— Esi tikras? — kandžiai paklausė Kondratjevas.
— Na, gal būt, treniravosi, bet tik ne patrūktinai, kaip kad tu, sportininke.
— Borka, ar tu iš tiesų manai, kad aš sportininkas? — paklausė Kondratjevas.
Paninas pažvelgė į jį suglumęs.
— Matai, — tarė is, — juk aš nesakau, kad tai blogai… Tai, žinoma, Erdvėje naudingas dalykas…
— Gerai, — nutraukė jį Kondratjevas. — Eiva į parką. Prasimankštinsim.
Jie nuėjo koridoriumi. Paninas, nenustodamas masažuotis paakių, žvilgčiojo į kiekvieną langą.
— O merginos vis dar žaidžia, — tarė jis. Jis sustojo prie lango ir ištempė kaklą. — Aha. Stai ji!
— Kas? — paklausė Kondratjevas.
— Nežinau — tarė Paninas.
— Negali būti, — suabejojo Kondratjevas.
— Ne, teisybė, su ja užvakar šokau. Bet kuo ji vardu — nežinau.
Serioža Kondratjevas taip pat pažvelgė pro langą.
— Antai, matai, — pasakė Paninas, — su aprištu keliu.
Serioža pamatė merginą aprištu keliu.
— Matau, — tarė jis. — Einam.
— Labai graži mergaitė, — pagyrė Paninas. — Labai. Ir protinga.
— Einam, einam, — paragino Kondratjevas. Jis paėmė Paniną už parankės ir ėmė tempti.
— Kur tu taip skubi? — nustebo Paninas.
Jie praėjo pro tuščias auditorijas ir užėjo į trenažinę. Trenažinė buvo įrengta kaip šturmano kabina tikrame fotoniniame planetolaivyje, tik viršum valdymo pulto vietoj videoekrano buvo įmontuotas didelis Jaltas stachostinės mašinos kubas. Tai buvo kosmogacinių uždavinių daviklis. Įjungtas jis atsitiktinai siuntė registruojantiems pulto prietaisams įvedamuosius duomenis. Kursantas turėjo sudaryti uždavinio sąlygas optimaliai atitinkančią valdymo komandų sistemą.
Dabar pultą buvo apspitęs visas būrys mažylių. Jie ginčijosi, mosavo rankomis, stumdėsi. Paskui staiga stojo tyla, ir buvo girdėti, kaip sausai klapsi pulto klavišai: kažkas rinko komandą. Slogioje tyloje sugaudė skaičiavimo mašina, ir viršum pulto užsidegė raudona lemputė — netikslaus sprendimo signalas. Mažyliai ėmė šiikauti. Vieną nutraukė nuo sėdynės ir nustūmė šalin. Jis buvo pasišiaušęs ir garsiai šaukė: „Juk aš sakiau!“
— Kodėl tu toks suprakaitavęs? — pašaipiai paklausė jį Paninas.
— Iš pykčio, — atsakė mažylis.
Skaičiavimo mašina vėl sugaudė, ir vėl viršum pulto užsidegė raudona lemputė.
— Juk aš sakiau! — suriko mažjdis.
— Einam, — tarė Paninas ir ėmė petimi spraustis per būrį.
Mažyliai nuščiuvo. Kondratjevas pamatė, kaip Paninas pasilenkė prie pulto, paskui greitai ir ritmingai suklapsėjo klavišai, skaičiavimo mašina suūžė, ir viršum pulto užsidegė žalia lemputė. Mažyliai sudejavo.
— Bet čia Paninas, — kažkas pasakė.
— Juk tai Paninas, — pasiguodė Kondratjevui suprakaitavęs mažylis.
— Ramios plazmos, — palinkėjo Paninas, sprausdamasis iš pulko. — Varykit toliau. Eiva, Sergejau Ivanyčiau.
Paskui juodu užėjo į skaičiavimo sektorių. Ten vyko pratybos, o prie dailaus pilko LIANTI korpuso tupėjo trys operatoriai ir rausėsi schemoje. Cia pat tupėjo liūdnas antrojo kurso seniūnas Griša Bystrovas.
— Linkėjimai nuo Lianti, — pasakė Paninas. — Bystrovas, pasirodo, dar gyvas. Keista.
Jis pažvelgė į Kondratjevą ir patapšnojo jam delnu per nugarą. Koridoriumi nuaidėjo traškesys.
— Liaukis tylėjęs, — tarė Paninas.
— Nereikia, Borka, — pridūrė Kondratjevas.
Jie nulipo laiptais, perėjo vestibiulį, kur stovėjo didelis bronzinis Ciolkovskio biustas, ir atsidūrė parke. Prie vartų kažkoks antrakursis iš šlango laistė gazonuose gėles. Eidamas pro jį, Paninas, smarkiai gestikuliuodamas, padeklamavo:
Be Kopylovo sunku gyventi.
Myliu, siunčiu linkėjimų.
Lianti, Antrakursis droviai nusišypsojo ir pažvelgė į antrojo aukšto langus.
Jie ėjo siaura alėja, apsodinta ievomis. Paninas buvo garsiai beuždainuojąs, bet už posūkio pasirodė būrys merginų. Jos ėjo iš tinklinio aikštelės vien sportinėmis kelnaitėmis ir berankoviais marškinėliais. Priekyje, po pažastimi laikydama kamuolį, ėjo Katia. „Dar to betrūko, — pamanė Kondratjevas. — Dabar ji įsispoksos į mane savo apvaliomis akutėmis, iškalbingu žvilgsniu.“ Jis net stabtelėjo. Jam baisiai norėjosi peršokti ievų krūmus ir mauti kur nors toliau. Jis dėbtelėjo į Paniną. Sis maloniai nusišypsojo, išsitiesė ir švelniai tarė:
— Sveikos gyvos, mergaitės!
Distancinio Valdymo fakultetas apdovanojo jį baltadanlo šypsena. Katia žiurėjo tik į Kondratjevą. „O viešpalie“, — pamanė jis ir tuojau tarė:
— Sveika, Katia.
— Sveikas, Serioža, — atsakė Kalia, nuleido akis ir praėjo.
Paninas sus lojo.
— Na, ko tu sustingai? — tarė Kondratjevas.
— Cia jinai, — pasakė Paninas.
Kondratjevas atsigręžė. Katia stovėjo, taisydamasi išsitaršiusius plaukus, ir žiūrėjo į jį. Dešinysis jos kelis buvo aprištas dulkinu tvarsčiu. Valandėlę juodu žiūrėjo į kits kitą. Kalios akys pasidarė visai apvalios. Kondratjevas prikando lūpą, apsisuko ir nuėjo, nelaukdamas Panino. Sis jį prisivijo.
— Kokios gražios akys, — tarė jis.
— Apvalios,šyptelėjo Kondratjevas.
— Tu pats apvalus, — piktai atkirto Paninas. — Ji labai šauni mergaitė. Palauk, — pridūrė jis. — Iš kur ji tave pažįsta?
Kondratjevas neatsakė, ir Paninas nutilo.
Parko centre buvo didelė pievelė, prižėlusi tankios švelnios žolės. Kursantai prieš egzaminus čia paprastai kaldavo teorinius dalykus, ilsėdavosi po perkrovos treniruočių, o vasaros vakarais kartais ateidavo bučiuotis. Dabar čia buvo susirinkęs Šturmanų fakulteto penktas kursas. Daugiausia kursantų spietėsi po baltu tentu, kur buvo žaidžiama keturmačiais šachmatais. Sį didžiai intelektualų žaidimą, kurio lenta ir figūros buvo keturių erdvinių matmenų ir egzistavo tik žaidėjų vaizduotėje, prieš kelerius metus į mokyklą atnešė Žilinąs, tas pats, kuris dabar dirbo bortinžinieriumi transmarsiniame laive „Tachmasibas“. Vyrcsniųjų kursų studentai labai mėgo šį žaidimĄ, bet jį žaisti galėjo toli gražu ne bet kas. Užtat sirgalių galėjo būti kiekvienas, kas tik netingėjo. Sirgalių balsai skardėjo po visą parką.
— Reikėjo eiti pėstininku į e-vienas-delta-haš…
— Tuomet krinta ketvirtas žirgas.
— Tegu. Pėstininkai eina į rikių erdvę…
— Kokią rikių erdvę? Iš kur ištraukei rikių erdvę?! Netiksliai užrašei devintą ėjimą!
— Klausykit, vyručiai, išveskit Sašką ir pririškit prie medžio! Tegu pastovi.
Matyt, pasipiktino vienas žaidėjas:
— Tyliau! Juk trukdote!
— Eiva, pažiūrėsim, — tarė Paninas. Jis labai mėgo keturmačius šachmatus.
— Nenoriu, — atsakė Kondratjevas.
Jis peržengė per Gurgėnidzę, kuris buvo užgulęs Malyševą ir ligi pat pakaušio užlaužęs jam ranką. Malyševas dar spurdėjo, bet viskas buvo aišku. Kondratjevas kelis žingsnius paėjėjo nuo jų į šalį ir išsitiesė žolėje. Po perkrovos truputį skaudėjo raumenis, bet tai buvo labai naudinga, ir Kondratjevas padarė „tiltelį“, paskui „statramstį“, paskui dar kartą „tiltelį“ ir pagaliau atsigulė ant nugaros ir įsmeigė akis į dangų. Paninas atsisėdo šalia ir, kramsnodamas žolelę, ėmė klausytis sirgalių šūkaliojimo.
„O gal nueiti pas Kaną? — pagalvojo Serioža. — Nueiti ir pasakyti: „Draugas Kanai, ką jūs galvojate apie tarpžvaigždinius skridimus?“ Ne, ne taip. „Draugas Kanai, aš noriu užkariauti Visatą.“ Fu, kokia nesąmonė!“ Serioža apsivertė ant pilvo ir parėmė kumščiais pasmakrę.