Выбрать главу

Ir staiga Titanas galingai suriaumojo.

Garsas buvo pribloškiantis kaip ir statula, pasigirdo baisus dundesys ir girgždėjimas, toks galingas, kad nustelbė net kapitono balsą ir į pušimis apaugusius krantus dūžtančių bangų ošimą. Akimirksniu į orą pakilo daugybė jūros paukščių ir Arija krūptelėjo, bet paskui pamatė, kad Denijas juokiasi.

— Jis tiesiog įspėja Arsenalą, kad atplaukiame! — riktelėjo jis. — Nebijok.

— Aš ir nebijau! — atsakydama šūktelėjo Arija. — Garsas labai stiprus, ir tiek.

Dabar „Titano duktė“ pateko į vėjo ir bangų malonę, šie sparčiai plukdė ją link kanalo. Jiems tebebūnant Titano šešėlyje dvi eilės irklų sutartinai judėjo ir plakė vandenį keldami baltas putas. Akimirką atrodė, kad jie neišvengs susidūrimo ir laivas trenksis į akmenis Titanui po kojomis. Susigūžusi laivo pirmagalyje šalia Denijo, Arija liežuviu pajuto sūrumą purslų, aptaškiusių jai veidą. Kad pamatytų Titano galvą, jai teko žvelgti tiesiai aukštyn. „Bravosiečiai maitina jį rausva, sultinga ką tik gimusių kilmingų mergaičių mėsa“, — vėl nuskambėjo jai ausyse Senosios auklės balsas, bet Arija nebuvo maža mergaitė ir neketino bijoti kažkokios paikos statulos.

Ir vis dėlto, jiems plaukiant Titanui tarp kojų, ji laikė uždėjusi ranką ant Adatos rankenos. Vidinėje didžiulių akmeninių jo šlaunų pusėje buvo matyti dar daugiau plyšių strėlėms, ir kai Arija atsisuko pasižiūrėti į varno lizdą, nuslydus} nuo akmens ir nukritusį daugiau nei dešimt jardų, jos žvilgsnį patraukė po šarvuotu Titano sijonu esančios žudymo angos ir išblyškę veidai žmonių, spoksančių į juos iš už geležinių grotų.

Bet netrukus jie tą vietą praplaukė.

Šešėlis pasislinko, abiejose pusėse dunksantys pušimis apaugę šlaitai pradingo, vėjas nurimo ir dabar jie plaukė per didžiulę lagūną. Jiems prieš akis stūksojo ir tolydžio artėjo kitas iš jūros kylantis kalnas plika apvalaina viršūne, kyšantis iš vandens nelyginant smailėjantis kumštis, o ant akmeninių dantytų jo tvirtovės sienų buvo pristatyta daugybė skorpionų, ugniasvaidžių ir katapultų.

— Tai Bravoso Arsenalas, — paaiškino Denijas taip išdidžiai, tarsi pats būtų jį pastatęs. — Jame per dieną jie gali pastatyti karo laivą.

Arija matė dešimtis laivų, prišvartuotų prie krantinių ir užkeltų ant nuleisti į vandenį skirtų platformų. Daugybės kitų laivų dažyti pirmagaliai kyšojo iš nesuskaičiuojamų, ant akmenuotų krantų pristatytų pašiūrių, tarsi iš šunidės galvas iškišę šunys, — liekni, pikti ir išalkę, laukiantys, kol medžiotojas pūstelės ragą ir duos jiems ženklą. Ji pamėgino laivus suskaičiuoti, tačiau jų buvo per daug, juolab kad už kranto linijos posūkio buvo matyti dar prieplaukų, pašiūrių ir krantinių.

Du laivai atplaukė jų pasitikti. Jie slydo vandeniu nelyginant laumžirgiai, o blyškūs irklai spindėjo. Arija girdėjo, kad kapitonas kažką jiems sušuko, tų laivų kapitonai taip pat atsakė jam šūksniais, bet žodžių ji nesuprato. Sugaudė didelis ragas. Laivai priplaukė jiems iš abiejų pusių ir taip arti, kad Arija girdėjo prislopintą, iš skaisčiai raudonai dažytųjų korpusų vidaus sklindantį būgnų dunksėjimą, — bum, bum, bum, bum, bumy bumy bumy bumy — tarsi ten garsiai būtų plakusios gyvos širdys.

Paskui ir laivai, ir Arsenalas liko jiems už nugarų. Prieš akis plytėjo didžiuliai šviesiai žalsvų vandenų plotai, ribuliuojantys tarsi spalvinga stiklinė pieva. Iš šlapios jų širdies buvo iškilęs pats miestas — plačiai nusidriekę pilki, auksiniai ir raudoni kupolai, bokštai ir tiltai. Šimtas Bravoso salų jūroje.

Meisteris Luvinas pasakojo jiems apie Bravosą, bet didžiąją dalį to, ką jis sakė, Arija pamiršo. Tai buvo miestas lygumoje, tai Arija matė jau iš tolo, ne taip, kaip Karaliaus Uostas, išsidėstęs ant trijų aukštų kalvų. Čia vienintelės kalvos buvo iš plytų ir granito, bronzos ir marmuro žmonių pastatyti namai. Trūko ir dar kažko, tik Arijai prireikė kelių akimirkų susivokti, ko būtent. Miestas neturi gynybinių sienų. Bet, kai pasakė tai Denijui, šis tik nusijuokė.

— Mūsų gynybinės sienos pastatytos iš medžio ir nudažytos skaisčiai raudonai, — paaiškino berniukas. — Mums gynybines sienas atstoja karo laivai. Kitų sienų mums nereikia.

Jiems po kojomis sugirgždėjo denis. Atsisukusi Arija pamatė jiedviem už nugaros stovintį augalotą Denijo tėvą ilgu kapitono apsiaustu iš skaisčiai raudonos vilnos. Prekybinio laivo kapitonas Ternesijus Teris žandenų nenešiojo, be to, ir žilus plaukus buvo nusikirpęs trumpai, tvarkingai ir jie neužgožė jo apvalaino, vėjų nugairinto veido. Plaukiant Arija dažnai matydavo jį juokaujantį su įgula, bet vos tik suraukdavo antakius, vyrai sprukdavo nuo jo kaip nuo artėjančios audros. O dabar jo antakiai buvo suraukti.

— Mūsų kelionė baigta, — pasakė jis Arijai. — Plauksime į Čekvio uostą, kuriame ant mūsų denio užlips jūrų lordo muitinės pareigūnai apžiūrėti triumų. Jie čia sugaiš pusę dienos, — visuomet tiek užtrunka, — bet tau nėra iokio reikalo laukti jų malonės. Susirink daiktus. Nuleisiu valtį ir Jorkas nuplukdys tave į krantą.

Į krantų… Arija prikando lūpą. Ji perplaukė Siaurąją jūrą, kad atsidurtų čia, bet jei kapitonas būtų paklausęs, būtų pasakiusi, kad nori likti „Titano dukteryje“. Druskė buvo per maža irkluoti, dabar Arija tai suprato, tačiau būtų galėjusi išmokti rišti virves, rifuoti bures ir, plaukiant per didžiules sūrias jūras, laikyti nustatytą kursą. Kartą jiedu su Deniju užsilipo iki varno lizdo ir ji nė kiek nebijojo, nors denis atrodė labai žemai ir labai mažas. Be to, galiu skaičiuoti ir tvarkyti kajutę.

Tačiau prekybiniam laivui antro jungos nereikėjo. Be to, Arijai pakako vien pažvelgti kapitonui į veidą ir iš karto suprato, kaip jis nekantrauja jos atsikratyti. Taigi Arija tylomis linktelėjo.

— Į krantą, — pakartojo ji, nors „į krantą“ reiškė pas svetimus žmones.

— Valar dohaeris. — Jis kilstelėjo du pirštus ir prilietė kaktą. — Tikiuosi, prisiminsi Ternesijų Terį ir paslaugą, kurią jis tau padarė.

— Prisiminsiu, — tyliai tarė Arija.

Vėjas plakė jos apsiaustą nekantriai nelyginant šmėkla. Arijai buvo laikas eiti.

„Susirink daiktus“, — pasakė kapitonas, bet mantos ji turėjo labai nedaug. Tik drabužius, kuriuos dėvėjo, kapšelį su monetomis, dovanas, kurias gavo iš įgulos narių, durklą prie kairio klubo ir Adatą prie dešinio.

Jai dar nespėjus susiruošti buvo nuleista valtis ir Jorkas sėdo prie irklų. Jis taip pat buvo kapitono sūnus, bet vyresnis už Deniją ir ne toks draugiškas. Net neatsisveikinau su Deniju, dingtelėjo jai, lipant į valtį. Arija susimąstė, ar dar kada nors sutiks šį berniuką. Man derėjo atsisveikinti.

„Titano duktė“ palengva nuo jų tolo, o miestas sulig kiekvienu Jorko yriu atrodė vis didesnis. Arijai iš dešinės buvo matyti uostas, netvarkingai išsimėčiusiose prieplaukose ir krantinėse buvo pilna didpilvių banginių medžioklės laivų iš Ibeno, prašmatnių laivų iš Vasaros salų ir tiek karo laivų, jog mergaitė neįstengė suskaičiuoti. Kitas uostas buvo įsikūręs toliau, jai iš kairės, už kranto linijos, virš kurios kyšojo pusiau nuskendusių pastatų stogai. Arija vienoje vietoje dar niekada nebuvo mačiusi tiek daug ir tokių didelių namų. Karaliaus Uoste buvo Raudonoji pilis, Didžioji Beiloro septa ir Drakonų Duobė, tačiau Bravosas, rodos, galėjo pasigirti bent dviem dešimtimis tokių pat didelių ar net didesnių šventyklų, bokštų ir rūmų. Vėl būsiu pelė, niūriai pagalvojo Arija, tokia pati pelė, kokia buvau prieš pasprukdama iš Harenholo.