18-jo kambario istorija prasidėjo jau tada, kai jų buvo tik trejetas ir kai jie dar neturėjo nei atskiro kambario, nei savo mokytojo. Tačiau jau tuomet Genka Komovas, labiau žinomas Kapitono pravarde, buvo didžiulis autoritetas Poliui Gnedychui ir Aleksandrui Kostylinui. Polis Gnedychas — dar vadinamas tiesiai Poliu arba netgi Liberiu Poliu — buvo žinomas kaip labai gudrus, visa ką sugebantis žmogus. Aleksandras Kostylinas, be abejo, buvo geraširdis, garsėjo susirėmimuose, kuriuose būdavo pavartojama ne tiek proto, kiek fizinės jėgos. Jis negalėjo pakęsti, kai jį kas pavadindavo Kostyliumi[3] (ir šito neslėpdavo), bet noromis atsiliepdavo, pavadintas Linu. Genka Kapitonas, tobulai išstudijavęs populiarią knygą, „Trasa Erdvėje“, mokėjo daug įvairių naudingų dalykų, gebėjo, iš visa ko sprendžiant, be vargo pataisyti fotoninį reflektorių, nekeisdamas kosmolaivio kurso, ir be paliovos vedė į šlovę Liną ir Polį. Pavyzdžiui, plačiai išgarsėjo naujo raketų kuro bandymai, kurie, jam vadovaujant, buvo atlikti mokyklos parke. Viršum aukščiausių medžių pakilo tirštų dūmų fontanas, o sprogimo trenksmą galėjo girdėti visi esantys tą akimirką mokyklos teritorijoje. Tai buvo neužmirštamas žygdarbis, ir dar ilgai po to Linas didžiavosi ilgu randu ant nugaros, dar ilgai visur vaikščiojo iki juosmens plikas, kad šį jo randą galėtų matyti visi pavyduoliai. Kaip tik ši trijulė atgaivino senovinius Afrikos genčių žaidimus — šokinėjo nuo medžių, įsitvėrę į ilgas virves, kurios jiems atstojo (patyrimas parodė, kad nepakankamai) lianas. Ne kas kitas, kaip jie prasimanė suvirinti plastikus, iš jų pasidaryti drabužius ir ne kartą šiuo išradimu nušluostyti nosį nepakenčiamai išdidiems vyresniesiems draugams, kuriems buvo leista plaukioti su kaukėmis ir netgi su akvalangais. Ir nors visi šie žygiai juos išgarsino, bet trokštamo pasitenkinimo jiems nesuteikė. Tuomet Kapitonas nusprendė dalyvauti jaunųjų kosmonautų ratelio darbe, atvedančiame puikias perspektyvas pasisukti perkrovos centrifugoje ir galiausiai prisikasti prie paslaptingojo kosmogacinių uždavinių daviklio.
Didžiai apstulbęs. Kapitonas aptiko ratelyje savo amžininką — Michailą Sidorovą, dėl daugelio priežasčių dar va dinamą Atu. Kapitonui atrodė, kad Atas yra pasipūtęs ir tuščiagalvis, bet jau pats pirmas rimtas pasikalbėjimas parodė, kad savo ypatybėmis jis neabejotinai pranoksta Valterį Saronianą, kuris tuo metu su trijule palaikė pusiau draugiškus santykius ir buvo užėmęs ketvirtą lovą tik ką jiems paskirtame 18-jame kambaryje.
Istoriškas pasikalbėjimas vyko maždaug šitaip. „Ką tu manai apie branduolinę pavarą?“ — pasiteiravo Genka. „Seniena“, — trumpai nukirto Atas. „Sutinku, — tarė Kapitonas ir susidomėjęs nužvelgė Atą. — O fotoninis-anigiliacinis?“ — „Šiaip sau“, — atsakė Atas, liūdnai palingavęs galvą. Tuomet Genka uždavė jam savo gudriausią klausimą: kokios sistemos yra perspektyviausios — gravigeninės ar graviapsauginės. „Aš pripažįstu tik D-principą“, — išdidžiai atsakė Atas. „Hm, — tarė Genka. — Gerai, eiva į aštuonioliktą, supažindinsiu tave su įgula.“ — „Ar su tais savo asilais?“ — susiraukė Atas Sidorovas, bet nuėjo.
Po savaitės, negalėdamas ištverti grasinimų ir prievartos, mokytojui leidus, Valteris Saronianas iš 18-jo kambario pabėgo, ir jo vietoje apsigyveno Atas. Po to 18-jo kambario protuose ir širdyse įsiviešpatavo ir, atrodė, visam laikui, D-principas ir tarpgalaktinių skridimų idėja. Taip susibūrė superkosmolaivio „Galaktionas“ įgula: Genka — kapitonas, Atas Sidorovas — šturmanas ir kibernetikas, Liberis Polis — skaičiavimo mašinos operatorius, Saška Linas — bortinžinierius ir medžiotojas. Įgula puoselėjo šviesias viltis ir labai konkrečius planus. Ji sukūrė superkosmolaivio „Galaktionas“ generalinius projektus, parengė nuostatus ir sutarė, kad įgulos nariai kits kitam pažinti vartotų visiškai slaptą ženklą — ypatingai sudėtus dešiniosios rankos pirštus. Greitas ir neišvengiamas įsiveržimas ėmė grėsti Andromedos, Mesje-33 ir kitiems ūkams. Taip praėjo metai.
Pirmą smūgį sudavė bortinžinierius ir medžiotojas Linas. Tėvą, kuris iš kosminės negravitacinio liejimo gamyklos buvo atskridęs atostogų. Linas su jam būdingu lengvapėdiškumu paklausė, nuo kelerių metų jaunuoliai priimami į kosmonautus. Atsakymas buvo toks baisus, kad 18-sis juo nepatikėjo. Gudrusis Polis įkalbėjo jaunesnįjį brolį mažylį, kad šis to paties paklaustų kurį savo mokytoją. Mokytojas atsakė taip pat. Galaktikų užkariavimas praktiškai buvo atidėtas neribotam laikui — dešimčiai metų. Prasidėjo trumpa sąmyšio epocha, nes naujiena visiškai sužlugdė kruopščiai parengtą „Žydinčios alyvos“ projektą, pagal kurį visas 18-sis turėjo slapiai pasikrauti į tarpplanetinį tankerį, skrendantį į Plutoną. Kapitonas buvo numatęs prisistatyti praslinkus savaitei po starto ir automatiškai sujungti savo įgulą su tankerio įgula.
Antras smūgis buvo ne toks netikėtas, bet užtat kur kas sunkesnis. Kaip tik šioje sąmyšio epochoje,Galaktiono“ įgula kažkokiu būdu staiga suvokė — šitai ji žinojo daug seniau, — kad pasaulyje labiausiai gerbiami (tik pamanykite!) ne kosmonautai, ne jūros gelmių tyrinėtojai ir netgi ne paslaptingieji pabaisų nugalėtojai — zoopsichologai, o gydytojai ir mokytojai. Be kita ko, paaiškėjo, kad Pasaulio Taryboje — šešiasdešimt procentų mokytojų ir gydytojų. Kad mokytojų visą laiką trūksta, o kosmonautų — devynios galybės. Paaiškėjo, jeigu nebūtų gydytojų, vargu ar galėtų dirbti jūros gelmių tyrinėtojai, o anaiptol ne atvirkščiai. Visa tai, o taip pat ir daugelį kitų panašių pasibaisėtinų dalykų įgula įsisąmonino labai kasdieniškai: per pačią paprasčiausią televizinę ekonomikos pamoką. Ir buvo baisiausia, kad visa to nė kiek nepaneigė mokytojas.
Trečią ir galutinį smūgį sudavė abejonės. Bortinžinierių Liną Kapitonas užklupo skaitantį „Vaikiškų persišaldymo ligų kursą“. Smarkiai užsipultas, Linas įžūliai atrėžė, kad ateityje jis ketinąs teikti žmonėms konkrečią naudą, o ne abejotinas žinias iš kosminių erdvių gyvenimo. Kapitonas ir šturmanas buvo priversti imtis kraštutinių įtikinėjimo priemonių, kurių spaudžiamas atskalūnas sutiko, kad pasidaryti vaikų gydytoju jam vis vien nėra vilties, o tapęs bortinžinieriumi arba bent medžiotoju, jis dar turėtų šansų pelnyti amžiną šlovę. Per visą egzekuciją gudrusis Liberis Polis sėdėjo kampe ir tylėjo, bet po to, bent kiek spaudžiamas, visuomet šantažavo įgulą nerišliais ir kandžiais grasinimais (pavyzdžiui,,pereisiu į laringologus“,,tegu mokytojas pasako, kieno tiesa“). Sitai girdėdamas, Saška Linas pavydžiai šnopavo. Abejonės graužė „Galaktiono“ igulą. Abejonės slėgė Kapitono sielą.
Pagalba atėjo iš Didžiojo Pasaulio. Grupė mokslininkų, dirbančių Veneroje, užbaigė ir pasiūlė Pasaulio Tarybai apsvarstyti praktinį projektą, kuriame buvo numatyta distiliuoti atmosferinę Veneros dangą, kad būtų galima šią planetą vėliau kolonizuoti. Pasaulio Taryba projektą apsvarstė ir patvirtino. Atėjo eilė Veneros dykumoms, didelei ir baisiai planetai, kurią reikėjo padaryti Antrąja Žeme. Suaugusiųjų pasaulis ėmėsi darbo — gamino naujas mašinas, akumuliavo galingumus. Veneros gyventojų skaičius sparčiai didėjo. O Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje, įgulos narių smalsiai sekamas, „Galaktiono“ kapitonas karštligiškai rengė „Spalio“ plano projektą, numatantį neregėtą idėjų užmojį ir išeitį iš sunkios krizės.
Paskelbus Pasaulio Tarybos kreipimąsi, projektas buvo užbaigtas per tris valandas ir pateiktas svarstyti įgulai. „Spalio“ planas buvo nepaprastai trumpas ir kupinas informacijos: