Tikriausiai Bravose nebus taip blogai. Sirijus kilęs iš Bravoso, be to, ten galbūt yra ir Džakenas. Tai Džakenas jai davė tą geležinę monetą. Jis nebuvo tikras Arijos draugas, kaip Sirijus, tik ar iš draugų ji sulaukė ko gero? Kol turiu Adatų, draugų man nereikia. Nykščio pagalvėle ji brūkštelėjo per glotnią kalavijo rankenos buožę, norėdama, norėdama…
Tiesą sakant, Arija jau neišmanė, ko norėti, nežinojo, kas jos laukia ten, iš kur sklinda ta tolima šviesa. Kapitonas sutiko paimti ją į laivą, bet šnekėtis neturėjo laiko. Kai kurie įgulos nariai jos vengė, bet kiti atnešė dovanų: sidabrinę šakutę, kumštines pirštines, odos skiautelėmis užlopytą, į blyną panašią vilnonę kepurę. Vienas vyras išmokė ją rišti jūrinius mazgus. Kitas įpylė mažytę taurelę ugninio vyno. Tie, kurie buvo nusiteikę draugiškai, plekšnojosi delnais į krūtinę kartodami savo vardus tol, kol juos ištardavo ir . Arija, tačiau nė vienas iš jų neklausė jos vardo. Vyrai vadino ją Druske, mat i laivą ji įlipo Druskos įlankoje, netoli Trišakio žiočių. Arija sumetė, kad šis vardas ne prastesnis už bet kurį kitą.
Išblėso paskutinės nakties danguje spindėjusios žvaigždės, liko tik… dvi, šviečiančios tiesiai priešais juos.
— Ar dabar jau spindi dvi žvaigždės?
— Dvi akys, — paaiškino Denijas. — Titanas mus mato.
Bravoso Titanas. Vinterfele Senoji auklė apie Titaną pasakodavo jiems istorijas. Jis buvo milžinas, didelis kaip kalnas, ir kai tik Bravosui kildavo pavojus, pabusdavo su degančiomis akimis ir, girgždindamas ir brūžindamas akmenines rankas ir kojas, brisdavo į jūrą triuškinti priešų. „Bravosiečiai maitina jį rausva, sultinga, ką tik gimusių kilmingų mergaičių mėsa“, — baigdavo savo sakmę auklė ir Sansa paikai klyktelėdavo. Bet meisteris Luvinas sakydavo, kad Titanas — viso labo statula, o Senosios auklės istorijos — tiktai pasakos.
Vinterfelas paleistas pelenais ir žlugęs, priminė sau Arija. Senoji auklė ir meisteris Luvinas tikriausiai žuvę, Sansa taip pat. Galvoti apie juos nebėra prasmės. Visi turi mirti. Štai ką reiškė tie žodžiai, kurių Džakenas Hagaras ją išmokė, kai įdavė nuzulintą geležinę monetą. Nuo to laiko, kai išplaukė iš Druskos įlankos, Arija išmoko ir daugiau bravosietiškų žodžių — „prašau“ ir „ačiū“, „jūra“, „žvaigždė“ ir „ugninis vynas“, — bet atėjo pas juos žinodama, kad „visi turi mirti“. Dauguma „Titano dukters“ įgulos narių buvo šiek tiek pramokę bendrosios kalbos, mat ne vieną naktį praleido ant kranto: Senmiestyje, Karaliaus Uoste ir Mergelių Duburyje, tačiau tik kapitonas ir jo sūnus šią kalbą mokėjo taip gerai, kad šnekėjosi su Arija. Denijas buvo jauniausias iš kapitono sūnų, kresnas, linksmas dvylikametis berniukas, prižiūrintis tėvo kajutę ir padedantis savo vyresniajam broliui skaičiuoti.
— Tikiuosi, jūsų Titanas nealkanas, — pasakė jam Arija.
— Nealkanas? — suglumęs tarė Denijas.
— Nesvarbu. — Net jei Titanas rijo rausvą, sultingą mažų mergaičių mėsą, Arija jo nebijojo. Ji buvo liesa, visai netinkama ėsti, be to, beveik vienuolikos, taigi, galima sakyti, suaugusi moteris. Ir Druskė, žinoma, nėra kilminga.
— Ar Titanas — Bravoso dievas? — paklausė ji. — Ar garbinate Septynetą?
— Bravose garbinami visi dievai. — Apie savo miestą kapitono sūnus kalbėdavo beveik taip pat noriai, kaip ir apie savo tėvo laivą. — Tavo Septynetas mieste turi septą — Užjūrio septą, — bet joje meldžiasi tik iš Vesteroso atplaukę jūreiviai.
Jie nėra mano Septynetas. Tai buvo mano motinos dievai ir leido Frėjams nužudyti ją Dvyniuose. Arija abejojo, ar Bravose ras ir dievų giraitę su jos širdyje augančiu burtmedžiu. Denijas tikriausiai būtų tai žinojęs, bet ji negalėjo berniuko klausti. Druskė buvo kilusi iš Druskos įlankos, tik… ką mergina iš Druskos įlankos galėjo žinoti apie senuosius šiauriečių dievus? Senieji dievai mirę, tarė ji sau, kaip ir motina, tėvas, Robas, Branas ir Rikonas — visi mirę. Ji prisiminė labai seniai tėvą sakius, kad pučiant šaltiems vėjams vienišas vilkas miršta, o gauja išlieka. Jis viską supainiojo. Arija, vieniša vilkė, tebebuvo gyva, o kiti gaujos vilkai buvo sugauti, nužudyti ir nudirti.
— Mėnulio giedotojai atvedė mus į šią saugią salą, kur Valyrijos drakonai negalėjo mūsų rasti, — vėl prabilo Denijas. — Jų šventykla didžiausia. Taip pat garbiname ir Vandenų Tėvą, bet kiekvieną kartą, kai pasiima nuotaką, jo rūmai statomi iš naujo. Visi kiti dievai saloje gyvena kartu, įsikūrę miesto širdyje. Ten rasi ir… Daugiaveidį dievą.
Dabar Titano akys atrodė ryškesnės ir toliau viena nuo kitos. Jokio Daugiaveidžio dievo Arija nepažinojo, bet jei atsilieptų į maldas, jis galėtų būti kaip tik tas dievas, kurio ji ieško. Sere Gregori, pagalvojo ji, Dunsenai, Rajai Meiluti. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja. Jau tik šeši. Džofris buvo negyvas, Skalikas nužudė Poliverį, o Kutulį ir tą kvaišą spuoguotą ginklanešį nudūrė ji pati. Nebūčiau jo žudžiusi, jei nebūtų manęs sugriebęs. Trišakio pakrantėje Skaliką ji paliko mirštantį, karščiuojantį nuo supūliavusios žaizdos. Reikėjo duoti jam gailestingumo dovaną ir durklu perverti širdį.
— Druske, žiūrėk! — Denijas paėmė ją už žasto ir pasuko. — Matai? Ten, — parodė jis.
Jiems prieš akis tvyrantis rūkas sklaidėsi, apdriskusios pilkšvos jo skraistės skyrėsi ties laivo pirmagaliu. „Titano duktė“, iškėlusi skaisčiai raudonus besiplaikstančius sparnus, skrodė pilkšvai žalsvus vandenis. Arija girdėjo virš galvos klykaujant jūros paukščius. Ten, kur parodė Denijas, iš jūros staiga iškilo virtinė akmenuotų kalvų, kurių statūs šlaitai buvo apaugę išlakiomis pušimis ir juodosiomis eglėmis. Bet tiesiai prieš akis jūra baigėsi ir ten, iš visų pusių apsuptas vandens, aukštai iškilęs dunksojo Titanas švytinčiomis akimis ir ilgais, žaliais, vėjo plaikstomais plaukais.
Jis stovėjo apžergęs properšą, įrėmęs kojas į dvi gretimas kalvas, o jo pečiai dunksojo iškilę aukštai virš dantytų kalnų keterų. Titano kojos buvo ištašytos iš akmens luitų, iš to paties juodo granito, kaip ir kalvos, ant kurių jis stovėjo, tik strėnas buvo apsijuosęs šarvuotu pažaliavusios bronzos sijonu. Jo krūtinės šarvas taip pat buvo bronzinis, o ant galvos puikavosi lengvas šalmas su skiautere. Besiplaikstantys Titano plaukai buvo nuvyti iš kanapinių, žaliai nudažytų virvių, o akis atstojančiuose urvuose liepsnojo didžiuliai laužai. Kairę ranką jis laikė uždėjęs ant kalvos, bronziniais pirštais suspaudęs apvalainą viršūnės akmens luitą; kitą buvo iškėlęs ir joje laikė nulūžusio kalavijo rankeną.
Jis tik šiek tiek didesnis už karaliaus Beiloro statulą Karaliaus Uoste, tarė sau Arija, kai jie dar buvo tolokai jūroje. Bet kai prekybinis laivas priplaukė arčiau, ten, kur didžiulės bangos dužo į kalnų papėdę, Titanas atrodė daug didesnis. Ji girdėjo Denijo tėvą dusliai šūkčiojant įsakymus ir užsilipę laivavirvėmis vyrai leido žemyn ir vyniojo bures. Mes irkluodami praplauksime Titanui tarp kojų. Bronziniame krūtinės šarve Arija matė plyšius laidyti strėlėms, o ant Titano rankų ir pečių, kur suko lizdus jūros paukščiai, — jų išmatų dėmes. Ji užvertė galvą. Beiloras Palaimintasis nesiektų net jo kelių. Jis galėtų peržengti gynybines Vinterfelo sienas.