Выбрать главу

Sersėja padėjo karaliui įveikti tris laiptų pakopas, kad berniukas galėtų priklaupti prie velionio. Tomeno akys buvo pilnos ašarų.

— Verk tyliai, — pasilenkusi prie sūnaus sušnabždėjo ji. — Esi karalius, o ne klykiantis mažvaikis. Į tave žiūri tavo lordai.

Berniukas atgalia ranka nusibraukė ašaras. Jo akys buvo kaip motinos, šviesiai žalios, be to, didelės ir spindinčios kaip ir Džeimio, kai šis buvo Tomeno amžiaus. Jos brolis buvo toks gražus berniukas, bet… ir smarkus, toks pat smarkus kaip Džofris, tikras liūtukas. Karalienė apglėbė Tomeną ir pabučiavo auksines jo garbanas. Jam manęs reikės, kad išmokyčiau, kaip valdyti karalystę ir apsisaugoti nuo priešų. Net ir dabar kai kurie iš jų, apsimetę draugais, stovi netoliese.

Tyliosios seserys apšarvavo lordą Taiviną taip, tarsi jo lauktų lemiama kova. Jam buvo užsegti patys geriausi šarvai — sunkūs, plieniniai ir emaliuoti, tamsiai raudoni su auksinėmis įlajomis ant šarvinių pirštinių, antblauzdžių ir antkrūtinio. Jo pečiai saulėje tviskėjo auksu; ant kiekvieno jų glaudėsi po susigūžusią liūtę. Šalia jo galvos gulėjo šalmas, ant jo viršaus puikavosi liūtas su įspūdingais karčiais. Velioniui ant krūtinės buvo padėtas ilgasis kalavijas, įkištas į paauksuotas makštis, nusagstytas rubinais, plaštakos apmautos paauksuotomis šarvinėmis pirštinėmis ir uždėtos ant kalavijo rankenos. Net po mirties jo veidas atrodo taurus, pagalvojo Sersėja, nors burna… Jos tėvo lūpų kampučiai buvo šiek tiek pakilę ir atrodė, tarsi jis sutrikęs šypsotųsi. Taip neturėtų būti. Sersėja kaltino Paišelį; jis privalėjo tyliosioms seserims pasakyti, kad lordas Taivinas niekada nesišypsodavo. Meisteris visiškai niekam netinka, kaip krūtys po šarvu. Nežinia kodėl, bet švelniai besišypsantis lordas Taivinas jau neatrodė toks grėsmingas. Galbūt ir dėl to, kad buvo užsimerkęs. Jos tėvo akys visuomet keldavo žmonėms nerimą; šviesiai žalios, blizgančios, išmargintos auksinėmis dėmelėmis. Tos akys verdavo žmogų kiaurai ir matydavo, koks jis giliai širdyje silpnas, niekam tikęs ir bjaurus. Kai jis į tave žvelgdavo, iš karto visa tai suprasdavai.

Ir, nei iš šio, nei iš to, Sersėja prisiminė karaliaus Eirio iškeltą puotą, kai ji, dar žalia kaip vasaros žolė, pirmą kartą pasirodė tarp dvariškių. Senasis Meriveteris tauškė, girdi, reikia panaikinti muitą vynui, o lordas Raikeris tarė: „Jei mums reikia aukso, jo malonybė turėtų pasodinti lordą Taiviną ant naktipuodžio.“ Eiris ir jo palaižūnai garsiai nusijuokė, o tėvas, pakėlęs akis nuo savo vyno taurės, įsistebeilijo į Raikerį. Raikeris nusisuko, vėl atsigręžė, sutiko tėvo žvilgsnį, paskui mėgino nekreipti į jį dėmesio, išmaukė bokalą alaus, o tada išėjo raudonuodamas, įveiktas poros įdėmių akių.

Dabar lordo Taivino akys užsimerkė amžinai, pagalvojo Sersėja. Nuo šiol ne krūpčios nuo mano žvilgsnio, dabar jie turės bijoti mano surauktų antakių. Aš taip pat esu liūtė.

Dangus buvo toks apniukęs, kad septoje tvyrojo prieblanda. Jei lietus būtų liovęsis, įkypai krintantys saulės spinduliai būtų prasismelkę pro kabančius krištolus ir papuošę velionį vaivorykštėmis. Kasterlių Uolos lordas vaivorykščių nusipelnė. Jis buvo didis vyras. Bet aš jį pranoksiu. Kai po tūksLmčio metų meisteriai rašys apie šiuos laikus, tu būsi prisimenamas tik kaip Balienės Sersėjos tėvas.

— Mama… — Tomenas timptelėjo jai rankovę. — Kas čia taip bjauriai ivokia?

Mano lordas tėvas.

— Mirtis.

Tą kvapą užuodė ir ji; vos juntamą yrančio kūno smarvę, nuo kurios vis tiek rietė nosį. Bet Sersėja į ją nekreipė dėmesio. Už pakylos karstui stovėjo septyni septonai sidabro drabužiais, melsdami Tėvą Aukštybėse teisti lordą Taiviną teisingai. Kai jie baigė, septyniasdešimt septynios septonės susirinko prie Motinos altoriaus ir ėmė jai giedoti, prašydamos malonės. Tomenas pradėjo nerimauti ir net karalienei truputį maudė kelius. Ji žvilgtelėjo į Džeimį. Jos brolis dvynys stovėjo tarsi iškaltas iš akmens ir jai į akis nepažvelgė.

Ant vienos iš pakopų, nuleidęs pečius, klūpojo dėdė Kevanas, o šalia — jo sūnus. Lanselis atrodo prasčiau už tėvą. Nors jam buvo tik septyniolika, vaikinas atrodė kaip septyniasdešimtmetis: papilkėjusiu veidu, sulysęs, įdubusiais skruostais ir akimis, baltais kaip sniegas ir šiurkščiais plaukais. Kaip Lanselis gali būti tarp gyvųjų, kai Taivinas Lanisteris miręs? Gal dievai visai išprotėjo?

Lordas Džailsas kosėjo smarkiau nei visada ir buvo prisidengęs nosį raudono šilko skiaute. Ir jis uodžia tą dvoką. Didysis meisteris Paišelis buvo užsimerkęs. Jeigu jis užmigo, prisiekiu, liepsiu jį nuplakti. Kairėje, prie karsto pakylos klūpojo Taireliai: Haigardeno lordas, jo bjauri motina, nuobodi žmona, sūnus Garlanas ir duktė Mardžerė. Karalienė Mardžerė, priminė sau Sersėja; Džofo našlė ir busimoji Tomeno žmona. Mardžerė atrodė labai panaši į savo brolį, Gėlių riterį. Sersėja svarstė, ar jiedu turi ir daugiau ką bendra. Aplink mažąją mūsų rožę dieną naktį sukiojasi daugybė ponių, tik ir laukiančių progos įsiteikti. Net dabar daugiau nei dešimt jų buvo kartu su Mardžere. Sersėja mąsliai ir atidžiai nužvelgė jų veidus. Kuri iš jų grėsmingiausia, kuri didžiausia paleistuvė, kuri labiausiai trokšta malonių? Kurios liežuvis ilgiausias? Karalienė pagalvojo, jog būtinai reikės išsiaiškinti.

Kai giesmės pagaliau baigėsi, jai labai palengvėjo. Dabar jos tėvo kūnas, rodės, dvokė labiau. Dauguma gedėtojų buvo tokie mandagūs, jog apsimetė, kad nieko nesuuodžia, bet Sersėja matė dvi ledi Mardžerės pusseseres surauktomis Tairelių nosytėmis. Jiedviem su Tomenu grįžtant taku tarp suolų karalienei pasirodė, kad išgirdo kažką šnipštelint „išvietė“ ir sukikenant, bet kai pasuko galvą pasižiūrėti, kas tai pasakė, į ją žvelgė daugybė rimtų, susikaupusių veidų. Kol buvo gyvas, jie niekada nedrįsdavo iš jo šaipytis. Tėvas žvilgsniu būtų išdeginęs jiems vidurius.

Žibintų menėje gedėtojai apspito juos nelyginant zirziančios musės, nekantraudami apipilti karalienę visiškai beprasmiškomis užuojautomis. Dvyniai Redvainai pabučiavo jai ranką, jų tėvas — abu skruostus. Halinas Piromantas karalienei pažadėjo, kad jos tėvo laidotuvių dieną, kai jo kaulai iškeliaus į vakarus, danguje virš miesto degs liepsnojanti ranka. Kosčiodamas lordas Džailsas pranešė pasamdęs meistrą akmentašį, kad sukurtų lordo Taivino statulą, amžinai budėsiančią prie Liūtų vartų. Seras Lambertas Ternberis priėjo prie Sersėjos apsirišęs dešinę akį raiščiu ir prisiekė, kad nenusiriš jo tol, kol neatneš jai brolio neūžaugos galvos.

Vos tik ištrūkusią iš to kvailio nagų, karalienę prie sienos prirėmė ledi Falisė iš Stokvorto ir jos vyras, seras Balmanas Birčas.