Durys nieko neatsakė, tik prasivėrė.
Visiškai tyliai ir nepaliestos žmogaus rankos jos atsivėrė į vidų. Arija žengė vieną, paskui antrą žingsnį. Jai už nugaros durys užsidarė, ir valandėlę ji nieko negalėjo matyti. Rankoje laikė Adatą, nors ir neprisiminė, kada ją išsitraukė.
Prie sienų degė kelios žvakės, bet patalpą apšvietė taip menkai, kad Arija nematė net savo kojų. Kažkas šnabždėjo, bet per tyliai, kad ji galėtų suprasti žodžius. Dar kažkas verkė. Ji girdėjo lengvus žingsnius, į akmenį brūkšinčią odą, atsidarant ir vėl užsiveriant duris. Vandenį, dar girdžiu teškant vandenį.
Palengva Arijos akys apsiprato su tamsa. Viduje šventykla atrodė gerokai didesnė, nei žvelgiant į ją iš lauko. Vesteroso septos buvo septynsienės, su septyniais altoriais septyniems dievams, bet čia dievų buvo gerokai daugiau nei septyni. Prie sienų rikiavosi jų statulos — didžiulės ir grėsmingos. Jiems prie kojų blausiai tarsi tolimos žvaigždės degė raudonos žvakės. Arčiausiai stovėjo dvylikos pėdų aukščio marmurinė moters statula. Jai iš akių tryško tikros ašaros ir kapsėjo į rankose laikomą dubenį. Už jos soste sėdėjo vyras liūto galva, išskaptuotas iš juodmedžio. Kitoje durų pusėje, remdamasis didžiulėmis užpakalinėmis kojomis, piestu stovėjo milžiniškas iš bronzos ir geležies išlietas žirgas. Dar toliau Arija šiaip taip įžvelgė didelį akmeninį veidą, išblyškusį kūdikį su kalaviju, juodą gauruotą didelį kaip tauras ožį ir lazda besiramsčiuojantį vyrą su pakeltu gobtuvu. Kitos statulos jai atrodė tarsi prieblandoje šmėkšantys, vos matomi pavidalai. Tarp dievų buvo slaptos nišos, užklotos tamsių šešėlių, kur ne kur degė po žvakę.
Laikydama rankoje kalaviją, tyliai kaip šešėlis Arija patraukė tarp ilgų akmeninių suolų. Pėdomis jautė, kad ir grindys iš akmens; ne iš šlifuoto marmuro kaip Didžiosios Beiloro septos grindys, o iš šiurkštesnio akmens. Ji praėjo pro kelias besišnabždančias moteris. Šventykloje buvo šilta ir tvanku, taip tvanku, kad Arija net nusižiovavo. Ji užuodė degančias žvakes. Tas kvapas buvo nepažįstamas, tad Arija pamanė, jog čia deginami kažkokie keisti smilkalai, bet šventyklos gilumoje, rodos, užuodė sniegą, pušų spyglius ir karštą troškinį. Geri kvapai, tarė ji sau ir pasijuto šiek tiek drąsesnė. Tokia drąsi, kad vėl įkišo Adatą į makštis.
Šventyklos viduryje ji rado vandens, kurį girdėjo teškant; dešimties pėdų skersmens baseinėlį, juodą kaip rašalas ir apšviestą raudonų žvakių. Prie jo sėdėjo jaunas vyras sidabrišku apsiaustu ir tyliai verkė. Arija matė, kaip jis panardino ranką į vandenį ir jo paviršiumi nuvilnijo skaisčiai raudonos bangelės. Ištraukęs pirštus, jis vieną po kito ėmė juos čiulpti. Tikriausiai jis ištroškęs. Ant baseinėlio krašto buvo padėta akmeninių puodelių. Vienu iš m pasėmusi vandens, Arija nunešė vyrui atsigerti. Kai padavė jam puodelį, iaunasis vyras įdėmiai ją nužvelgė.
— Valar morgulis, — tarė jis.
— Valar dohaeris, — atsakė Arija.
Jis godžiai išgėrė ir įmetė puodelį į baseinėlį, šis krisdamas tyliai pliumptelėjo. Tada vyras, susiėmęs pilvą, svirduliuodamas atsistojo. Akimirką Arijai pasirodė, kad jis tuoj pargrius. Ir tik tada žemiau vyro diržo pamatė tamsią, sparčiai plintančią dėmę.
— Tu perdurtas, — leptelėjo ji, bet vyras į Ariją nekreipė dėmesio. Klupinėdamas jis priėjo prie sienos, įslinko į nišą ir atsigulė į kietą akmeninę lovą. Apsižvalgiusi Arija išvydo ir daugiau nišų. Kai kuriose iš jų miegojo seni žmonės.
Ne, nuskambėjo jai ausyse, rodos, kažkur jau girdėtas balsas. Jie mirę arba vaduojasi mirtimi. Turi akis ir žiūrėk.
Kažkieno pirštai palietė jos ranką.
Arija atsisuko, bet tai tebuvo maža mergaitė — išblyškusi maža mergaitė, apsivilkusi apsiaustą su gobtuvu, dešinėje pusėje juodą, kairėje pusėje baltą ir, rodos, skęstanti jame. Po užsmauktu gobtuvu buvo matyti suvargęs liesas veidelis, įdubę skruostai ir juodos, didelės kaip pelėdos akys.
— Nesiliesk prie manęs, — įspėjo Arija beglobę mergaitę. — Berniuką, kuris mėgino sučiupti mane už rankos, nužudžiau.
Mergaitė ištarė kelis žodžius, bet Arija jų nesuprato.
Ji papurtė galvą.
— Nemoki bendrosios kalbos?
— Aš moku, — pasigirdo balsas jai už nugaros.
Tokios jų staigmenos Arijai nepatiko. Gobtuvą pasikėlęs vyras buvo aukštas, susisupęs į tokį pat juodą baltą apsiaustą kaip ir mergaitė, tik gerokai didesnį. Po gobtuvu Arija negalėjo įžiūrėti nieko, tik jo akyse atsispindintį blausų raudoną žvakės liepsnos švytėjimą.
— Kokia čia vieta? — paklausė ji.
— Taiki vieta, — švelniai tarė jis. — Čia tu saugi. Čia — Juodo ir Balto namai, vaikeli. Nors prašyti Daugiaveidžio dievo malonės tu dar per jauna…
— Ar jis toks pat, kaip pietiečių dievas, su septyniais veidais?
— Septyniais? Ne. Jis turi daugybę veidų, mažute, tiek veidų, kiek žvaigždžių danguje. Bravose žmonės garbina tokius dievus, kokie jiems patinka, bet… kiekvieno kelio gale stovi Jis, Daugiaveidis, ir laukia. Nebijok, vieną dieną jis ateis ir tavęs. Neturėtum skubėti pulti jam į glėbį.
— Aš atėjau tik ieškodama Džakeno Hagaro.
— Šis vardas man negirdėtas.
Arija nusiminė.
— Jis buvo kilęs iš Lorato. Jo plaukai vienoje galvos pusėje buvo žili, o kitoje — rusvi. Džakenas žadėjo atskleisti man paslapčių ir davė šią monetą.
Geležinę monetą Arija laikė suspaudusi kumštyje. Kai atgniaužė pirštus, ji liko prilipusi prie prakaituoto delno.
Žynys atidžiai apžiūrėjo monetą, bet ranka jos nepalietė. Našlaitė didelėmis akimis taip pat spoksojo į pinigą. Pagaliau vyras su gobtuvu paklausė:
— Kuo tu vardu, mergaite?
— Druskė. Atvykau iš Druskos įlankos prie Trišakio.
Nors veido Arija nematė, bet kažkodėl pajuto, kad vyras šypsosi.
— Ne, — papurtė galvą jis, — pasakyk man savo vardą.
— Bandelė, — šį kartą atsakė Arija.
— Savo tikrą vardą, vaike.
— Motina pavadino mane Nen, bet žmonės vadina Kiaune…
— Vardą…
Ji kietai sučiaupė lūpas.
— Arė. Aš esu Arė.
— Jau panašiau. O dabar sakyk tiesą.
Baimė kerta smarkiau už kalaviją, pagalvojo ji.
— Arija. — Pirmą kartą šį žodį ji ištarė pašnibždomis. O antrą kartą — garsiai ir ryžtingai. — Esu Arija iš Starkų giminės.
— Tai tiesa, — linktelėjo vyras, — bet Juodo ir Balto namuose Arijai iš Starkų giminės nėra vietos.
— Prašau… — ėmė maldauti ji, — aš neturiu kur eiti.
— Ar bijai mirties?
Arija prikando lūpą.
— Ne.
— Pažiūrėkime… — Žynys nusismaukė gobtuvą. Po juo veido nebuvo; tik pageltusi kaukolė su keliomis prie skruostikaulių prilipusiomis odos skiautelėmis, o tuščioje akiduobėje raitėsi baltas kirminas. — Pabučiuok mane, vaike, — liepė jis dusliai ir šiurpiai kaip pati mirtis.
Jis mano, kad mane išgąsdins? Arija pabučiavo jį į nesančią nosį ir pačiupo kapų kirminą iš akiduobės ketindama jį praryti, bet gyvis tarp pirštų ištirpo nelyginant šešėlis.