Žvelgiant iš ten, kur stovėjo Titanas, miestas atrodė kaip viena didžiulė sala, bet kai Jorkas priirklavo arčiau, ji pamatė, kad Bravosą sudaro daug mažų, viena šalia kitos esančių salų, sujungtų akmeninių tiltų arkomis, einančiomis per begalę kanalų. Anapus uosto jos žvilgsnis užkliuvo už pilkų akmeninių namų, sustatytų taip arti, kad, rodės, jie ramsto vienas kitą. Arijai namai atrodė keisti: keturių arba penkių aukštų, siauri, su smailiais čerpių stogais, primenančiais į viršų smailėjančias kepures. Šiaudinių stogų ji niekur nematė, be to, išvydo vos kelis rąstinius namus, tokius įprastus Vesterose. Jie neturi medžių, staiga suvokė Arija. Bravosas — vien iš akmens, pilkas miestas žalioje jūroje.
Jorkas pasuko valtį į šiaurę nuo prieplaukų, link plataus vandens kelio, vedančio tiesiai į miesto širdį. Jiedu praplaukė po išraižyto akmeninio tilto arkomis, papuoštomis pusšimčiu rūšių žuvų, krabų ir moliuskų. Prieš akis iškilo antras tiltas ir jame buvo iškaltas į nėrinius panašus vynuogienojų raštas, už jo — trečias, žvelgiantis į juodu tūkstančiu dažais išpieštų akių. Į abi puses vėrėsi mažesnių kanalų žiotys, o iš jų galėjai patekti į dar siauresnius. Arija matė, jog kai kurie namai pastatyti virš vandens kelių, ir tose vietose kanalai buvo virtę savotiškais tuneliais. Pro juos tai į vieną, tai į kitą pusę praplaukdavo siauros valtelės, nelyginant vandens gyvatės dažytomis galvomis ir užriestomis uodegomis. Ji matė, kad jų niekas neirkluoja, o kartimis stumia vyrai, stovintys laivagaliuose, vilkintys pilkus, rudus ir tamsiai žalius apsiaustus. Arija matė ir milžiniškų plokščiadugnių baržų, prikrautų dėžių ir statinių, kurias kartimis stūmė po dvidešimt vyrų iš abiejų šonų, ir prabangių plaukiojančių namų, apkarstytų žibintais su spalvoto stiklo gaubtais, aksominėmis užuolaidomis ir papuoštų bronzinėmis laivapriekio figūromis. Dar toliau, iškilęs virš kanalų ir namų, šmėkšojo milžiniškas, pilkas, į akmeninį kelią panašus lovys, kurį laikė trys galingos tarpusavyje sujungtos arkos, nusitęsusios į pietus ir pranykstančios ūkanose.
— Kas tai? — rodydama į jį paklausė Jorko Arija.
— Gėlo vandens upė, — paaiškino jai vaikinas. — Ja iš žemyno, per jūros užliejamas dumblinas seklumas ir sūrias sietuvas, atiteka gėlas vanduo. Švarus gėlas vanduo fontanams.
Kai Arija žvilgtelėjo atgal, uosto ir lagūnos jau nebuvo matyti. O jiems prieš akis, abipus kanalo, krantinėse stūksojo didžiulės statulos — didingi akmeniniai vyrai ilgais bronziniais apdarais, apdrabstyti jūros paukščių išmatomis. Vieni laikė rankose knygas, kiti durklus, dar kiti — kūjus. Vienas iškeltoje rankoje spaudė auksinę žvaigždę. Kitas buvo apvertęs akmeninį siaurakaklį ąsotį, iš kurio į kanalą nepaliaujamai pylėsi vanduo.
— Ar jie dievai? — paklausė Arija.
— Jūrų lordai, — atsakė Jorkas. — Dievų sala toliau. Matai? Už šešių tiltų, dešiniame krante. Ten stovi ir Mėnulio giedotojų šventykla.
Tai buvo viena iš šventyklų, kurias Arija matė nuo lagūnos, — milžiniškas pastatas iš sniego baltumo marmuro su didžiuliu pasidabruotu kupolu, balkšvame jo langų stikle buvo pavaizduotos keturios mėnulio fazės. Abipus šventyklos vartų stovėjo po marmurinę mergelę — jų statulos buvo aukštos kaip jūrų lordų ir laikė pusmėnulio formos vartų sąramą.
Už šios šventyklos stovėjo dar vienas — raudono akmens, rūstus kaip tvirtovė pastatas. Ant didelio stačiakampio jo bokšto geležinėje dvidešimties pėdų skersmens gorėję žioravo ugnis, o abipus bronza papuoštų durų degė dar du mažesni laužai.
— Raudonieji žyniai mėgsta deginti laužus, — tarė jai Jorkas. — Jų dievas — Šviesos Valdovas, raudonasis Rhloras.
Žinau. Arija prisiminė Torą iš Myro su senų šarvų likučiais ant taip išblukusių drabužių, kad atrodė, jog jis veikiau rožinis, o ne raudonasis žynys. Ir vis dėlto jo bučinys prikėlė lordą Beriką iš numirusiųjų. Arija žvilgsniu nulydėjo pro šalį praplaukiančius raudonojo dievo namus svarstydama, ar šie bravosiečiai žyniai galėtų padaryti tą patį?
Netrukus prieš akis iškilo didžiulis mūrinis apkerpėjęs pastatas. Arija rūtų pamaniusi, kad tai prekių sandėlis, bet Jorkas pasakė:
— Tai Šventasis Prieglobstis, čia garbiname mažus, pasaulio pamirštus dievus. Šį pastatą dar išgirsi vadinant Aptvaru.
Tarp aukštų, kerpėmis apaugusių Aptvaro sienų ėjo siauras kanalas, ir Jorkas pasuko jų valtį į dešinę. Perplaukę tunelį, jie vėl atsidūrė šviesoje. Abiejuose krantuose stovėjo ir daugiau šventovių.
— Nė nežinojau, kad yra tiek daug dievų, — prisipažino Arija.
Jorkas kažką neaiškiai burbtelėjo. Jie vėl pasuko už kampo ir praplaukė dar vieną tiltą. Kairėje pasirodė uolinga kalva, ant kurios iš tamsiai žalio akmens buvo pastatyta belangė šventykla. Nuo jos durų laiptai vedė žemyn, į dengtą prieplauką.
Jorkas trūktelėjo irklus atgal ir valtis švelniai dunkstelėjo į akmeninius polius. Jis nusitvėrė įmūryto geležinio žiedo, kad valtis galėtų pastovėti.
— Čia tave išlaipinsiu.
Prieplaukoje driekėsi šešėliai, laiptai atrodė statūs. Juodomis čerpėmis dengtas šventyklos stogas, kaip ir prie kanalų stovinčių namų stogai, viršuje staiga smailėjo. Arija prikando lūpą. Sirijus buvo kilęs iš Bravoso. Gali būti, kad jis lankėsi šioje šventykloje. Gali būti, jog lipo šiais laiptais. Nusitvėrusi žiedo, ji atsistojo ir išlipo ant kranto.
— Žinai mano vardą, — likęs valtyje tarė Jorkas.
— Jorkas Teris.
— Valar dohaeris.
Jis irklu atsistūmė nuo kranto ir valtis nuplaukė į gilesnius vandenis. Arija žiūrėjo, kaip Jorkas irkluoja ir tolsta tuo pačiu keliu, kuriuo jiedu atvyko, o paskui jis dingo po tiltu krentančiuose šešėliuose. Kai irklų teškenimas nutilo, jai pasirodė, kad girdi savo širdies plakimą. Staiga ji atsidūrė visai kitur… galbūt ir vėl Harenhole su Gendriu arba su Skaliku Trišakio pakrantėse ošiančiuose miškuose. Draskė — maža kvaila mergiotė, tarė sau Arija. Aš esu vilkė ir nieko nebijosiu. Delnu patapšnojusi per Adatos rankenos buožę, kad sektųsi, ji ryžtingai nėrė į šešėlius, vienu žingsniu įveikdama po dvi laiptų pakopas, kad niekas nesakytų, jog bijo.
Užlipusi laiptais ji rado dvivėres, medines, meniškai išraižytas, dvylikos pėdų aukščio duris. Kairė jų pusė buvo padaryta iš balkšvo kaip kaulas burtmedžio, o dešinė — iš tviskančio juodmedžio. Pačiame jų viduryje buvo išskaptuotas mėnulis: burtmedžio pusėje — iš juodmedžio, o juodmedžio pusėje — iš burtmedžio. Pažvelgusi į duris Arija kažkodėl prisiminė Vinterfelo dievų giraitėje augantį širdamedį. Tos durys į mane žiūri, pagalvojo Arija. Pirštinėmis apmautais delnais ji stumtelėjo abi durų puses, bet nė viena iš jų nevirstelėjo. Užrakintos ir uždėtas skersinis.
— įleiskite mane, kvailiai, — tarė ji, — aš perplaukiau Siaurąją jūrą. — Tada dar padaužė jas kumščiu. — Džakenas liepė man čia ateiti. Turiu geležinę monetą. — Arija išsitraukė iš kapšelio monetą ir pakėlusi parodė. — Matote? Valar morgulis.