Ir mokytojas Teninas ėmė pasakoti, kaip aštuoniasdešimt antrais metais jam teko dalyvauti Strambolio vulkano tramdymo operacijoje.
Valteris Saronianas buvo užkluptas parke prie tvenkinio. Tai buvo vienas tolimiausių parko kampelių, į kurį užklysti rizikuoja ne kiekvienas mažylis, ir todėl nedaug kas tą tvenkinį žinojo. Tvenkinys buvo nutekamas, tamsus ir gilus, o tarp ilgų žalių vandens lelijų stiebelių, judindamos pelekus, plaukiojo didelės geltonos žuvys. Vietiniai medžiotojai jas vadino „bliambomis“ ir šaudė povandeninei žūklei skirtais savo darbo šautuvais.
Valteris Saronianas buvo plikut plikutėlis, tik su nardymo kauke. Rankose jis laikė pneumatinį pistoletą, šaudantį dantytu virbu, kojos buvo įmautos į rausvai mėlynus plaukmenis. Jis išdidžiai stovėjo ir džiovinosi, pakėlęs kaukę ant kaktos.
— Pirmiausia jį sušlapinsim, — sušnibždėjo Polis. Kapitonas linktelėjo. Polis subrazdino krūmus ir dusliu bosu sukosėjo. Valteris padarė kaip tik tai, ką jo vietoj būtų pa daręs kiekvienas iš jų. Jis užsitraukė kaukę ant veido ir, nė valandžiukės negaišdamas, tyliai nėrė į vandenį. Tamsiu paviršiumi nuvilnijo lėtos bangos, ir vandens lelijų lapai keletą kartų kilstelėjo.
— Neblogai padaryta, — prabilo Linas, ir visas ketvertas išėjo iš krūmų. Sustoję ant kranto, jie žiūrėjo į tamsų vandenį.
— Jis nardo geriau už mane, — pasakė objektyvusis Polis, — bet būti jo vietoj dabar nenorėčiau.
Jie susė,do. Bangos nuvilnijo, ir vandens lelijų lapai nurimo. Pro pušis švietė besileidžianti saulė. Buvo truputį tvanku ir tylu.
— Kas kalbės? — pasiteiravo Atas.
— Aš, — ryžtingai pasisiūlė Linas.
— Duokite jį man, — tarė Polis. — O jūs būkit pasiruošę…
Niurus Kapitonas linktelėjo galvą. Visa tai jam nepatiko. Artėjo.naktis, ir dar nieko nebuvo paruošta. Šiandien pabėgti nepavyks, šitai aišku. Paskui jis prisiminė malonias mokytojo akis ir visai neteko noro bėgti. Mokytojas andai jam pasakė: „Visa, kas blogiausia, žmoguje prasideda nuo melo.“
— Stai jis, — sububeno Linas. — Plaukia…
Jie sėdėjo pusračiu prie vandens ir laukė. Valteris plaukė gražiai ir laisvai, bet jau be pistoleto.
— Sveikinu aštuonioliktąjį! — tarė jis, lįsdamas iš vandens. — Gudriai mane apgavot… — jis sustojo ligi kelių vandenyje ir ėmė delnais trinti kūną.
Polis pradėjo:
— Sveikinam tave šešiolikos metų proga, — lipšniai tarė jis.
Valteris nusiėmė kaukę ir išpūtė akis.
— Ką? — nustebo jis.
— Sveikinam, drauguži, šešiolikos metų proga, — dar lipšniau pakartojo Polis.
— Kad nelabai tave suprantu, Poli, — Valteris kiek dirbtinai nusišypsojo. — Tu visuomet taip protingai kalbi…
— Tikrai, — sutiko objektyvusis Polis, — aš už tave protingesnis. Be to, aš kur kas daugiau skaitau. Taigi?
— Kas „taigi“?
— Tu nepasakai „ačiū“, — paaiškino pasiruošęs įsiterpti Atas. — O juk atėjom tavęs pasveikinti.
— Ką jūs čia dabar, vyručiai! — Valteris visus nužvelgė, stengdamasis suprasti, ko jiems čia prireikė. Jo sąžinė nebuvo gryna, ir jis ėmė baimintis. — Kažkokie sveikinimai… Mano gimimo diena buvo prieš mėnesį, ir man sukako ne šešiolika, o keturiolika…
— Kaip čia dabar? — Polis labai nustebo. — Tuomet nesuprantu, kam tau prireikė kaukės.
— Ir plaukmenų, — pridūrė Atas.
— Ir pistoleto, kurį tu paslėpei aname krante, — tarė Linas, ne kartą pats taip pat elgęsis.
— Keturiolikmečiai pavieniui į vandenį neneria, — piktai pridūrė Kapitonas.
— Pamanykit! — paniekinamai atšovė Valteris. — Ar tik neisit manęs skųsti mokytojui?
— Koks kvailas berniūkštis, — sušuko Polis, atsigręždamas į Kapitoną. (Kapitonas nenuneigė.) — Jis nori pasakyti, kad paskųstų, jei užkluptų mane tokioj padėty. A? Jis ne tik nusižengėlis, bet ir…
— „Nusižengėlis, nusižengėlis!“ — suniurzgė Valteris. — Bene patys nesate medžioję… Pamanykit, nušoviau porą bliambų…
— Taip, mes medžiojam, — tarė Atas. — Bet visuomet keturiese. Ir niekad pavieniui. Ir visuomet pasisakom mokytojui. Ir jis mumis tiki…
— Tu meluoji savo mokytojui, — pridūrė Polis. — Vadinasi, gali bet kam sumeluoti, Valteri. Bet man patinka, kad tu teisiniesi!
Kapitonas susiraukė. Jam draskė širdį sena gera formulė:..Meluoji mokytojui — sumeluosi bet kam.“ Be reikalo prikibom prie Valterio. Be reikalo. Neturim teisės…
Valteriui buvo labai nesmagu. Jis ėmė prašyti:
— Vyručiai, leiskit apsirengti… Salta. Ir… juk tai ne jūsų reikalas. Tai mano ir mano mokytojo reikalas. Ar ne, Kapitone?
Kapitonas prabilo:
— Jis tiesą sako. Poli. Ir jis jau priblokštas: jis teisinasi.
Polis išdidžiai sutiko:
— Taip, jis priblokštas. Jį graužia sąžinė. Tai buvo psichologinis etiudas, Valteri. Aš labai mėgstu psichologinius etiudus.
— Kad tu su jais prasmegtum! — burbtelėjo Valteris ir mėgino prasigauti prie drabužių.
— Tyliau! — tarė Atas. — Neskubėk. Tai buvo tik pream-bu-lė. O dabar bus ambulė.
— Duokite jį man, — pasakė pasikeldamas galingasis Linas.
— Ne, ne, Linai, — tarė Polis, — nereikia… Kam taip grubiai. Jis nesupras.
— Supras, — patikino Linas. — Mane jis supras.
Valteris staiga šoko į vandenį.
— Keturiese prieš vieną! — šūktelėjo jis. — Ak, jūs! Sąžinė!..
Polis iš pykčio pašoko.
— Keturiese? — suriko jis. — Mažylis Valka buvo keturiskart silpnesnis už tave! Ne — penkiskart, šešiskart! O tu mušei jį per sprandą, biaurus gyvuly! Galėjai susirasti Liną arba Kapitoną, jei tau panižo delnai, gorila!..
Valteris išblyško. Kaukę jis buvo užsidėjęs, bet dar nebuvo jos užsitraukęs ant veido, ir dabar suglumęs dairėsi, ieškodamas išeities. Jam buvo šalta. Ir jis suprato.
— Gėda, Valteri! — tarė šaunusis Atas. — Mano manymu, tu bijai. Gėda. Išeik. Galėsi muštis paeiliui su visais.
Valteris padvejojo ir išėjo. Jis žinojo, kas tai yra muštis su 18-ju, bet vis dėlto išėjo ir atsistojo. Jis jautė, kad susilauks atpildo, ir žinojo, kad tai geriausias atpildo būdas. Atas neskubėdamas vilkosi marškinius.
— Palaukit! — riktelėjo Polis. — Liks mėlynės! Yra dar kitas būdas!
— Tikrai, — tarė Atas ir susimąstė.
— Leiskite man, — paprašė galingasis Linas. — Aš trumpai.
— Ne! — Polis greitai nusirengė. — Valteri! Prisimeni, kas biauriausia pasaulyje? Aš tau priminsiu: būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti. Ačiū dievui, tu ne bailys, bet visa kita tu pamiršai. O aš noriu, kad šitai gerai įsidėmėtum. Aš einu, Valteri! O tu kartok!
Jis surinko ant krūmų išmėtytus Valterio drabužius ir šoko į vandenį.
Valteris palydėjo jį beviltišku žvilgsniu, o Atas iš džiaugstno net ėmė šokinėti.
— Poli! — šaukė jis. — Poli, tu genijus! Ko tu tyli, Valteri? Kartok, kartok, gorila: būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti!
Kapitonas niūriai stebėjo šuniuku plaukiantį Polį. O tas baisiai triukšmavo ir taškė vandenį. Taip, jis, kaip visada, gudrus. Anas krantas buvo apaugęs baisiomis dilgėlėmis, ir plikas Valteris turės ten ieškoti savo kelnių ir visa kita. Ieškoti tamsoje, nes saulė jau leidžiasi. Taip jam ir reikia. O kas nubaus mus? Mes anaiptol ne angelai, mes taip pat meluojam. Sitai ne ką geriau, negu užpuldinėti.