Snou, tyliai kranktelėjo varnas.
Snou, pritarė jam kitas.
Jų kranksėjimą pasigavo ir kiti:
Snou, snou, snou, snou, snou.
Šernas pats išmokė juos šio žodžio. Jis suprato, jog čia pagalbos nesulauks. Meisteris Eimonas, kaip ir jis, buvo priremtas prie sienos. Jis mirs keliaudamas jūra, apimtas nevilties pagalvojo Šernas. Meisteris per senas, ši kelionė jam persunki. Ir Džilės kūdikis gali mirti, jis ne toks didelis ir stiprus kaip Dalos berniukas. Ar Jonas visus mus nori pražudyti?
Kitą rytą Šernas lyg nesavas pasibalnojo kumelę, kuria atjojo čia iš Rago Kalvos, ir nusivedė ją per kiemą prie rytinio kelio. Jai ant nugaros uždėti balnakrepšiai buvo prikimšti sūrio, dešrų ir kietai virtų kiaušinių, be to, į juos buvo įgrūsta ir pusė sūdyto kumpio, kurį Tripirštis Hobas įdavė jam kelionės išvakarėse.
— Esi žmogus, vertinantis gerą valgį, Žudike, — pasakė jam virėjas. — Mums reikia daugiau tokių vyrų kaip tu.
Kumpis, be abejo, jiems pravers. Kol nusigaus į Rytų sargybą, teks ilgai joti šaltyje, o Sienos šešėlyje nebuvo nei miestelių, nei užeigų.
Valandą prieš aušrą visur buvo tamsu ir tylu. Ir Juodoji pilis atrodė keistai tyli. Kieme jo laukė pora dviračių vežimų, Juodasis Džekas Bulveris ir gera dešimtis užsigrūdinusių žvalgų, ištvermingų kaip ir arkliai, ant kurių jojo. Viena akimi pamatęs Šerną, Kedžas Baltakis garsiai nusikeikė.
— Nekreipk į jį dėmesio, Žudike, — tarė Juodasis Džekas. — Jis pralošė lažybas, mat tikino, kad tave klykiantį teks traukti iš palovio.
Meisteris Eimonas buvo per silpnas keliauti raitas, tad jam buvo paruoštas vežimas, jame ant gulto sukrauta krūva kailių ir sumeistrauta odinė stoginė, kad nelytų ir nesnigtų ant galvos. Kartu su juo vežime turėjo važiuoti ir Džilė su kūdikiu. Kitame vežime buvo sukrauti jų drabužiai ir daiktai, taip pat pūpsojo dėžė, pilna senų retų knygų, kurių, Eimono nuomone, trūko Citadelei. Šernas pusę nakties jų ieškojo, nors rado tik ketvirtą dalį tų, kurių reikėjo. Ir gerai, nes kitaip mums būtų reikėję dar vieno vežimo.
Meisteris atėjo įsisupęs į tris kartus jam per didelę lokeną. Klaidui vedant jį prie vežimo, pūstelėjo vėjas ir senis susvirduliavo. Šernas puolė prie jo ir apglėbė. Dar vienas toks gūsis nupūs jį anapus Sienos.
— Laikykis mano rankos, meisteri. Čia netoli.
Aklasis senis linktelėjo, o vėjas nusmaukė jiems gobtuvus.
— Senmiestyje visada šilta. Medaus ir Vyno upės saloje yra užeiga, kurioje lankydavausi, kai buvau jaunas novicijus. Malonu bus vėl ten sėdėti ir gurkšnoti sidrą.
Kol jie pasodino meisterį į vežimą, atėjo ir Džilė, glėbyje nešdamasi suvystytą kūdikį. Paraudusias, užverktas jos akis slėpė gobtuvas. Tuoj pasirodė ir Jonas su Paniurėliu Edu.
— Lorde Snou, — kreipėsi į jį meisteris Eimonas, — savo kambaryje palikau tau knygą. „Nefrito kompendiumą“. Jį parašė volantietis nuotykių ieškotojas, Kolokvas Votaris, kuris nukeliavo į rytus ir aplankė šalis prie Nefrito jūros. Ten yra ištrauka, kuri galbūt bus tau įdomi. Liepiau Klaidui ją pažymėti.
— Būtinai perskaitysiu, — pažadėjo Jonas Snou.
Meisteriui Eimonui iš nosies nudryko balzganas snarglys. Jis nusivalė jį atgalia, pirštine apmauta ranka.
— Žinios — tai ginklas, Jonai. Prieš jodamas į mūšį gerai apsiginkluok.
— Taip ir padarysiu. — Ėmė snyguriuoti, iš dangaus tingiai leidosi didelės purios snaigės. Jonas kreipėsi į Juodąjį Džeką Bulverį: — Linkiu kuo malonesnės kelionės, bet, žiūrėk, be reikalo nerizikuok. Drauge keliauja senas žmogus ir žindomas kūdikis. Pasirūpink, kad jie būtų šiltai apsirengę ir sotūs.
— Ir pats tuo rūpinkis, milorde, — tarė Džilė. — Nepamiršk kito kūdikio. Rask jam kitą žindyvę, kaip ir žadėjai. Berniukas… Dalos berniukas… mažasis princas… Noriu paprašyti, kad… rastum jam gerą moterį, pas kurią jis užaugtų didelis ir stiprus.
— Pažadu, — rimtai prisiekė Jonas Snou.
— Tik neduok jam vardo. Nedaryk to, kol berniukui nesukaks dveji metukai. Vardas, suteiktas dar žindomam vaikui, užtraukia nelaimę. Gal jūs, varnai, to nežinote, bet tai tiesa.
— Kaip liepsi, miledi.
Džilės veide šmėstelėjo pyktis.
— Nevadink manęs „miledi“. Aš — motina, o ne ledi. Esu Krasterio žmona, Krasterio duktė ir motina.
Kol Džilė įlipo į vežimą ir apsiklojo kojas keliais suplėkusiais kailiais, kūdikį palaikė Paniurėlis Edas. Rytinis dangaus pakraštys dabar jau atrodė labiau pilkas nei juodas. Kairiarankis Liu nekantravo leistis į kelią. Edas pakėlęs atidavė kūdikį ir Džilė priglaudė mažylį prie krūties. Gali būti, kad Juodąją pilį matau paskutinį kartą, sėdant į balną dingtelėjo Šernui. Nors kadaise jis labai nekentė Juodosios pilies, dabar, ją paliekant, jam plyšo širdis.
— Pirmyn, — įsakė Bulveris.
Pliaukštelėjo rimbas ir vežimai ėmė lėtai riedėti išvažinėtu keliu, o snigti vis nesiliovė. Šernas dar pastovėjo prie Klaido, Paniurėlio Edo ir Jono Snou.
— Na, — atsisveikino jis, — sudie.
— Sudie, Šernai, — atsakė Paniurėlis Edas. — Nemanau, kad jūsų laivas nuskęs. Laivai skęsta tik tada, kai jais plaukiu aš.
Jonas žvelgė į vežimus.
— Kai pirmą kartą pamačiau Džilę, — tarė jis, — ji, liesa tamsiaplaukė mergina dideliu pilvu, traukdamasi nuo Vaiduoklio, buvo prisiglaudusi prie Krasterio pilies sienos. Didvilkis įsisuko į jos triušių būrį ir, manau, Džilė baiminosi, kad jis neprakąstų jai pilvo ir nesudraskytų kūdikio, bet… iš tikro jai reikėjo bijoti visai ne vilko, ar ne?
Ne, pagalvojo Šernas. Didžiausią pavojų kėlė Krasteris, jos tėvas.
— Ji drąsesnė, nei pati mano.
— Ir tu toks, Šernai. Linkiu sklandžios, saugios kelionės. Rūpinkis Džile, Eimonu ir kūdikiu. — Jonas keistai ir liūdnai šyptelėjo. — Ir pasikelk gobtuvą. Snaigės tirpsta tau plaukuose.
Arija
Tolumoje, prie horizonto linijos, galynėdamasi su jūros ūkanomis švietė blausi šviesa.
— Atrodo kaip žvaigždė, — tarė Arija.
— Namų žvaigždė, — linktelėjo Denijas.
Jo tėvas garsiai įsakinėjo. Trimis aukštais stiebais ropštėsi ir leidosi jūreiviai, kabarojosi laivavirvėmis mažindami sunkių skaisčiai raudonų burių plotą. Apačioje irklininkai tai susilenkdavo, tai atsitiesdavo kabindami jūros bangas dviem didelėmis eilėmis irklų. Deniai lingavo, girgždėjo, prekybinis laivas „Titano duktė“ pasviro dešinėn ir ėmė suktis.
Namų žvaigždė. Arija stovėjo pirmagalyje, vieną ranką uždėjusi ant paauksuotos, laivo priekį puošiančios figūros — mergelės, laikančios dubenį su vaisiais. Kelias akimirkas ji bandė įsivaizduoti, kad prieš akis — jos namai.
Tačiau tai buvo kvaila. Jos namai buvo sugriauti, tėvai mirę, o visi broliai, išskyrus prie Sienos tarnaujantį Joną Snou, nužudyti. Štai kur ji norėjo grįžti. Arija kapitonui taip ir pasakė, bet net geležinė moneta neprivertė jo apsigalvoti. Rodos, Arijai niekada nepavykdavo pasiekti vietų, į kurias keliaudavo. Jorinas prisiekė nuvešiąs ją į Vinterfelą, bet… ji atsidūrė Harenhole, o Jorinas — kape. Kai pabėgo iš Harenholo ketindama vykti į Riveraną, Lemas, Engvis ir Tomas Septynstygis paėmė ją į nelaisvę ir nusitempė ne į Riveraną, o į tuščiavidurę kalvą. Paskui ją pagrobė Skalikas ir privertė joti į Dvynius… Arija paliko jį prie upės mirštantį ir iškeliavo į Druskos įlanką tikėdamasi kaip nors persikelti per vandenis ir pasiekti Rytų sargybą prie jūros, bet…