Ir jie ėjo toliau, kaip ir pirma. Novagas — penki žingsniai paskui Mandelį; priekyje, dešinėje — Opanasenka su karabinu po pažastimi; iš paskos, dešinėje — Morganas, pasikabinęs karabiną ant kaklo.
Opanasenka ėjo greitai ir galvojo, kad toliau taip būti negali. Ar Morganas nudėjo šią biaurybę, ar ne, poryt reikia eiti į Bazę ir organizuoti medžioklę. Visais krauleriais ir visureigiais, su šautuvais, dinamitu ir raketomis… Nesukalbamam Ivanenkai jis sugalvojo argumentą ir nusišypsojo. Ivanenkai jis pasakys:,Marse jau atsirado vaikų, laikas apvalyti jį nuo visokių šlykštynių.“
„Tai bent naktelė! — galvojo Noyagas. — Ne prastesnė už tas, kai buvau pasiklydęs taigoje. O visų svarbiausia dar ir neprasidėjo ir baigsis ne anksčiau, kaip apie penktą valandą. Rytoj penktą, na, šeštą valandą rytą kūdikis ims klykti visai planetai. Kad lik Mandelis sugebėtų susitvarkyti. Nc, Mandelis sugebės. Tėtušis Markas Slavinas gali būti ramus. Po kelių mėnesių visa Bazė nešios berniuką ant rankų, vienu balsu klausinėdama: „O kas čia toks mažylis? O kas čia toks rubuilis?“ Tik reikia gerai apgalvoti centrifugą. Ir apskritai laikas iškviesti iš Žemės gerą pediatrą… Berniukui tikrai reikalingas pediatras. Tik gaila, kad laivai iš Žemės dabar atskris tik po metų.“
Kad gims berniukas, Novagas neabejojo. Jis labai mylėjo berniukus, kuriuos galima nešioti ant rankų klausinėjant: „O kas čia toks mažylis?“
BEVEIK TOKIE PATYS
Žinodami, kad tučtuojau bus pašaukti, juodu sėdėjo koridoriuje ant palangės, priešais duris. Serioža Kondratjevas maskatavo kojomis, o Paninas, pakreipęs trumpą sprandą, žiūrėjo pro langą į parką, kur tinklinio aikštelėje prie tinklo šokinėjo Distancinio Valdymo fakulteto merginos. Serioža Kondratjevas, pasikišęs po sėdyne delnus, žiūrėjo į duris, į blizgančią juodą lentelę su užrašu „Didžioji Centrifuga“. Aukštojoje Kosmogacijos mokykloje — keturi fakultetai, ir trys iš jų turi treniravimosi sales, ant kurių durų kabo lentelės su tokiais pat užrašais. Visuomet labai neramu laukti, kol būsi pašauktas į Didžiąją Centrifugą. Paninas, pavyzdžiui, dirsčioja į merginas tik todėl, kad niekas nematytų, jog jis nerimauja. O juk Paninui šiandien paprasčiausia treniruotė.
— Gerai žaidžia, — bosu sububeno Paninas.
— Gerai, — neatsigręždamas pritarė Serioža.
— „Ketvirtukas“ puikiai pasuoja.
— Taip, — pritarė Serioža ir trūktelėjo pečiais. Jis taip pat gerai pasuodavo, bet neatsigręžė.
Paninas dirstelėjo į Seriožą, dirstelėjo į duris ir tarė:
— Šiandien tave iš čia išneš.
Serioža patylėjo.
— Kojomis į priekį, — pridūrė Paninas.
— Tik pamanyk, — prabilo valdydamasis Serioža. — O tavęs tai neišneš.
— Ramiau, sportininke, — tarė Paninas. — Sportininkas privalo būti ramus, susitvardantis ir visuomet pasirengęs.
— Aš ir esu ramus, — atkirto Serioža.
— Tu ramus? — toliau kibo Paninas, pirštu baksnodamas bičiuliui į krūtinę. — Tu vibruoji. Drebi kaip mažylis starte. Biauru žiūrėti, kaip tu drebi.
— O tu nežiūrėk, — patarė Serioža. — Geriau žiūrėk į merginas. Geras pasas ir visa kita.
— Tu nedorėlis, — pasakė Paninas ir pažvelgė pro langą. — Puikios merginos! Ir puikiai žaidžia.
— Ir žiūrėk sau, — atkirto Serioža. — Ir stenkis nekalenti dantimis.
— Bene aš kalenu, — nustebo Paninas. — Tai tu kaleni dantimis.
Serioža nieko neatsakė.
— Man kalenti dantimis galima, — kiek. pagalvojęs, tarė Paninas. — Aš ne sportininkas. — Jis atsiduso, pažvelgė į duris ir pridūrė: — Kad bent greičiau pakviestų…
Kairėje pusėje, koridoriaus gale, pasirodė antrojo kurso seniūnas Griša Bystrovas. Jis vilkėjo kombinezoną, ėjo palengvėle, braukdamas pirštu per sieną. Jo veidas buvo susimąstęs. Priešais Kondratjevą ir Paniną jis sustojo ir pasakė:
— Sveiki gyvi. — Jo balsas buvo liūdnas.
Serioža linktelėjo. Paninas išdidžiai atsakė:
— Sveikas, Grigorijau. Ar vibruoji prieš Centrįfugą, Grigorijau?
— Taip, — atsakė Griša Bystrovas. — Truputį.
— Stai, — kreipėsi Paninas į Seriožą, — Grigorijus tik trupučiuką jaudinasi. O juk Grigorijus viso labo tik mažylis.
Mažyliais mokykloje buvo vadinami jaunesniųjų kursų studentai.
Griša atsiduso ir taip pat atsisėdo ant palangės.
— Serioža, — tarė jis. — Ar teisybė, kad šiandien tu pirmą kartą bandai aštuongubą perkrovą?
— Taip, — atsakė Serioža. Jis visai neturėjc“ noro kalbėli, bet bijojo įžeisti Bystrovą. — Žinoma, jeigu leis, — pridūrė jis.
Tikriausiai leis, — pasakė Griša.
— Tik pamanykit, aštuongubos perkrovos bandymas! — lengvabūdiškai įsiterpė Paninas.
O tu ar bandei aštuongubą? — susidomėjo Griša.
— Ne, — tarė Paninas. — Bet juk aš ne sportininkas.
— O gal pabandysi? — paklausė Serioža. — Stai dabar pat, drauge su manim. A?
— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — atsakė Paninas. — Yra norma. Norma laikoma penkiaguba perkrova. Paprastas, nepretenzingas mano organizmas nepakelia nieko, kas viršija normą. Kartą jis pabandė šešiagubą perkrovą ir septintą minutę buvo išneštas. Drauge su manim.
— Ką išnešė? — nesuprato Griša.
— Mano organizmą, — paaiškino Paninas.
— Taip, — vos šyptelėjęs, tarė Griša. — O štai aš dar nepriėjau ir penkiagubo.
— Antrame kurse penkiagubo ir nereikia, — pasakė Serioža. Jis nušoko nuo palangės ir ėmė tūpčioti paeiliui kairiąja ir dešiniąja koja.
— Na, aš einu, — tarė Griša ir taip pat nušoko nuo palangės.
— Kas atsitiko, seniūne? — paklausė Paninas. — Ko toks nusiminęs?
— Kažkas Kopylovui iškrėtė išdaigą, — liūdnai atsakė Griša.
— Vėl? — tarė Paninas. — Kokią išdaigą?
Antrakursis Valia Kopylovas garsėjo fakultete skaičiavimo technikos pamėgimu. Neseniai fakultete buvo pastatyta nauja, labai gera bangolaidė skaičiavimo mašina LIANTI, ir Valia prie jos tupinėjo visą laisvalaikį. Prie šios mašinos Valia būtų kunksojęs ir naktį, bet naktimis LIANTI mašina dirbdavo diplomatams, ir Valentinas būdavo negailestingai išvaromas.
— Kažkas iš mūsiškių užprogramavo meilės laišką,— tarė Griša. — Dabar LIANTI paskutiniame cikle; išpoškįna;
,Be Kopylovo sunku gyventi, myliu, siunčiu linkėjimų. Lianti.“ Paprastu raidžių kodu.
— „Siunčiu linkėjimų. Lianti…“ — įsiterpė Serioža, masažuodamasis pečius. — Poetai. Pasmaugtum iš gailesčio.
— Tik pamanykit, — tarė Paninas. — Kokie linksmi dabar mažyliai.
— Ir sąmojingi, — pridūrė Serioža.
— Ko jūs man visa tai sakote, — atkirto Griša Bystrovas. — Jūs tiems kvailiams sakykite. Iš tiesų, „siunčiu linkėjimų. Lianti“. Šiandien naktį Kanas skaičiavo, ir vietoj atsakymo — šast! — „siunčiu linkėjimų. Lianti“. Dabar jis mane kviečia.
Todoras Kanas, geležinis Kanas, buvo Šturmanų fakulteto viršininkas.
— O! — šūktelėjo Paninas. — Tavęs laukia įdomus pusvalandis, seniūne. Geležinis Kanas labai gyvas pašnekovas.
— Geležinis Kanas didelis estetas, — tarė Serioža Kondratjevas. — Jis nepakęs seniūno, kurio kursantai negali suregzti dviejų eilučių.
— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — pradėjo Paninas, bet tuo melu pro prasivėrusias duris kyštelėjo budėtojo galva.