— Na, ir kas? — paklausė rausdamas Paninas.
— Viskas! — tarė Malyševas. — Iš pradžių jis sako: „Noriu valgyti.“ Tuomet jis dar ne žmogus. O paskui jis sako: „Noriu žinoti.“ Stai tada jis jau Žmogus. Tu jauti, kuris jų rašomas iš didžiosios raidės?
— Tas jūsų Žmogus, — piktai pasakė Paninas, — dar gerai nežino, kas yra po jo kojomis, o jau veržiasi į žvaigždes.
— Kaip tik todėl jis ir Žmogus, — atsakė Malyševas. — Toks jau jis yra. Žiūrėk, Borisai, neik prieš gamtos dėsnius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Yra dėsnis: troškimas tynnėti, kad būtų galima gyventi, neišvengiamai virsta troškimu gyventi, kad būtų galima pažinti. Neišvengiamai! Ar pažinti žvaigždes, ar pažinti vaikų sielas…
— Gerai, — tarė Paninas. — Būsiu mokytojas. Vaikų sielas tyrinėsiu visų labui. O štai kieno labui tu tyrinėsi žvaigždes?
— Sitai antras klausimas, — buvo bepradedąs Malyševas, bet pašoko Gurgenidzė ir suriko, svaidydamas akimis žaibus:
— Tu nori palaukti, kol bus išrasta tavo tirjampampacija? Lauk! O aš nenoriu laukti! Aš skrisiu į žvaigždes!
— Se tau kad nori, — tarė Paninas. — Pasiduok, Liova.
— Bet tu nebijok, Boria, — tarė Kondratjevas, nepakeldamas akių. — Į žvaigždes niekas tavęs nesiųs.
— Kodėl gi? — pasiteiravo Paninas.
— Kam tu reikalingas? — sušuko Gurgenidzė. — Sėdėk Mėnulio trasoje.
— Pasigailės tavo jaunystės, — tarė Kondratjevas. — Kieno gi labui tyrinėsim žvaigždes… Sau, visiems. Tau taip pat. O tu netyrinėsi. Tu apie jas sužinosi. Iš laikraščių. Juk tu bijai perkrovos.
— Liaukitės, vyručiai, — sutrikęs tarė Malyševas. — Ginčas grynai teorinis.
Tačiau Serioža jautė, jeigu dar kiek, — jis bematant prišnekės šiurkštybių ir pradės įrodinėti, jog jis ne sporti: ninkas. Jis atsistojo ir greitai išėjo iš kavinės.
— Gavai? — pasakė Paninui Gurgenidzė.
— Ką gi, — atsakė Paninas. — Kas nori tokiomis aplinkybėmis likti žmogumi, turi sužvėrėti.
Jis čiupo Gurgenidzę už sprando ir surietė. Kavinėje nieko nebebuvo, tik prie bufeto trys asai iš Pilotų fakulteto kilnojo stiklines pomidorų sulčių. Jie gėrė už Liachovą, už Pirmąją Tarpžvaigždinę.
…Serioža Kondratjevas žengė tiesiai prie videofono. „Pirma reikia viską sutvarkyti, — galvojo jis. — Iš pradžių Katia. Ak, kaip negražiai viskas susiklostė! Vargšė Katia! Teisybę sakant, aš taipogi vargšas.“
Jis paėmė ragelį ir sustojo, stengdamasis prisiminti Kati os kambario numerį. Ir staiga surinko Valios Petrovo kambario numerį. Ligi paskutinės sekundės jis buvo galvojęs, kad reikia tučtuojau pakalbėti su Katia, ir todėl dabar kurį laiką tylėjo, žiūrėdamas į ekrane pasirodžiusį liesą Petrovo veidą. Petrovas taip pat tylėjo, iš nuostabos pakėlęs praretėjusius antakius. Serioža tarė:
— Tu neužsiėmęs?
— Ne per labiausiai, — atsakė Valia.
— Noriu pasikalbėti. Tuoj pat ateisiu.
— Tau reikalingas septintas tomas? — paklausė prisimerkdamas Valia. — Ateik. Dar kai ką pakviesiu. Gal pašaukti Kaną?
— Ne, — tarė Kondratjevas. — Dar anksti. Pirma patys.
ANTRAS SKYRIUS
SUGRIŽIMAS
NUSENĖLIS
Kai padėjėjas grįžo, dispečeris tebestovėjo prie ekrano, palenkęs galvą, kone ligi alkūnių susikišęs rankas į kišenes. Ekrane, išbrūkšniuotame koordinačių tinklelio, lėtai slinko ryškus baltas taškas.
— Kur jis dabar? — paklausė padėjėjas. Dispečeris neatsigręžė.
— Viršum Afrikos, — burbtelėjo jis pro dantis. — Devyni megametrai.
— Devyni… — pakartojo padėjėjas. — O greitis?
— Beveik apskritiminis. — Dispečeris atsigręžė. — Ko čia Irypčioji? Ką dar pasakysi?
— Susimildamas, raminkis, — tarė padėjėjas. — Ką čia bepadarysi… Jis užkliudė Pagrindinį Veidrodį.
Dispečeris garsiai iškvėpė orą ir, neištraukdamas iš kišenių rankų, atsisėdo ant sėdynės atramos.
— Beprotis, — sumurmėjo jis.
— Kam taip širsti? — droviai tarė padėjėjas. — Kas nors atsitiko… Sugedęs valdymas…
Jie patylėjo. Baltasis taškas slinko ir slinko įstrižai ekrano.
Dispečeris tarė:
— Kaip jis drįso, sugedus valdymui, įeiti į stočių zoną? Ir kodėl jis nesignalizuoja?
— Kažką signalizuoja…
— Tai ne signalai. Tai abrakadabra.
— Vis dėlto tai signalai, — tyliai pasakė padėjėjas. — Vis dėlto visai aiškus dažnumas…
— „Dažnumas, dažnumas“… — burbtelėjo pro dantis dispečeris.
Padėjėjas pasilenkė prie ekrano, trumparegiškai įsižiūrėdamas į koordinačių tinklelio skaitmenis. Paskui pažvelgė į laikrodį ir tarė:
— Tuojau jis praskris pro Gamos stotį. Pažiūrėsiu, kas ten toks.
Dispečeris paniuro. „Ką dar galima padaryti, — galvojo jis. — Mano manymu, viskas padaryta. Sulaikyti visi skridimai. Uždrausti visi finišai. Visose stotyse apie žemę paskelbtas aliarmas. Tumėnas rengia avarinius robotus…
Dispečeris pasitaisė ant krūtinės mikrofoną ir pasakė:
— Tumėnai, kaip robotai?
Tumėnas neskubėdamas atsiliepė:
— Paleisiu robotus po penkių šešių minučių. Kai jie startuos, pranešiu jums papildomai.
— Tumėnai, — tarė dispečeris. — Labai prašau: susimildamas, negaišuok, paskubėk.
— Aš niekad negaišuoju, — išdidžiai atsakė Tumėnas. — Bet be reikalo neverta ir skubėti. Nenuvėlinsiu starto nė viena sekunde.
— Labai prašau, Tumėnai, — pasakė Dispečeris. — Labai prašau.
— Gamos stotis, — tarė padėjėjas. — Maksimaliai padidinu.
Ekranas sumirgėjo, koordinačių tinklelis išnyko. Juodoje tuštumoje pasirodė keista konstrukcija, panaši į persikreipusią sodo altaną su gremėzdiškomis kolonomis. Dispečeris tęsiamai sušvilpė ir pašoko. Sito jis visai nesitikėjo.
— Branduolinė raketa! — sušuko jis nustebęs. — Kaip čia dabar? Iš kur?
— Taip taip, — neryžtingai prabilo padėjėjas. — Iš tiesų… Nesuprantama…
Keista konstrukcija su kyšančiais iš po kupolo penkiais storais vamzdžiais kolonomis lėtai suko ratą. Po kupolu virpėjo violetinė pašvaistė — jos fone kolonos atrodė juo dos. Dispečeris pamažu susmuko ant sėdynės atramos. Žinoma, tai buvo branduolinė raketa. Tiksliau tariant, branduolinis planetolaivis. Fotoninė pavara, dvisluoksnis paraboliškas reflektorius iš mezomedžiagos, vandeniliniai varikliai. Prieš pusantro šimto metų tokių planetolaivių buvo daug. Jie buvo statomi skraidyti į planetas. Solidžios, ne per greičiausios mašinos su penkiaguba atsparumo atsarga. Jos ilgai ir gerai tarnavo, bet paskutinės buvo seniai, labai seniai demontuotos…
— Iš tiesų… — murmėjo padėjėjas. — Nuostabu… Kur man matyta?.. Oranžerijos! — sušuko jis.
Per ekraną iš kairės į dešinę greitai praslinko platus pilkas šešėlis.
— Oranžerijos, — sušnibždėjo padėjėjas.
Dispečeris užsimerkė. „Tūkstantis tonų, — pagalvojo jis. — Tūkstantis tonų ir toks greitis… Subyrės į šipulius… Į dulkes… Robotai! Kur tie robotai?.
Padėjėjas sušvokštė:
— Pralėkė… Nejau pralėkė?.. Pralėkė!
Dispečeris atsimerkė.
— Kur robotai? — suriko jis.
Prie sienos selektoriaus pulte įsižiebė žalia lemputė, ir ramus vyriškas balsas tarė:
— Cia DP[2] Kapitonas Kelogas šaukia Vyriausiąją Dispečerinę. Prašom leisti finišuoti Pi-Eks Septynioliktoje bazėje…