Išmintingesni vyrai paprasčiausiai eina miegoti arba naktį praleidžia melsdamiesi, bet kiekvienais metais atsiranda tokių, kurie būtinai pamėgina.
— Taip. — Peitas taip pat girdėjo tokių istorijų. — Bet kokia nauda iš žvakės, kuri neskleidžia šviesos?
— Tai pamoka, — paaiškino Armėnas, — paskutinė pamoka, kurią turime išmokti prieš užsikabindami meisterio grandinę. Stiklinė žvakė simbolizuoja tiesą ir mokslą, retus, gražius ir trapius dalykus. Jiems suteiktas žvakės pavidalas norint mums priminti, kad meisteris, nesvarbu, kur tarnautų, privalo skleisti šviesą, o aštrūs žvakės kraštai neleidžia mums pamiršti, kad žinios gali būti pavojingos. Išmintingi vyrai dėl savo išminties gali imti pūstis, tačiau meisteris visuomet turi likti kuklus. Stiklo žvakė primena mums ir tai. Net davęs įžadus, užsikabinęs grandinę ir pradėjęs tarnystę, meisteris prisimins savo budėjimo nakties tamsą ir tai, kad visos jo pastangos uždegti žvakę buvo bevaisės… mat, net ir turint žinių, kai kurie dalykai nėra įmanomi.
Tinginys Leo ėmė juoktis.
— Turi omenyje, neįmanomi tau? Savo akimis mačiau degančią stiklo žvakę.
— Neabejoju, kad matei degančią kažkokią žvakę, — atšovė Armėnas. — Galbūt išlietą iš juodo vaško.
— Žinau, ką mačiau. Šviesa buvo keista ir ryški, ryškesnė, nei skleidžia bičių vaško arba lajinės žvakės. Nuo jos krito keisti šešėliai, o liepsna nevirpčiojo net tuomet, kai man įėjus pro atdaras duris pūstelėjo skersvėjis.
Armėnas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Obsidianas nedega.
— Drakonų stiklas, — tarė Peitas. — Paprasti žmonės vadina jį drakonų stiklu. — Kažkodėl jam tai atrodė svarbu.
— Tai tiesa, — mąsliai pritarė Alerasas Sfinksas, — ir jei pasaulyje vėl yra drakonų…
— Ir drakonų, ir dar baisesnių dalykų, — linktelėjo Leo. — Pilkos avys užsimerkė, bet mastifas regi tiesą. Pabudo senosios jėgos. Krustelėjo šešėliai. Netrukus prasidės stebuklų ir siaubo amžius, dievų ir didvyrių amžius. — Tingiai šypsodamasis jis pasirąžė. — Manau, už tai verta išgerti dar po taurę.
— Jau gana išgėrėme, — pasakė Armėnas. — Rytas išauš anksčiau, nei norėtume, ir didysis meisteris Ebrousas kalbės apie šlapimo savybes. Tiems, kurie nori nusikaldinti sidabrinį grandinės žiedą, tos kalbos geriau nepraleisti.
— Kas jau kas, o aš tikrai netrukdysiu tau ragauti šlapimo, — nusišaipė Leo. — Bet man labiau patinka Arboro auksinio skonis.
— Jei turiu rinktis tavo draugiją arba šlapimą, geriau gersiu šlapimą. — Molanderis pakilo nuo stalo. — Eime, Runai.
Sfinksas pasiėmė savo lanko dėklą.
— Man taip pat laikas į lovą. Tikiuosi susapnuoti drakonus ir stiklo žvakes.
— Visi išeinate? — gūžtelėjęs paklausė Leo. — Na, Rouzė vis tiek liks. Galbūt prisikelsiu mūsų saldainiuką ir padarysiu iš jos moterį.
Alerasas pamatė Peito veido išraišką.
— Jei jis neturi varioko taurei vyno, negali turėti ir drakono susimokėti už merginą.
— Tikra tiesa, — pritarė Molanderis. — Be to, iš merginos padaryti moterį gali tik vyras. Eime, Peitai. Saulei patekėjus senasis Valgreivas prasibus. Reikės, kad nuvestum jį į išvietę.
Jei tik šiandien prisimins, kas aš toks. Didysis meisteris Valgreivas be vargo skyrė vieną varną nuo kito, bet atskirti žmones jam sekėsi gerokai sunkiau. Būdavo dienų, kai jis manydavo, jog Peitas yra kažkas, vardu Kresenas.
— Aš dar neisiu, — pasakė jis draugams. — Dar truputį pasiliksiu.
Kol kas aušti nepradėjo. Alchemikas vis dar galėjo ateiti, ir, jei jis pasirodytų, Peitas norėjo būti smuklėje.
— Kaip nori, — tarė Armėnas.
Alerasas įdėmiai nužvelgė Peitą, per savo liesą petį persimetė lanką ir paskui kitus nužingsniavo link tilto. Molanderis buvo toks girtas, jog ėjo remdamasis Runui į petį, kad nepargriūtų. Tiesiai skrendantiems varnams Citadelė buvo netoli, bet nė vienas iš jų nebuvo varnas, o Senmiestis buvo tikras gatvelių, susikertančių alėjų ir siaurų vingiuotų skersgatvių labirintas.
— Atsargiau, — išgirdo Peitas sakant Armėną, kai jie visi keturi dingo upę gaubiančiose ūkanose, — naktis drėgna ir grindinio akmenys bus slidūs.
Kai jie nuėjo, Tinginys Leo rūsčiai dėbtelėjo į priešais sėdintį Peitą.
— Kaip gaila. Sfinksas paspruko su visu savo sidabru ir paliko mane su Spuoguotuoju Peitu kiauliaganiu. — Jis pasirąžė, nusižiovavo. — Kaip gyvuoja mūsų mažoji Rouzė?
— Ji miega, — šiurkščiai tarė Peitas.
— Neabejoju, kad nuoga. — Leo išsišiepė. — Kaip manai, ar ji tikrai verta drakono? Vieną gražią dieną ketinu tai sužinoti.
Peitas nusprendė nieko jam neatsakyti.
O Leo atsakymo ir nereikėjo.
— Tikiuosi, kai pralaušiu tos merginos vartus, kaina taip nukris, kad ją įpirks ir kiauliaganiai. Turėtum man padėkoti.
Turėčiau tave nudėti, pagalvojo Peitas, bet toli gražu nebuvo toks girtas, kad lengva ranka prarastų gyvybę. Leo išmanė kovos meną, visi žinojo, kad su samdomo žudiko kalaviju ir durklu rankose jis mirtinai pavojingas. Net jei Peitas kaip nors jį nužudytų, be abejonės, žūtų ir pats. Leo turėjo ir pavardę, o Peitas tik vardą, ir Leo pavardė buvo Takelis. Seras Morinas Tairelis, Senmiesčio miesto sargybos vadas, buvo Leo tėvas. Meisas Tairelis, Haigardeno lordas ir Pietų sergėtojas, buvo Leo pusbrolis. Senmiesčio galva, lordas Leitonas Haitaueris, be daugybės kitų titulų turėjęs ir „Citadelės gynėjo“ vardą, buvo prisiekęs Tairelių giminės vėliavininkas. Tiek to, tarė sau Peitas. Jis taip kalba tik norėdamas mane įskaudinti.
Rytuose rūkas ėmė sklaidytis. Švinta, suprato Peitas, jau švinta, o alchemikas taip ir neatėjo. Jis nesumojo, ar jam juoktis, ar verkti. Jei padėsiu raktą atgal ir niekas to nesužinos, ar vis tiek būsiu vagis? Į šį klausimą, kaip ir į tuos, kuriuos uždavė Ebrousas ir Vėlinąs, jis taip pat nežinojo, ką atsakyti.
Kai pakilo nuo suolo ir atsistojo, baisiai stiprus sidras iš karto mušė jam į galvą. Kad neprarastų pusiausvyros, Peitui teko atsiremti į stalą.
— Palik Rouzę ramybėje, — atsisveikindamas įspėjo jis. — Tiesiog palik ją ramybėje, o jei ne, aš tave nužudysiu.
Leo Tairelis nusibraukė ant akies užkritusią plaukų sruogą.
— Su kiauliaganiais dvikovose nesikaunu. Dink iš čia.
Peitas apsisuko ir perėjo terasą. Jo batų pakulnės nukaukšėjo vėjo nugairintomis ir lietaus nudrengtomis seno tilto lentomis. Kol atsidūrė kitame upės krante, rytinis dangaus pakraštys ėmė rausti. Pasaulis platus, tarė jis sau. Jei nusipirkčiau asilą, vis dar galėčiau traukti Septynių Karalysčių keliais ir šunkeliais nuleidinėdamas prasčiokams kraują ir naikindamas glindas iš plaukų. Galėčiau stoti tarnauti į kokį nors laivą irklininku, nuplaukti į Kvartą prie Nefrito Vartų ir savo akimis pamatyti tuos prakeiktus drakonus. Man nebūtina grįžti pas senąjį Valgreivą ir jo varnus.
Ir vis dėlto kojos pačios nešė Peitą į Citadelę.
Kai pirmasis saulės spindulys prasiskverbė pro debesis rytuose, suskambo rytiniai prie uosto dunksančios Jūreivių septos varpai. Po akimirkos jiems atitarė Valdovo septos varpai, prie jų prisidėjo Septynių Šventovių varpai, ataidintys iš kitame Medaus ir Vyno upės krante plytinčių šventųjų sodų, ir pagaliau atsiliepė Žvaigždėtoji septa, kuri tūkstantį metų prieš Eigonui išsilaipinant Karaliaus Uoste buvo aukštojo septono būstinė. Visi tie varpai skambėjo tarsi ausis užgulanti muzika. Ir vis dėlto ne tokia maloni kaip mažos lakštingalos giesmė.