Jį įleidęs jaunuolis buvo kaip iš akies trauktas Gormondas, kurio žirgą Eironas paėmė.
— Kuris iš likusių dviejų esi? — paklausė Eironas.
— Granas. Viduje tavęs laukia tėvas.
Menė buvo drėgna ir šalta, joje traukė skersvėjis, visur driekėsi šešėliai. Viena iš Goroldo dukterų pasiūlė žyniui ragą alaus. Kita pabadė židinyje nenoriai degančią ugnį, labiau rūkstančią, nei šildančią. Goroldas Gudbrolis tyliai šnekėjosi su laibu vyru puošniais pilkais drabužiais, kuriam ant kaklo kabojo grandinė, sunerta iš žiedų, nukaldintų iš įvairių metalų, ir kuris, matyt, buvo Citadelės meisteris.
— Kur Gormondas? — pamatęs Eironą pasiteiravo Goroldas.
— Grįžta pėsčiomis. Išsiųsk iš menės savo moteris, milorde. Ir meisterį.
Meisterių Eironas nemėgo. Jų varnai buvo sukurti Audros dievo, be to, jis prisiminė, ką meisteris padarė Uriui, tad nepasitikėjo ir jų gydymu. Joks tikras vyras nesirinks vergo gyvenimo ir nesikaldins vergo grandinės, kad galėtų pasikabinti jų ant kaklo.
— Gizela, Gvine, išeikite, — šiurkščiai liepė Gudbrolis. — Ir tu, Granai. O meisteris Marenmuras liks.
— Jis išeis, — užsispyrė Eironas.
— Čia mano menė, Šlapiagalvi. Ne tu spręsi, kas turi išeiti, o kas likti. Meisteris liks.
Tas vyras gyvena per toli nuo jūros, dingtelėjo Eironui.
— Tuomet išeisiu aš, — tarė jis Gudbroliui.
Jis apsisukęs išdidžiai nužingsniavo ir po suskirdusiomis juodomis ir basomis jo kojomis sušnarėjo sausos nendrės. Rodės, šį ilgą kelią jis sukorė visiškai tuščiai.
Eironas jau buvo beveik prie durų, kai krenkštelėjęs prabilo meisteris:
— Jūros akmens soste sėdi Euronas Varnaakis.
Šlapiagalvis apsisuko. Staiga menėje padvelkė dar stipresniu šalčiu. Varnaakis kitame pasaulio krašte. Prieš dvejus metus Beilonasjį išsiuntė ir prisiekė, kad, jei grįš, jam teks atsisveikinti su gyvybe.
— Pasakok, — dusliai tarstelėjo jis.
— Į Lordsportą jis įplaukė dieną po karaliaus mirties ir, kaip vyriausias Beilono brolis, pareiškė savo teises į pilį ir karūną, — paaiškino Goroldas Gudbrolis. — Dabar siuntinėja varnus kviesdamas visų salų kapitonus ir karalius atvykti į Paiką, priklaupti, prisiekti jam ištikimybę ir pripažinti savo karaliumi.
— Ne, — daug negalvojęs pareiškė Eironas Šlapiagalvis. — Tik dievobaimingas vyras gali užimti Jūros akmens sostą. Varnaakis negarbina nieko, tik savo pasipūtimą.
— Tu neseniai buvai Paike ir matei karalių, — tarė Gudbrolis. — Ar Beilonas tau nieko nesakė apie sosto įpėdinį?
O taip! Jiedu šnekėjosi Jūros bokšte už langų stūgaujant vėjui, o apačioje niršiai dūžtant aukštoms bangoms. Išgirdęs, ką Eironas papasakojo apie paskutinį likusį jo sūnų, Beilonas sielvartaudamas papurtė galvą. „Vilkai pavertė jį menkysta, kaip ir baiminausi, — pasakė karalius. — Meldžiu dievo, kad jie jį nužudytų ir jis nestotų skersai kelio Ašai.“ Tai buvo Beilono aklumas; žvelgdamas į pašėlusią ir užsispyrusią dukterį, joje atpažino save ir tikėjo, kad ji gali tapti jo įpėdine. Karalius klydo ir Eironas mėgino jam tai pasakyti. „Jokia moteris niekada nevaldys geležinių, net tokia kaip Aša“, — primygtinai tarė jis, tačiau Beilonas kartais būdavo kurčias dalykams, kurių nenorėjo girdėti.
Žyniui dar nespėjus atsakyti Goroldui Gudbroliui, burną vėl pravėrė meisteris:
— Jūros akmens sostas teisėtai priklauso Teonui arba, jei princas miręs, Ašai. Toks įstatymas.
— Žaliųjų kraštų įstatymas, — niekinamai atšovė Eironas. — O kuo mes čia dėti? Mes — geležiniai, jūros sūnūs, Nuskendusio Dievo išrinktieji. Mūsų negali valdyti nei moteris, nei bedievis vyras.
— O Viktarionas? — paklausė Goroldas Gudbrolis. — Jis vadovauja Geležiniam laivynui. Ar Viktarionas tiktų, Šlapiagalvi?
— Euronas — vyresnis brolis, — vėl prasižiojo meisteris.
Eironas nutildė jį žvilgsniu. Ir žvejų miesteliuose, ir didžiulėse akmeninėse pilyse nuo to Šlapiagalvio žvilgsnio tarnaitės alpdavo, o vaikai spiegdami lėkdavo pas motinas, tad to žvilgsnio visiškai pakako užčiaupti ir grandinę pasikabinusiam vergui.
— Euronas vyresnis, — pareiškė žynys, — bet Viktarionas dievobaimingesnis.
— Ar tarp jųdviejų kils karas? — pasiteiravo meisteris.
— Geležiniam nedera pralieti kito geležinio kraujo.
— Šventi žodžiai, Šlapiagalvi, — įsiterpė Gudbrolis, — bet tavo brolis jiems nepritaria. Jis paskandino Seivaną Botlį už tai, kad šis pasakė, girdi, Jūros akmens sostas teisėtai priklauso Teonui.
— Jei Euronas jį paskandino, vadinasi, kraujas nebuvo pralietas, — tarė Eironas.
Meisteris su lordu susižvalgė.
— Turiu nusiųsti žinią į Paiką, ir greitai, — vėl prabilo Goroldas Gudbrolis. — Šlapiagalvi, man reikia tavo patarimo. Ar man prisiekti ištikimybę, ar pareikšti neklusnumą?
Pešiodamas barzdą Eironas susimąstė. Mačiau audrą ir jos vardas buvo Euronas Varnaakis.
— Kol kas siųsk tik tylą, — patarė jis lordui. — Man reikia pasimelsti.
— Gali melstis kiek nori, — vėl įkišo trigrašį meisteris, — įstatymo nepakeisi. Teisėtas įpėdinis yra Teonas, o po jo seka Aša.
— Nutilk! — riktelėjo Eironas. — Per ilgai geležiniai klausėsi grandinėmis apsikarsčiusių meisterių, pliauškiančių apie žaliuosius kraštus ir jų įstatymus. Atėjo laikas vėl klausytis jūros. Laikas mums pasiklausyti dievo balso.
Prirūkusioje menėje žynio žodžiai nuskambėjo taip galingai, kad atsakyti nedrįso nei Goroldas Gudbrolis, nei jo meisteris. Nuskendęs Dievas su manimi, pagalvojo Eironas. Jis man parodė kelią.
Gudbrolis pasiūlė svečiui nakvoti pilyje ir pasinaudoti visais jos teikiamais patogumais, bet žynys atsisakė. Po pilies stogu jis miegodavo retai ir niekada nebuvo nakvojęs taip toli nuo jūros.
— Patogumais pasinaudosiu Nuskendusio Dievo vandenų menėse, po bangomis. Gimėme kentėti, kad tos kančios mus užgrūdintų. Prašau tik vieno: pailsėjusio žirgo, kad galėčiau nujoti į Pebltoną.
Gudbrolis mielai davė jam žirgą. Be to, dar pasiuntė ir savo sūnų Greidoną, kad parodytų žyniui trumpiausią kelią, per kalvas vedantį prie jūros. Kai jiedu išjojo, iki saulėtekio dar buvo likusi valanda, tačiau jų žirgai buvo ištvermingi, tvirtai laikėsi ant kojų ir, nepaisant tamsos, jie jojo gana greitai. Eironas užsimerkęs sukalbėjo trumpą maldą ir netrukus ėmė snausti balne.
Garsas buvo švelnus ir priminė surūdijusių vyrių girgždėjimą. „Uri…“ — sumurmėjo jis ir prabudęs išsigando. Čia nėra nei vyrių, nei durų, nei Urio. Kai Uriui buvo keturiolika, jo tėvui ir vyresniesiems broliams išvykus į karą, o jam bežaidžiant pirštų šokį, lekiantis kirvis nukirto jam pusę plaštakos. Trečioji lordo Kvelono žmona buvo iš Rausvosios Panelės pilį valdžiusios Paiperių giminės — mergina didelėmis putliomis krūtimis ir elnės akimis. Užuot gydžiusi Uriui plaštaką senuoju būdu — ugnimi ir jūros vandeniu, — ji atidavė sūnų žaliųjų kraštų meisteriui, prisiekusiam, kad gali prisiūti nukirstus pirštus. Prisiuvęs pirštus, meisteris tepė juos vaistais, dėjo ant jų šuteklius ir žoles, bet ranka ėmė gangrenuoti, o Uris — karščiuoti. Kai meisteris nupjovė jam ranką, jau buvo per vėlu.