Alchemikas nusismaukė gobtuvą.
Jis buvo paprastas žmogus niekuo neišsiskiriančiu veidu. Jaunas vyras putlokais skruostais ir labai trumpa barzdele. Ant dešinio skruosto buvo matyti nežymus randas. Jis buvo kumpanosis, su kupeta vešlių, juodų, garbanotų, ausis siekiančių plaukų. Tas veidas Peitui nebuvo matytas.
— Aš tavęs nepažįstu.
— Ir aš tavęs ne.
— Kas tu?
— Svetimas. Niekas. Tikrai.
— Hm… — Peitui pritrūko žodžių. Jis ištraukė raktą ir, jausdamasis apgirtęs ir apsvaigęs, įdėjo jį nepažįstamajam į delną. Rouzė… — priminė jis sau. — Tada mudu atsiskaitę.
Peitui įveikus pusę alėjos, staiga po kojomis ėmė judėti grindinys. Akmenys slidūs ir šlapiu dingtelėjo jam, bet tai buvo kas kita. Peitas jautė krūtinėje besidaužančią širdį.
— Kas čia vyksta? — paklausė jis. Jam pakirto kojas. — Nesuprantu…
— Ir niekada nesuprasi, — išgirdo jis liūdną balsą.
Grindinio akmenys staiga priartėjo jo pabučiuoti. Peitas mėgino šauktis pagalbos, bet susigriebė praradęs ir balsą.
Prieš pat mirtį jis pagalvojo apie Rouzę.
Pranašas
Kai vyrai atvyko į Didįjį Viką pranešti, kad karalius mirė, pranašas skandino naujokus. Buvo šaltas apsiniaukęs rytas ir jūra atrodė pilkšva kaip ir dangus. Pirmieji trys vyrai narsiai paaukojo gyvybę Nuskendusiam Dievui, o ketvirtojo tikėjimas buvo silpnesnis ir, kai plaučiai ėmė šaukte šauktis oro, jis mėgino priešintis. Stovėdamas iki juosmens bangų mūšoje Eironas čiupo nuogą vaikiną už pečių ir, mėginantį įkvėpti, vėl įgrūdo po vandeniu.
— Būk drąsus, — tarė jis. — Mes ateiname iš jūros ir į jūrą turime grįžti. Išsižiok ir gerk dievo palaiminimą. Pripildyk plaučius vandens, kad mirtum ir vėl atgimtum. Priešindamasis nieko nepasieksi.
Bet vaikinas, kurio galva buvo panardinta į vandenį, arba negirdėjo jo, arba visiškai prarado tikėjimą. Jis ėmė taip smarkiai spardytis ir blaškytis, kad Eironui teko šauktis pagalbos. Keturi iš jau skandintų vyrų įsibridę čiupo niekšelį ir laikė jį po vandeniu.
— Viešpatie dieve, kuris už mus nuskendai, — dusliai kaip ošianti jūra meldėsi žynys, — leisk savo tarnui Emondui atgimti iš jūros, kaip ir tu atgimei. Palaimink jį druska, palaimink jį akmeniu, palaimink jį plienu.
Pagaliau viskas baigėsi. Jam iš burnos daugiau oro nėjo, o kojose ir rankose neliko jėgų. Išblyškęs, šaltas ir ramus, Emondas kniūbsčias plūduriavo seklumos vandens paviršiuje.
Tik tada Šlapiagalvis apsižiūrėjo, kad prie jo skendusių vyrų prisidėjo trys raiteliai, stovintys ant nugludintais akmenėliais nusėto jūros kranto. Eironas pažino Sparą, senį pailgu aštrių bruožų veidu ir pavandenijusiomis akimis, kurio virpantis balsas šioje Didžiojo Viko dalyje prilygo įstatymui. Ji atlydėjo sūnus Stefarionas ir dar vienas jaunuolis, kurio tamsiai raudonas apsiaustas kailiniais apvadais prie peties buvo susegtas įmantria, juodo ir auksinio Gudbrolių karo rago formos sąsaga. Vienas iš Goroldo sūnų, vos užmetęs akį nusprendė žynys. Anksčiau pagimdžiusiai gerą dešimtį dukterų, Gudbrolio žmonai pagaliau gimė trys augaloti sūnūs ir sklido gandai, kad niekam nepavykdavo atskirti jų vieno nuo kito. Eironas Šlapiagalvis net nesiteikė pamėginti. Nesvarbu, ar čia buvo Greidonas, ar Gormondas, ar Granas, žynys neturėjo jam laiko.
Jis šiurkščiai kažką įsakė, jo skendę vyrai čiupo negyvą vaikiną už rankų bei kojų ir, pakėlę virš vandens, ėmė nešti. Žynys sekė iš paskos visiškai nuogas, tik strėnas apsisiautęs ruonena. Pašiurpusia oda ir visas varvantis, jis taškydamas vandenį išbrido į krantą ir nužingsniavo per šaltą drėgną smėlį ir jūros bangų nugludintus akmenėlius. Vienas iš skendusių vyrų padavė jam sunkų, šiurkščios medžiagos apsiaustą, margą, nudažytą žaliai, mėlynai ir pilkai — jūros ir Nuskendusio Dievo spalvomis. Eironas apsivilko apsiaustą ir pasileido plaukus. Jo plaukai buvo juodi ir šlapi; peilio ašmenys nebuvo jų lietę nuo tos dienos, kai jūra Eironą vėl prikėlė gyventi. Tie plaukai apsiautė jam pečius tarsi prasta, apdriskusi skraistė, o jų galai siekė juosmenį. Į juos ir į susivėlusią, nekirptą barzdą Eironas buvo įsipynęs jūros žolių.
Skendę vyrai melsdamiesi ratu apstojo numirėlį. Nordženas tai sukryžiuodavo, tai ištiesdavo jo rankas, o Rasas apsižergęs nelaimingąjį spūsčiojo jam krūtinę, bet atėjus Eironui visi pasitraukė. Jis pirštais praskyrė šaltas vaikino lūpas ir bučiavo Emondą gyvybės bučiniu tol, kol šiam iš burnos plūstelėjo jūra. Vaikinas pradėjo kosėti, spjaudyti vandenį ir atmerkė siaubo kupinas akis.
Dar vienas grįžo. Vyrai sakė, kad tai Nuskendusio Dievo malonės ženklas. Kiekvienas žynys kartais prarasdavo vyrą, net Triskart Skendęs Tarias, kuris kadaise buvo laikomas tokiu šventu, kad jam buvo patikėta karūnuoti karalių. Bet Eironas Greidžojus niekada neprarado žmogaus. Jis buvo Šlapiagalvis, savo akimis matęs vandeningąsias dievo menes ir grįžęs apie jas papasakoti.
— Kelkis, — liepė jis kosėjančiam vaikinui ir delnu tėkštelėjo per nuogą nugarą. — Nuskendai ir grįžai pas mus. Kas miręs, niekada nemiršta.
— Bet prisikelia. — Vaikinas baisiai kosėjo ir išspjovė dar vandens. — Vėl prisikelia. — Jis kankinosi tardamas kiekvieną žodį, bet toks jau buvo šis pasaulis: žmogus turėjo kovoti, kad gyventų. — Vėl prisikelia. — Emondas šiaip taip atsistojo. — Tvirtesnis. Ir stipresnis.
— Dabar priklausai dievui, — tarė jam Eironas. Kiti skendę vyrai apstojo jį ir, sveikindami įstojus į jų broliją, kiekvienas naujoką kumštelėjo ir pabučiavo. Paskui vienas iš jų padėjo Emondui apsivilkti šiurkščios medžiagos apsiaustą, išmargintą mėlynai, žaliai ir pilkai. Kitas padavė kuoką, išskaptuotą iš medžio, išmesto į krantą. — Dabar priklausai jūrai, tad jūra tave apginklavo, — kalbėjo Eironas. — Meldžiamės, kad smarkiai mosuotum šia kuoka, kai teks kautis su mūsų dievo priešais.
Tik tada žynys atsisuko į tris raitelius, kurie sėdėdami ant žirgų stebėjo šią sceną.
— Atvykote būti nuskandinti, milordai?
Sparas krenkštelėjo.
— Aš buvau nuskandintas dar vaikystėje, — pasakė jis, — o mano sūnus — ką tik gimęs.
Eironas niekinamai prunkštelėjo. Jis neabejojo, kad Stefarionas Sparas buvo atiduotas Nuskendusiam Dievui tuoj po gimimo. Šlapiagalvis taip pat žinojo, kaip tai daroma: vaikas greitai panardinamas į geldą su jūros vandeniu, bet tas vanduo vos sušlapindavo kūdikiui galvą. Tad nenuostabu, kad geležiniai būdavo nugalimi, — geležiniai, kurie kadaise valdė visur, kur tik buvo girdimas bangų mūšos šniokštimas.
— Tai netikras nuskandinimas, — pareiškė jis raiteliams. — Tas, kuris iš tiesų nemiręs, negali tikėtis, kad atgims. Ko atjojote, jei ne liudyti savo tikėjimo?
— Lordo Goroldo sūnus atvyko pas tave, nes turi naujienų.
Sparas mostelėjo į jaunuolį raudonu apsiaustu.
Vaikinukas atrodė ne vyresnis nei šešiolikos.
— Šit kaip? O kuris iš trijų esi tu? — paklausė Eironas.
— Gormondas. Gormondas Gudbrolis, jei tau patinka.
— Visi turime patikti Nuskendusiam Dievui. Ar buvai nuskendęs, Gormondai Gudbroli?
— Tą dieną, kai gimiau, Šlapiagalvi. Tėvas pasiuntė surasti tavęs ir atlydėti pas jį. Jam būtinai reikia su tavimi pasimatyti.
— Aš čia stoviu. Tegul lordas Goroldas atjoja ir pagano akis.
Iš Rašo rankų Eironas paėmė odmaišį, ką tik pripiltą jūros vandens. Žynys ištraukė kaištį ir gurkštelėjo.
— Man liepta palydėti tave į pilį, — tebesėdėdamas ant žirgo nenusileido jaunasis Gormondas.