Be to, per varpų gausmą jis girdėjo ir giedant. Kiekvieną rytą auštant lauke, prie kuklios savo krovinių uosto šventyklos, pasveikinti saulės susirinkdavo raudonieji žyniai. Nes naktis tamsi ir siaubo kupina. Peitas šimtus kartų girdėjo juos šaukiant šiuos žodžius ir prašant savo dievo, Rhloro, gelbėti juos nuo tamsos. Jam pakako ir dievų Septyneto, tačiau buvo girdėjęs, jog Stanis Barateonas dabar dievą garbina vakare prie laužų. Net ant savo vėliavų karūnuotąjį elnią jis pakeitė liepsnojančia Rhloro širdimi. Jei jis užims Geležinį sostą, mums visiems teks išmokti raudonųjų žynių giesmės žodžius, pagalvojo Peitas, bet tai buvo nelabai tikėtina. Taivinas Lanisteris sutriuškino Stanį ir Rhlorą prie Juodųjų Vandenų ir netrukus, visiškai juos pribaigęs, pamaus į sostą pretenduojančio Barateono galvą ant mieto viršum Karaliaus Uosto vartų.
Pirmiesiems saulės spinduliams sklaidant nakties ūkanas, jam prieš akis vėl ėmė ryškėti Senmiesčio pastatų kontūrai, tarsi vaiduokliai lendantys iš priešaušrio prieblandos. Peitas niekada nematė Karaliaus Uosto, bet žinojo, kad jo namai pastatyti iš pinučių, o sienos apteptos tinku, gatvės plačios ir dumblinos, pastatų stogai dengti nendrėmis ir visur dunkso medinės lūšnos. O Senmiestis buvo pastatytas iš akmens ir visos jo gatvės, net mažiausi skersgatviai, buvo išgrįsti. Jokiu kitu paros metu miestas neatrodė taip gražiai, kaip auštant. Vakariniame Medaus ir Vyno upės krante, tarsi rūmų eilė, rikiavosi amatininkų gildijoms priklausantys namai. Link aukštupio, abiejuose upės krantuose, sujungtuose akmeninių tiltų ir pristatytuose namų bei rūmų, dunksojo Citadelės kupolai ir bokštai. Pasroviui, žemiau Žvaigždėtosios septos juodomis marmuro sienomis ir arkiniais langais, lyg vaikai aplink seną kilmingą našlę spietėsi pamaldžiųjų žynių nameliai. O dar toliau, ten, kur išplatėjusi Medaus ir Vyno upė įteka į Šnabždesių sąsiaurį, į dangų kilo Haitaueris ir apyaušriu skaisčiai spindėjo jo švyturys. Jis dunksojo Mūšio saloje, ant stačios uolos, ir jo šešėlis dalijo miestą tarsi kalavijo kirtis. Žmonės, gimę ir užaugę Senmiestyje, pagal šešėlio kritimo vietą galėjo pasakyti laiką. Kai kas tvirtino, jog žvelgiant nuo bokšto viršaus galima pamatyti net Sieną. Galbūt dėl to lordas Leitonas jau daugiau nei dešimt metų nelipo žemyn, o valdė miestą iš padebesių.
Paupio keliu pro Peitą pradardėjo skerdiko vežimas, kuriame sielvartingai kriuksėdami kratėsi penki paršeliai. Vos spėjęs atšokti į šalį, jis tik per plauką nebuvo aptaškytas srutomis, mat pro langą virš galvos miestietė išpylė naktipuodį. Kai būsiu meisteris ir tarnausiu pilyje, turėsiu žirgą ir galėsiu joti, pagalvojo jis. Bet paskui slystelėjo ant grindinio, suklupo ir pagalvojo, ką mėgina apmulkinti. Jis negaus grandinės žiedų, nesėdės prie aukšto lordo stalo ir negaus stambaus šyvo žirgo, kuriuo galės joti. Likusias dienas jis praleis klausydamasis varnų krankimo ir skalbdamas didžiojo meisterio Valgreivo išmatomis apterštus apatinius.
Priklaupęs ant vieno kelio, Peitas mėgino nusivalyti nuo drabužių purvą, tik staiga išgirdo kažką sakant:
— Labas rytas, Peitai.
Priešais jį stovėjo alchemikas.
Peitas atsistojo.
— Trečią dieną… Sakei, būsi „Plunksnoje ir bokale“.
— Buvai ten su draugais. Nenorėjau trukdyti tavo bičiulių. — Alchemikas vilkėjo rudą ir niekuo neišsiskiriantį kelioninį apsiaustą su gobtuvu. Jam už nugaros tekanti saulė jau žvilgčiojo virš stogų, tad po gobtuvu buvo sunku įžiūrėti jo veido bruožus. Ar apsisprendei, kas esi?
Ar jis būtinai turi versti mane ištarti tą žodį?
— Rodos, esu vagis.
— Taip ir maniau.
Sunkiausia buvo keturpėsčiam išvilkti seifą iš didžiojo meisterio Valgreivo palovio. Nors dėžė buvo tvirta ir su geležiniais apkaustais, bet jos spyna atrodė išlaužta. Meisteris Gormonas įtarė, jog tai padarė Peitas, tačiau tai buvo netiesa. Pametęs jos raktą, spyną išlaužė pats Valgreivas.
Dėžėje Peitas rado kapšą sidabrinių elnių, kaspinu perrištą šviesių plaukų sruogą, nupieštą miniatiūrą moters, labai panašios į Valgreivą (netgi su ūsiukais), ir riterio pirštinę, nukaldintą iš grūdinto plieno. Valgreivas tikino, kad šarvinė pirštinė priklausė princui, tik, rodos, nebeprisiminė, kuriam. Peitui ją pakračius, ant grindų iškrito raktas.
Jei pakelsiu raktų, būsiu vagis, prisiminė jis tuomet pagalvojęs. Raktas buvo senas ir sunkus, nukaltas iš juodos geležies; sklandė gandai, kad juo galima atrakinti visas Citadelės duris. Tokius raktus turėjo tik didieji meisteriai. Kiti savuosius nešiojosi pasikabinę prie juostos arba buvo paslėpę saugioje vietoje, bet jei Valgreivas būtų paslėpęs savo raktą, niekas niekada daugiau nebūtų jo radęs. Peitas grybštelėjo raktą ir jau buvo beeinąs prie durų, bet grįžo ir pasiėmė sidabrinius. Vagis vis tiek jau vagis, nesvarbu, ar pavogė mažai, ar daug. Peitas, jam pavymui sukranksėjo vienas iš baltųjų varnų, Peitas, Peitas, Peitas.
— Turi mano drakoną? — paklausė jis alchemiko.
— Jei tik turi tai, ko tavęs prašiau.
— Duok man jį. Noriu pamatyti.
Peitas neketino leistis apgaunamas.
— Paupio kelias — netinkama vieta. Eime.
Jis neturėjo laiko pagalvoti, visko gerai apsvarstyti. Alchemikas ėmė žingsniuoti. Peitas turėjo sekti jam iš paskos, kitaip amžinai būtų praradęs ir Rouzę, ir drakoną. Tad nusekė. Jiedviem einant, jis įkišo ranką sau į rankovę. Užčiuopė raktą, saugiai įdėtą į slaptą kišenėlę, kurią buvo tenai įsisiuvęs. Meisterio mantijoje kišenių netrūksta. Jis tai žinojo nuo vaikystės.
Kad neatsiliktų nuo plačiais žingsniais einančio alchemiko, jam teko pasiskubinti. Jie nužingsniavo alėja, tada pasuko už kampo, kirto Vagių turgų ir toliau traukė Skudurininko skersgatviu. Pagaliau vyras įsuko į kitą alėją, siauresnę už pirmąją.
— Pakaks, — pasakė Peitas. — Čia nieko nėra. Apsikeisime čia.
— Kaip nori.
— Duok drakoną.
— Žinoma.
Sužibo moneta. Alchemikas parideno ją rankos krumpliais, kaip ir tuomet, kai juodu suvedė Rouzė. Ridinėdamasis saulės šviesoje drakonas tviskėjo ir nuo spindesio alchemiko pirštai žibėjo lyg auksiniai.
Peitas stvėrė jam iš rankos monetą. Jo delne auksas atrodė šiltas. Jis pakėlė pinigą prie burnos ir krimstelėjo, kaip buvo matęs elgiantis kitus. Tiesą sakant, jis nepažinojo aukso skonio, bet nenorėjo apsikvailinti.
— Raktą… — mandagiai pareikalavo alchemikas.
Kažkodėl Peitas susvyravo.
— Ieškai kokios nors knygos?
Jis girdėjo kalbas, jog kai kurie užrakinti rūsiuose laikomi seni valyriški pergamentai buvo vieninteliai išlikę visame pasaulyje.
— Ne tavo reikalas, ko ieškau.
— Ne.
Viskas, tarė sau Peitas. Eik. Skubėk į „Plunksną ir bokalą bučiniu pažadink Rouzę ir pasakyk, kad ji priklauso tau.
Ir vis dėlto jis delsė.
— Parodyk man savo veidą.
— Kaip nori.