Ištirpo ir gelzgana kaukolė, ir dabar jai šypsojosi senis, maloniausias iš visų, kuriuos Arija buvo sutikusi.
— Dar niekada niekas nemėgino suvalgyti mano kirmino, — pasakė jis. — Ar tu alkana, mergaite?
Taip, pagalvojo Arija, bet ne maisto.
Sersėja
Lijo šaltas lietus, tad šlapios Raudonosios pilies sienos su apsauginiais pylimais atrodė tamsios kaip kraujas. Paėmusi už rankos karalių, karalienė ryžtingai vedėsi jį per dumbliną kiemą prie savo neštuvų ir laukiančios palydos.
— Dėdė Džeimis sakė, kad galėsiu joti raitas ir barstyti prasčiokams skatikus, — prieštaravo berniukas.
— Nori persišaldyti? — Sersėja negalėjo taip rizikuoti; Tomenas niekada nebuvo toks sveikas kaip Džofris. — Tavo senelis būtų norėjęs, kad per jo budynes atrodytum kaip tikras karalius. Negalime įžengti į Didžiąją septą šlapi ir susitaršę.
Jau gana, kad vėl turiu nešioti gedulą. Juoda spalva niekada jai netiko. Sersėjos oda buvo šviesi, tad vilkėdama juodus drabužius ji ir pati atrodydavo kaip lavonas. Ji atsikėlė valandą prieš švintant išsimaudyti ir susitvarkyti plaukų ir tikrai neketino leisti, kad dėl lietaus šios pastangos nueitų perniek.
Įlipęs į neštuvus, Tomenas įsitaisė ant pagalvių ir įsistebeilijo į lietų.
— Dievai aprauda senelį. Ledi Džoslina sakė, kad lietaus lašai — tai jų ašaros.
— Džoslina Svift tiesiog kvaiša. Jei dievai galėtų verkti, jie būtų apraudoję ir tavo brolį. Lietus yra lietus. Užtrauk užuolaidą, kol dar labiau nesušlapai. Ši mantija iš sabalenų, ar nori, kad ji permirktų?
Tomenas padarė kaip lieptas. Dėl sūnaus klusnumo Sersėja nerimavo. Karalius turėjo būti stiprus. Džofris būtų ginčijęsis. Jis niekada nesileisdavo lengvai įbauginamas.
— Nesėdėk sudribęs, — įsakmiai tarė ji Tomenui. — Sėdėk kaip dera karaliui. Ištiesink pečius ir pasitaisyk karūną. Juk nenori, kad ji nukristų tau nuo galvos matant visiems lordams, ar ne?
— Ne, mama.
Berniukas atsisėdo tiesiai ir pakėlęs ranką pasitaisė karūną. Džofo karūna jam buvo per didelė. Tomenas nuo mažens buvo linkęs į pudumą, bet dabar jo veidas atrodė sulysęs. Ar jis gerai valgo? Kad tik nepamirščiau paklausti apie tai Tomeno tarno, pagalvojo Sersėja. Ji negalėjo rizikuoti, kad Tomenas pasiligotų, juolab dabar, kai Mirsela dorniečių rankose. Laikui bėgant jis paūgės ir Džofo karūna jam puikiai tiks. O kol kas reikia mažesnės karūnos, — tokios, kad nesmuktų jam ant kaktos. Sersėjai reikėjo apie tai pasikalbėti su auksakaliais.
Neštuvai lėtai leidosi nuo Aukštosios Eigono kalvos. Priekyje jojo du karaliaus sargybos vyrai, baltai apsirengę riteriai ant šyvų arklių, o jiems ant pečių karojo balti, lietaus permerkti apsiaustai. Iš paskos traukė penkiasdešimt aukso ir tamsiai raudonos spalvos drabužiais apsirengusių Lanisterių sargybinių.
Pro plyšį tarp užuolaidų Tomenas spoksojo į tuščias gatves.
— Maniau, bus daugiau žmonių. Kai mirė tėvas, visi, kas gyvas, atėjo pasižiūrėti į mus prajojančius.
— Lietus suginė žmones po stogu.
Karaliaus Uosto miestelėnai niekada nemylėjo lordo Taivino. Bet meilės jis niekada ir netroško. „Meilės negali valgyti, už meilę negali nusipirkti žirgo, meile šaltą vakarą negali pasišildyti savo menių“, — kartą girdėjo ji tėvą sakant Džeimiui, kai šis buvo ne vyresnis nei Tomenas dabar.
Didžiojoje Beiloro septoje, didingoje marmurinėje šventykloje, dunksančioje ant Visenijos kalvos, gedėtojų susirinko tik menkas būrelis — gerokai mažiau nei auksinių apsiaustų, kuriuos seras Adamas Marbrandas išrikiavo aikštėje priešais septą. Vėliau jų ateis daugiau, tarė sau karalienė, serui Merinui Trentui padedant jai išlipti iš neštuvų. Į rytines pamaldas buvo įleidžiami tik kilmingieji ir jų palydos; po pietų turėjo vykti kitos, prastuomenei skirtos pamaldos, o į vakarines pamaldas šventyklos durys buvo atviros visiems norintiems. Sersėja turėjo dalyvauti ir popietinėse pamaldose, kad prasčiokai matytų ją gedinčią. Minia turi gauti šį reginį. Sersėją tai piktino. Jai reikėjo paskirti žmones į postus, laimėti karą, valdyti karalystę. Tėvas būtų ją supratęs.
Užlipusius laiptais, juos pasitiko septonas. Gunktelėjęs senis su žila, reta barzda, taip sulinkęs nuo savo puošnių, išsiuvinėtų apdarų svorio, kad jo akys buvo atsidūrusios karalienės krūtų lygyje, nors… su karūna, lengvu tuščiaviduriu papuošalu iš šlifuoto krištolo ir sukto aukso, jis atrodė bent pusantros pėdos aukštesnis, nei iš tiesų buvo.
Šią karūną jam įteikė lordas Taivinas vietoj anos, kuri dingo, kai minia nužudė ankstesnį aukštąjį septoną. Tą pertukusį kvailį prasčiokai ištempė iš neštuvų ir suplėšė į gabalus tą dieną, kai Mirsela išplaukė į Dorną. Anas septonas buvo tikras rajūnas, bet klusnus. O šis… Staiga Sersėja prisiminė, jog šį aukštąjį septoną paskyrė Tirionas, ir sunerimo.
Dėmėta senio plaštaka, išlindusi iš rankovės, papuoštos auksiniais užraitų ornamentais ir nusagstytos smulkiais krištoliukais, atrodė kaip vištos koja. Sersėja priklaupė ant šlapio marmuro ir pakštelėjo pirštus, o tada paragino Tomeną pasekti jos pavyzdžiu. Ką jis apie mane žino? Kažin, kiek jam apie mane pripasakojo neūžauga? Palydėjęs Sersėją į šventyklą, septonas šyptelėjo. Bet ar ta šypsena buvo grėsminga, kupina nebylaus žinojimo, ar tik beprasmis raukšlėtų senio lūpų trūktelėjimas? To karalienė negalėjo tvirtai žinoti.
Sersėja laikė Tomeną už rankos ir jie, žengdami po spalvotais gaubliais, perėjo per Žibintų menę. Jiems iš šonų žingsniavo Trentas ir Ketlblekas, nuo jų apsiaustų varvėjo vanduo ir telkėsi į balutes ant grindų. Aukštasis septonas tipeno lėtai, pasiramsčiuodamas iš burtmedžio išdrožta lazda, viršuje papuošta krištoliniu bumbulu. Jį lydėjo septyni Pamaldžiausieji tviskančiais sidabruotais drabužiais. Po sabalenų mantija Tomenas buvo apsivilkęs auksuotais rūbais, o karalienė dėvėjo seną juodo aksomo suknią šermuonėlių kailių apvadais. Pasisiūti naujos nebuvo laiko, o pasirodyti su ta pačia suknia, kurią vilkėjo per Džofrio laidotuves, arba su ta, kurią dėvėjo laidodama Robertą, ji negalėjo.
Bent jau niekas nesitikės, kad nešiosiu gedulą dėl Tiriono. Ta proga apsivilksiu tamsiai raudoną, šilkinę paauksintą suknią ir pasipuošiu plaukus rubinais. Ji paskelbė, jog tas, kuris atneš jai neūžaugos galvą, bus pakeltas į lordus, kad ir kokios žemos kilmės ir luomo jis būtų. Varnai šią žinią išnešiojo po visus Septynių Karalysčių kampelius, o netrukus ji turėjo perskrieti Siaurąją jūrą ir pasiekti devynis laisvuosius miestus bei dar toliau plytinčias žemes. Tegul Kipšas bėga nors į pasaulio kraštą, nuo manęs vis tiek nepaspruks.
Per vidines duris karališkoji procesija įžengė į klaidžią Didžiosios septos širdį ir toliau traukė plačiu taku tarp suolų, — vienu iš septynių, kurie visi susiėjo po kupolu. Karaliui ir karalienei žingsniuojant pro šalį, kairėje ir dešinėje stovintys gedėtojai klaupėsi. Čia buvo susirinkę nemažai jos tėvo vėliavininkų ir riterių, kurie petys į petį kovėsi su lordu Taivinu kone pusšimtyje mūšių. Išvydusi juos karalienė atgavo pasitikėjimą savimi. Aš dar turiu draugų.
Po aukštu ir didingu, stikliniu, auksu ir krištolu puoštu Didžiosios septos kupolu, ant laiptuotos marmurinės karsto pakylos ilsėjosi lordo Taivino Lanisterio palaikai. Prie velionio galvos budėjo Džeimis, sveikąją ranką uždėjęs ant rankenos ilgo paauksuoto kalavijo, kurio smaigalys rėmėsi į grindis. Jis vilkėjo apsiaustą su gobtuvu, baltą kaip ką tik iškritęs sniegas, o jo ilgi šarviniai marškiniai buvo sunerti iš perlamutro, aptaisyto auksu. Lordas Taivinas būtų norėjęs, kad jis dėvėtų auksinius ir tamsiai raudonos spalvos Lanisterių drabužius, pagalvojo Sersėja. Matydamas Džeimį apsirengusį baltai jis visuomet pykdavo. Be to, jos brolis vėl želdinosi barzdą. Ant smakro ir skruostų buvo matyti trumpi šeriai, tad jo veidas atrodė keistai nepažįstamas ir šiurkštus. Galėjo bent jau palaukti, kol tėvo kaulai atguls po Uola.