio duktė gyva ir išsiperino tris drakonus.
— Tris? — priblokštas paklausė Runas.
Leo patapšnojo jam ranką.
— Daugiau nei du, bet mažiau nei keturis. Tavimi dėtas, kol kas nemėginčiau pelnyti auksinio grandinės žiedo.
— Atstok nuo jo, — įspėjo Molanderis.
— Koks tu kilnus, Šleivy. Kaip nori. Apie tuos drakonus kalba kiekvienas vyras, išlipęs iš laivo, praplaukusio arčiau nei per šimtą lygų nuo Kvarto. Kai kurie jums net papasakotų, kad juos matė. Magas linkęs jais tikėti.
Armėnas niekinamai prunkštelėjo.
— Marvinas nesveikas. Didysis meisteris Perestanas pirmas tau tai patvirtintų.
— Tą patį sako ir didysis meisteris Rajamas, — įsiterpė Runas.
Leo nusižiovavo.
— Jūra šlapia, saulė šilta, o žvėryno gyventojai nekenčia mastifo.
Jis visus pravardžiuoja, dingtelėjo Peitui, bet jis negalėjo paneigti, jog Marvinas tikrai atrodė panašesnis į mastifą, o ne į meisterį. Lyg norėtų tau įkąstu Magas išsiskyrė iš kitų meisterių. Žmonės šnekėjo, kad jis bičiuliaujasi su kekšėmis ir nevykėliais burtininkais, kalbasi su plaukuotaisiais ibeniečiais ir juodais kaip anglis Vasaros salų gyventojais jų kalbomis ir aukoja keistiems dievams nedidukėse jūrininkų šventyklose šalia krovinių prieplaukų. Kai kas pasakojo matę jį miesto landynėse, žiurkių irštvose ir tamsiuose viešnamiuose bendraujantį su komediantais, dainiais, samdomais kalavijuočiais ir net elgetomis. O vienas kitas net šnipštelėdavo, girdi, kartą jis plikais kumščiais užmušęs žmogų.
Kai aštuonerius metus praleidęs rytuose piešdamas tolimų šalių žemėlapius, ieškodamas dingusių knygų ir mokydamasis pas burtininkus ir šešėlių kerėtojus Marvinas grįžo į Senmiestį, Vėlinąs Rūgštusis pavadino jį „Marvinu Magu“. Netrukus taip jį ėmė vadinti visas Senmiestis ir Vėlinąs labai suirzo. „Burtus ir maldas palik žyniams ir septonams, o pats geriau sutelk dėmesį mokytis tiesoms, kuriomis žmogus gali pasitikėti“, — kartą patarė Peitui didysis meisteris Rajamas, bet Rajamo žiedas, lazdelė ir kaukė buvo iš geltono aukso, o jo meisterio grandinėje trūko žiedo iš Valyrijos plieno.
Armėnas iš aukšto pažvelgė į Tinginį Leo. Tokiam žvilgsniui jo nosis puikiai tiko, mat buvo ilga, plona ir smaili.
— Didysis meisteris Marvinas tiki daugybe keistų dalykų, — tarė jis, — bet įrodymų, kad drakonai egzistuoja, neturi daugiau už Molanderį. Tik kelis jūreivių pasakojimus.
— Klysti, — papurtė galvą Leo. — Mago kambariuose dega stiklinė žvakė.
Deglų apšviestoje terasoje visi nuščiuvę nutilo. Armėnas atsiduso ir papurtė galvą. Molanderis ėmė juoktis. Sfinksas atidžiai žvelgė į Leo didelėmis tamsiomis akimis. Runas atrodė sutrikęs.
Apie stiklo žvakes Peitas buvo girdėjęs, nors niekada nematė nė vienos degančios. Tos žvakės buvo viena iš prasčiausiai saugomų Citadelės paslapčių. Sklido gandai, kad prieš tūkstantį metų iki Pražūties tos žvakės į Senmiestį buvo atgabentos iš Valyrijos. Jis girdėjo, kad žvakės buvo keturios; viena žalia, trys juodos, bet visos ilgos ir įvijos.
— Kas tos stiklo žvakės? — paklausė Runas.
Armėnas Patarnautojas krenkštelėjo ir tarė:
— Naktį prieš duodamas įžadus, patarnautojas turi budėti požemyje. Jam neleidžiama turėti nei žibinto, nei deglo, nei lempos, nei žvakės… tik obsidiano žvakę. Tą naktį jam tenka praleisti tamsoje, nebent pavyksta užsidegti obsidiano žvakę. Kai kurie mėgina. Kvailiai ir užsispyrėliai, tie, kurie gilinosi į vadinamąsias aukštesnes paslaptis. Dažnai jie susipjausto pirštus, mat sakoma, kad tų žvakių kraštai aštrūs kaip skustuvo ašmenys. O tada kruvinomis rankomis jiems tenka laukti ryto mąstant apie savo nesėkmę.