„Ekskavatorių reikia išvežti, — pagalvojo Opanasenka. — Ko jis čia be reikalo riogso? Greitai prasidės audros. Grįždamas, ko gero, ir parvarysiu. Gaila, kad jis taip lėtai važiuoja — kopomis ne daugiau kaip kilometrą per valandą. O būtų visai ne pro šalį. Maudžia kojas. Šiandien su Morganu sukorėm apie penkiasdešimt kilometrų. Stovykloje nerimaus. Nieko, iš biostoties duosim radiogramą. Tik kaip ten, biostotyje, viskas susiklostys? Vargšas Slavinas. Bet vis dėlto puiku — Marse turėsime kūdikį! Vadinasi, bus žmonių, kurie kada nors sakys: „Aš gimiau Marse.“ Kad tik nepavėluotume. — Opanasenka paspartino žingsnį. — O kokie daktarai! — pagalvojo jis. — Iš tiesų, daktarams nėra įstatymų. Gerai, kad juos sutikom. Bazėje, matyt, menkai tesupranta, kas yra dykuma naktį. Gerai būtų paskirti sargybinį, o dar geriau surengti gaudynes. Visais Bazės krauleriais ir visureigiais.“
Hemfris Morganas, uždėjęs ranką ant karabino, paskendęs absoliučioje tyloje, žingsniavo, visą laiką žvelgdamas i dešinę. Jis galvojo, kad stovykloje, išskyrus budintį, susirūpinusį dėl jų negrįžimo, visi tikriausiai jau miega, kad rytoj reikia nuvesti grupę į kvadratą E-11, k dabar reikės penkis vakarus iš eilės valyti „Fiodorz ganą“, kad dar reikės taisyti klausomąjį įtaisą. Paskui jis pagalvojo, kad gydytojai šaunūs ir drąsūs ir kad Irina Slavina taip pat šauni ir drąsi. Paskui jis prisiminė Galią, Bazės radistę, ir apgailestaudamas pagalvojo, kad, juodviem susitikus, ji visuomet klausinėja apie Chasegavą. Japonas — geras draugas, bet pastaruoju metu jis taip pat dažniau lankosi Bazėje. Teisybė, nėra ką sakyti — Chasegava protingas. Tai jis pirmasis davė mintį, kad „skraidančiosios dėlės“ („soratobu chiru“) medžioklė gali būti tiesiogiai susijusi su Pėdsekių uždaviniais, nes gali padėti žmonėms aptikti dvikojų marsiečių pėdsakus… O tie dvikojai… Pastatyti du milžiniškus palydovus ir daugiau nieko nepalikti…
Opanasenka staiga sustojo ir pakėlė ranką. Visi sustojo, o Hemfris Morganas pakėlė karabiną ir staiga pasisuko į dešinę. i
— Kas atsitiko? — paklausė Novagas, stengdamasis kalbėti ramiai. Jam labai magėjo išsitraukti pistoletą, bet jis nesiryžo.
— Ji čia, — negarsiai pasakė Opanasenka. Jis pamojo ranka Morganui.
Sis priėjo, ir juodu pasilenkė, apžiūrinėdami smėlį. Susigulėjusiame smėlyje buvo matyti negili plati vėžė, lyg čia būtų vilktas sunkus maišas. Vėžė prasidėjo už penkių žingsnių iš dešinės ir baigėsi už penkiolikos žingsnių kairėje pusėje.
— Stai ir viskas, — tarė Opanasenka. — Ji mus aptiko ir seka iš paskos.
Jis peržengė vėžę, ir jie patraukė toliau. Novagas pastebėjo, kad Mandėlis vėl perėmė lagaminėlį į kairę ranką, o dešinę įkišo į kailinių kišenę. Novagas šyptelėjo, bet jam buvo nejauku. Jis bijojo.
— Ką gi, — prabilo Mandelis nenatūraliai linksmai. — Jeigu ji mus jau susekė, galim kalbėtis.
— Galim, — atsakė Opanasenka. — O kai ji šoks, pulkit kniūpsčiomis ant žemės.
— Kodėl? — įsižeidęs paklausė Mandelis.
— Gulinčio ji neliečia, — paaiškino Opanasenka.
— Ak, taip. Teisybė.
— Belieka viena, — sumurmėjo Novagas. — Sužinoti, kada ji šoks.
— Jūs tai pastebėsite, — tarė Opanasenka. — Mes pradėsim šaudyti.
— Įdomu, — pasiteiravo Mandelis. — Ar ji puola mimikrodonus? Žinote, kai jie stovi piestu? Ant uodegos ir ant paskutinių letenų… Taip! — sušuko jis. — Galimas daiktas, ji laiko mus mimikrodonais?
— Mimikrodonų nėra reikalo sekti ir pulti būtent iš dešinės pusės, — tarė šiek tiek susierzinęs Opanasenka. — Prie jų galima paprasčiausiai prieiti ir išsyk juos ėsti — nuo uodegos ar nuo galvos, kaip patinka.
Po ketvirčio valandos jie vėl aptiko vėžę, o po dešimties minučių — antrą. Mandelis nutilo. Dabar dešinės rankos jis visai netraukė iš kišenės.
— Po penkių minučių ji šoks, — dusliai tarė Opanasenka. — Dabar ji mūsų dešinėje.
— Įdomu, — tyliai pasakė Mandelis. — Jeigu eitume atbuli, ar ji taip pat šoktų iš dešinės?
— Liaukitės plepėjęs, Lazari Grigorjevičiau, — pro sukąstus dantis sudraudė Novagas.
Ji šoko po trijų minučių. Pirmas šovė Morganas. Novagui užtrenkė ausis. Jis išvydo dvilypį šūvio tvykstelėjimą, ilgas kaip spinduliai dvi trasas ir baltas sprogimo žvaigždes ant kopos keteros. Po sekundės šovė Opanasenka. Bumbum, bum-bum! — drioksėjo karabinų šūviai, ir buvo girdėti, kaip kulkos dusliai sproginėja smėlyje. Novagui net pasirodė, kad jis mato pražiotus nasrus ir išverstas akis, bet sprogimų žvaigždės ir šūvių trasos pakrypo toli į šalį, ir jis suprato, kad apsiriko. Kažkoks ilgas ir pilkas padaras, kirsdamas gęstančias trasas, ūmai pralėkė neaukštai viršum kopų, ir tik tuomet Novagas puolė kniūpsčias ant smėlio. Trach, trach, trach! — Mandelis klūpojo ant vieno kelio ir, laikydamas ištiestoje rankoje pistoletą, skubiai tuštino apkabą kažkur į tarpą tarp Morgano ir Opanasenkos. Bumbuni-bum, bum-bum-bum! — griaudėjo karabinai. Dabar Pėdsekiai šaudė paeiliui. Novagas pamatė, kaip ilgšis Morganas keturpėsčias užsiropštė ant kopos, parpuolė, ir jo pečiai drebėjo nuo šūvių. Opanasenka šaudė atsiklaupęs, ir balti tvyksniai tolydžio nušviesdavo didžiulius juodus akinius ir juodą deguonies kaukę.
Paskui stojo tyla.
— Atrėmėm, — tarė Opanasenka, keldamasis ir purtydamas nuo kelių smėlį. — Stai taip visuomet: jei laiku atidengi ugnį, ji šoka į šalį ir sprunka.
— Vieną kartą į ją pataikiau, — garsiai pasakė Hemfris Morganas. Džerkštelėjo jo ištraukiama tuščia apkaba.
— Ar gerai ją matei? — paklausė Opanasenka. — Teisybė, juk jis negirdi.
Novagas kreguodamas atsistojo ir pažvelgė į Mandelį. Mandelis, pakėlęs kailinių skverną, kišosi pistoletą į dėklą. Novagas tarė:
— Na, žinote, Lazari Grigorjevičiau…
Mandelis nusikaltęs kosčiojo.
— Aš, rodos, nepataikiau, — pasakė jis. — Ji neria nepaprastai greitai.
— Labai džiaugiuos, kad nepataikėt, — apmaudžiai atkirto Novagas. — Cia buvo daug taikinių!
— Bet jūs ją matėt, Piotrai Aleksejevičiau? — paklausė Mandelis. Jis nervingai trynė rankas, apmautas kailinėmis pirštinėmis. — Jūs ją matėt?
— Pilka ir ilga, tarsi lydeka.
— Ir neturi galūnių! — susijaudinęs pridūrė Mandelis. — Aš visai aiškiai mačiau, kad ji be galūnių! Ir, mano manymu, ji be akių!
Pėdsekiai priėjo prie gydytojų.
— Tokiame sąmyšyje, — tarė Opanasenka, — labai lengva susigaudyti, ko ji neturi. Kur kas sunkiau pasakyti, ką ji turi. — Jis nusijuokė. — Na, gerai, draugai. Svarbiausia — antpuolį mes atrėmėm
— Einu ieškoti maitos, — netikėtai tarė Morganas. — Vieną kartą aš pataikiau.
Opanasenka atsigręžė į jį.
— Ką tu pasakei, Fiodorai? — paklausė Morganas.
— Nieku gyvu, — burbtelėjo Novagas.
— Ne, — sudraudė Opanasenka. Jis prisitraukė Morganą ir sušuko: — Ne, Hemfri! Nėra laiko! Drauge ieškosim rytoj, grįždami!
Mandelis pažvelgė į laikrodį.
— Oho! — tarė jis. — Jau penkiolika vienuoliktos. Kiek dar reikia eiti, Fiodorai Aleksandrovičiau?
— Apie dešimt kilometrų, ne daugiau. Ligi dvyliktos būsim ten.
— Puiku, — pasakė Mandelis. — O kur mano lagaminėlis? — Jis pasisukinėjo vietoje. — A, štai kur…
— Eisim kaip ėję, — tarė Opanasenka. — Jūs kairėje. Galimas daiktas, ji čia ne viena.
— Dabar bijotis nebėra ko, — sumurmėjo Novagas. — Lazario Grigorjevičiaus apkaba tuščia.