— Kondratjevai, Paninai, pasiruošti, — pasakė budėtojas.
Paninas sumiksėjo ir pasitaisė palaidinę.
— Eiva, — pasakė jis.
Kondratjevas linktelėjo Grišai ir nuėjo paskui Paniną į treniravimosi salę. Salė buvo didelė, viduryje jos ant kubinio stovo žvilgėjo keturių metrų ilgio svirtis — Didžioji Centrifuga. Svirtis sukosi. Kabinos jos galuose, išcentrinės jėgos traukiamos, lėkė beveik horizontaliai. Langelių kabinose nebuvo, ir kursantai buvo stebimi iš stovo vidaus per veidrodžių sistemą. Prie sienos, ant švediško suolelio, ilsėjosi keletas kursantų. Atlošę galvas, jie stebėjo besisukančias kabinas.
— Keturguba, — tarė Paninas, žiūrėdamas į kabinas.
— Penkiaguba, — pataisė Kondratjevas. — Kas ten dabar?
— Nguenas ir Gurgenidzė, — atsakė budėtojas.
Jis atnešė du perkrovos kostiumus, padėjo Kondratjevui ir Paninui apsirengti ir už varstė raištelius. Užsivilkęs perkrovos kostiumą, žmogus panašus į šilkaverpio kokoną.
— Laukit, — tarė budėtojas ir nuėjo prie stovo.
Kartą per savaitę kiekvienas kursantas sukosi išcentriniame įrenginyje, pratindamasis prie perkrovos. Kartą per savaitę po valandą visus penkerius metus. Reikėjo sėdėti ir kentėti, ir klausyti, kaip traška kaulai, ir jausti, kaip platūs diržai įsiveržia per storą kostiumo audinį į išpurtusį kūną, kaip ištįsta veidas ir kaip sunku mirkčioti — apsunksta vokai. O sukantis reikėjo spręsti kažkokius ne per įdomiausius uždavinėlius arba sudarinėti standartines papildomas programas skaičiavimo mašinai, ir šitai buvo visai nelengva, nors ir uždavinėliai, ir papildomosios programos buvo pažįstamos nuo pirmojo kurso. Kai kurie kursantai ištverdavo septyngubą perkrovą, o kiti neištverdavo nė trigubos — jie kurį laiką netekdavo regėjimo ir būdavo perkeliami į Distancinio Valdymo fakultetą.
Svirtis ėmė suktis lėčiau, kabinos pakibo vertikaliai. Iš vienos išlipo liesas juodbruvas Nguen Fu Datas ir sustojo, įsitvėręs į praviras dureles. Jis svirduliavo. Iš kitos kabinos it maišas išdribo Gurgenidzė. Ant švediško suolelio sėdėję kursantai pašoko, bet budėtojas jau padėjo jam pasikelti, ir jis atsisėdo, atsiremdamas rankomis į grindis.
— Laikykis, Liova! — šūktelėjo vienas kursantas.
Visi nusikvatojo. Tik Paninas nesijuokė.
— Nieko, vaikinai, — dusliai tarė Gurgenidzė ir atsistojo. — Vieni niekai! — Jis ėmė baisiai kraipyti veidą, mankštindamas paburkusius skruostų raumenis. — Vieni niekai! — pakartojo jis.
— Na, ir neš tave šiandien, sportininke! — negarsiai, bet ryžtingai prabilo Paninas.
Kondratjevas dėjosi negirdįs. „Jeigu mane šiandien išneštų, — pagalvojo jis, — viskas žlugtų. Negali šiandien manęs nešti. Neturi nešti.“
— Per riebus esi, Liova, tarė jis. — Rubuiliai perkrovą sunkiai pakelia.
— Sulys, — guviai įsiterpė Paninas. — Panorės — ir sulys.
Paninas neteko šešių kilogramų svorio, kol išmoko pakelti penkiagubą perkrovą, kuri buvo laikoma norma. Tai buvo gana sunku, bet jis labai nenorėjo tapti distancininku, troško būti šturmanu.
Atsidarė stovo liukas, ir išlindo baltą chalatą vilkintis instruktorius. Iš Ngueno ir Gurgenidzės jis paėmė įskaitų lapelius.
— Kondratjevas ir Paninas pasiruošę? — paklausė jis.
— Pasiruošę, — atsakė budėtojas.
Instruktorius greitomis permetė akimis lapelius.
— Taip, — tarė jis. — Nguenas ir Gurgenidzė laisvi. Jums įskaityta.
— Puiku, — nudžiugo Gurgenidzė. Jis išsyk atsipeikėjo. — Man, vadinasi, taip pat įskaityta?
— Jums taip pat.
Gurgenidzė staiga garsiai sužagsėjo. Visi vėl nusikvatojo, netgi Paninas, ir Gurgenidzė labai sumišo. Juokėsi ir Nguen Fu Datas, atvarstydamas kostiumo juosmenį. Matyt, jo savijauta buvo gera.
Instruktorius pašaukė:
— Paninai ir Kondratjevai, į kabinas.
— Vitalijau Jefremovičiau, — kreipėsi Kondratjevas.
— Ak, taip, — atsakė instruktorius, ir jo veide pasirodė susirūpinimas. — Man labai gaila, Sergejau, bet perkrovą virš normos gydytojas jums uždraudė. Laikinai.
— Kaip čia dabar? — baikščiai paklausė Kondratjevas.
— Kategoriškai uždraudė.
— Bet juk aš jau pripratau prie septyngubos, — nenusileido Kondratjevas.
— Labai apgailestauju, Sergejau, — pakartojo instruktorius.
— Cia kažkokia klaida, — tarė Kondratjevas. — Taip negali būti. Instruktorius patraukė pečiais.
— Taip negalima, — pasakė nusiminęs Kondratjevas. — Aš prarasiu formą. — Jis žvilgtelėjo į Paniną. (Paninas žiūrėjo į grindis.) Kondratjevas vėl pažvelgė į instruktorių. — Juk aš viską prarasiu.
— Tik laikinai, — ramino instruktorius.
— Kiek šitai — laikinai?
— Ligi naujo įsakymo. Pora mėnesių, ne daugiau. Kartais taip būna. O kol kas treniruositės penkiagubai perkrovai. Paskui pasivysite.
— Nieko, Serioža, — bosu tarė Paninas. — Truputį pailsėk nuo savo daugiagubo.
— Vis dėlto prašyčiau… — pradėjo Kondratjevas nemaloniu meilikaujamu balsu, kuriuo kaip gyvas nebuvo kalbėjęs.
Instruktorius susiraukė.
— Mes gaištam laiką, Kondratjevai, — tarė jis. — Eikit į kabiną.
— Klausau, — tyliai pasakė Serioža ir įlindo į kabiną.
Jis atsisėdo ant sėdynės, prisisegė plačiais diržais ir ėmė laukti. Priešais sėdynę buvo veidrodis, ir Kondratjevas jame išvydo niūrų, piktą savo veidą. „Jau geriau būtų mane išnešę, — pagalvojo jis. — Dabar raumenys suglebs, ir pradėk viską iš pradžių. Kada dabar beprisigausiu iki dešimtgubo! Ar bent ligi aštuongubo. Visi jie laiko mane sportininku, — piktai pagalvojo jis. — Ir gydytojas. O gal jam papasakoti?“ Jis vaizdavosi, kaip pasakoja gydytojui, kam jam visa tai reikalinga, o gydytojas žiūri į jį linksmomis išblukusiomis akimis ir sako:,Nuosaikumas, Sergejau, nuosaikumas…
— Apsidraudėlis, — garsiai tarė Kondratjevas.
Jis taikė gydytojui, bet tučtuojau pagalvojo, kad per telefono ragelį gali išgirsti Vitalijus Jefremovičius ir pamanyti, jog čia kalbama apie jį.
— Na, ir gerai, — tarė jis garsiai.
Kabina ėmė krypti. Treniruotė prasidėjo.
…Kai jie išėjo iš treniravimosi salės, Paninas tuojau ėmė masažuotis pabrinkusius paakius. Pasisukus Didžiojoje Centrifugoje, jam, kaip ir visiems linkusiems tukti kursantams, visuomet pabrinkdavo paakiai. Paninas labai rūpinosi savo išvaizda. Jis buvo gražus ir įpratęs patikti. Todėl tučtuojau po treniruotės Didžiojoje Centrifugoje jis imdavo masažuotis paakius.
— O šit tokia biaurybė tau niekada nepasidaro, — tarė jis Kondratjevui.
Kondratjevas nutylėjo.
— Tavo puiki konstitucija, sportininke. Kaip džiovintos raudės.
— Kad man tavo rūpesčiai, — atsakė Kondratjevas.
— Juk tau pasakyta, kad visa tai tik laikinai, keistuoli.
— Galcevui taip pat sakė, kad tik laikinai, o paskui perkėlė į distancininkus.
— Na, ką gi, — išmaniai tarė Paninas, — vadinasi, jam nebuvo lemta.
Kondratjevas sukando dantis.
— Tik pamanyk, — pasakė Paninas, — jam uždraudė aštuongubą perkrovą. Stai aš, pavyzdžiui, žmogus paprastas, be pretenzijų…
Kondratjevas sustojo.
— Klausyk, tu, — tarė jis. — Bykovas iš Jupiterio „Tachmasibą“ pilotavo tik dv51ikaguba perkrova. O gal tu šito nežinai?
— Kur nežinosi, — ; atsakė Paninas.
— O Jusupovas žuvo todėl, kad neištvėrė aštuongubo. Sitai taip pat žinai?
— Jusupovas — šturmanas bandytojas, — tarė Paninas, — ir ne mums pora. O Bykovas, tarp kitko, kaip gyvas niekad nesitreniravo Centrifuga.