Gurgenidzė ir Malyševas baigė imtis ir susėdo prie Panino. Malyševas, sunkiai alsuodamas, paklausė:
— Ką vakar rodė Es Ve[1]?
— „Žydruosius laukus“, — atsakė Paninas. — Transliavo iš Argentinos.
— Na ir kaip?
— Galėjo ir ne transliuoti, — numojo Paninas.
— A, — tarė Malyševas, — tai tas, kur jis visą laiką mėto šaldytuvą?
— Dulkių siurblį, — pataisė Paninas.
— Sitą aš mačiau, — tarė Malyševas. — Ne, kodėl, filmas neblogas. Muzika gera. Ir kvapų gama gera. Atsimeni, kai jie i)rie j ii ros?
— Gal būt, — pasakė Paninas. — Tik mano smelfideris sugedęs. Visą laiką trenkia rūkyta žuvimi. Labai pritiko, kai jis ten užėjo į gėlių parduotuvę ir uostė rožes.
— Se tau kad nori, — įsiterpė Gurgenidzė. — O kodėl, Borka, nepataisai?
Malyševas susimąstęs tarė:
— Būtų puiku išrasti kinui lytėjimo pojūčių perteikimo metodus. Įsivaizduoji, Borka, ekrane kažkas kažką bučiuoja, o tu jauti smūgį per veidą…
— Įsivaizduoju, — atsakė Paninas. — Šitaip man kartą jau buvo atsitikę. Be jokio kino.
„O paskui aš pasirinkčiau vaikinus, — galvojo Serioža. — Siam reikalui jau dabar galima pasirinkti tinkamus vaikinus. Madedovą, Valką Petrovą, Seriožką Zavialovą iš Inžinerijos fakulteto. Vitka Briuškovas iš trečio kurso pakelia dvylikagubą perkrovą. Jam net treniruotis nereikia: turi kažkokią ypatingą vidurinę ausį. Bet jis mažylis ir dar nieko nenutuokia.“ Serioža prisiminė, kaip Briuškovas, Panino paklaustas, kam jam tai reikalinga, pasipūtė ir tarė: „O tu pamėgink, kaip aš.“ „Mažylis, visai nepakenčiamas, žalias mažylis. Taip, apskritai visi jie sportininkai — ir mažyliai, ir absolventai. S tai nebent Valia Petrovas…“
Serioža vėl apsivertė ant nugaros. „Valia Petrovas. „Neklasikinių mechanikų akademijos darbai“, septintas tomas. Na, Valka Petrovas su šia knyga ir miega, ir valgo. Bet juk ir kiti ją skaito. Juk ji nuolat skaitoma! Bibliotekoje trys egzemplioriai, ir visi nučiurę, ir ne visuomet juos gauni. Vadinasi, ne aš vienas? Vadinasi, juos taip pat domina,Pi-kvantų laikysena greitintuvuose“, ir jie taip pat daro išvadas? Susirasiu Valką Petrovą, — pagalvojo Serioža, — ir pakalbėsiu…“
— Na, ko tu į mane įsistebeilijai? — paklausė Paninas. — Vyručiai, ko jis į mane įsistebeilijo? Man baisu!
Serioža susigriebė, kad jis pasikėlęs keturpėsčias ir spoksąs tiesiai Paninui į veidą.
— Koks rakursas! — šūktelėjo Gurgenidzė — Tau pozuojant, aš lipdysiu „Susimąstymą“.
Serioža atsistojo ir apžvelgė pievelę. Petrovo nebuvo matyti. Jis vėl atsigulė ir padėjo skruostą ant žolės.
— Sergejau, — pašaukė Malyševas. — O kaip tu visa tai pakomentuosi?
— Ką būtent? — paklausė Serioža, nepakeldamas veido nuo žolės.
— „Junaited Roket Konstrakšn“ nacionalizavimą.
— „Siai misterio Hopkinso akcijai pritariu. Laukiu tokių pat tolimesnių akcijų. Kondratjevas“, — atsakė Serioža. — Telegramą pasiųsti išperkamuoju mokesčiu, valiuta per Tarybinį Valstybės banką.
„Junaited Roket“ inžinieriai geri. Mūsų inžinieriai taip pat geri. Pats laikas jiems visiems susivienyti ir statyti tiesiasrovius. Dabar svarbiausia inžinieriai, o jau mes savo darbą padarysim. Mes pasiruošę.“ Serioža vaizdavosi startuojančias, o paskui Erdvėje skriejančias milžiniškų žvaigždėlaivių eskadras. Jos lėkė greičiu, kone prilygstančiu šviesos barjerui, su dešimtguba, dvidešimtguba perkrova, ryte rydamos išsklaidytą materiją, tonas tarpžvaigždinių dulkių ir dujų… Didžiuliai pagreičiai, galingi dirbtinės gravitacijos laukai… Specialioji reliatyvumo teorija nebetinka, apvirsta aukštyn kojomis. Dešimtys metų prabėga žvaigždėlaivyje ir tik mėnesiai Žemėje. Ir tegu nėra teorijos, užtat yra pi-kvantai supergreitintuvuose, pi-kvantai, pagreitinti kone šviesos greičiais, pi-kvantai, kurie sensta dešimt, šimtą kartų greičiau, negu yra nustačiusi klasikinė teorija. Apskristi visą matomą Visatą per dešimt — penkiolika lokalinių metų ir grįžti į 2emę, praėjus metams po. starto… Nugalėti Erdvę, nutraukti Laiko grandines, padovanoti savo kartai Svetimuosius Pasaulius, tik šit biaurybė gydytojas, — kad jį kur velniai! — neapibrėžtam laikui uždraudė perkrovą!..
— Va kur jis guli, — tarė Paninas. — Tik jis apimtas depresijos.
— Jis labai nusiminęs, — pridūrė Gurgenidzė.
— Jam uždrausta treniruotis, — paaiškino Paninas.
Serioža pakėlė galvą ir pamatė, kad prie jų priėjo Tania Gorbunova Distancinio Valdymo fakulteto antro kurso studentė.
— Tu tikrai apimtas depresijos, Serioža? — paklausė ji.
— Taip, — atsakė Kondratjevas. Jis prisiminė, kad Tania — Katios draugė, ir jam pasidarė visai nemalonu.
— Sėskis prie mūsų, Tanečka, — pasiūlė Malyševas.
— Ne, — atsakė Tania. — Man reikia pasikalbėti su Serioža.
— A, — tarė Malyševas.
Gurgenidzė šūktelėjo:
— Vyručiai, einam skirti sirgalių!
Jie atsistojo ir nuėjo, o Tania atsisėdo šalia Kondratjevo. Ji buvo liesutė, linksmų akių, stačiai nuostabiai malonu į ją žiūrėti, nors ji ir Katios draugė.
— Ko pyksti ant Katios? — paklausė ji.
— Nepykstu, — niūriai atsakė Kondratjevas.
— Nemeluok, — tarė Tania. — Pyksti.
Kondratjevas papurtė galvą ir nukreipė žvilgsnį į šalį.
— Vadinasi, nemyli, — pasakė Tania.
— Klausyk, Taniitša, — tarė Kondratjevas. — Tu myli tą savo Malyševą?
— Myliu.
— Tai štai ką. Jūs susiginčijot, o aš imuosi jus taikyti.
— Vadinasi, jūs susiginčijot? — paklausė Tania.
Kondratjevas nutylėjo.
— Supranti, Sergejau, jeigu mudu su Mišką susiginčysim, tai būtinai susitaikysim. Patys. O tu…
— O mudu nesUsitaikysim, — atsakė Kondratjevas.
— Vadinasi, jūs vis dėlto susiginčijot!
— Mes nesusitaikysim, — pabrėžtinai pasakė Kondratjevas ir pažvelgė tiesiai į linksmąsias Tanios akis.
— O Katia ir nežino, kad judu susiginčiję. Ji nieko nesupranta, ir man jos stačiai gaila.
— O kas man claiyti, Tania? — tarė Kondratjevas. — Bent tu mane suprask. Juk ir tau tikriausiai taip yra pasitaikę.
— Vieną kartą, — prisipažino Tania. — Tik aš tučtuojau jam pasakiau.
— Na štai, matai! — nudžiugo Serioža. — O ką jis?
Tania patraukė pečiais.
— Nežinau, — tarė ji. — Tik žinau, kad jis nemirė.
Ji atsistojo, pasitaisė sijonėlį ir paklausė:
— Tau iš tiesų uždrausta perkrova?
— Uždrausta, — atsakė keldamasis Kondratjevas. — Tau gerai, tu mergaitė, o kaip aš pasakysiu?
— Geriau pasakyti.
Ji apsisuko ir nuėjo pas keturmačių šachmatų mėgėjus. Ten Mišką Malyševas kažką šūkavo apie besmegenius. Kondratjevas jai įkandin tarė:
— Taniuška… (Ji stabtelėjo ir atsigręžė.) Nežinau, gal visa tai praeis… Dabar man rūpi visai kas kita.
Jis žinojo, kad tai nepraeis. Ir žinojo, kad Tania šitai supranta. Tania nusišypsojo ir linktelėjo galva.
Po viso to, kas buvo, Kondratjevas visai nenorėjo valgyti. Jis nenoromis mirkė džiuvėsius į stiprią saldžią arbatą ir klausėsi, kaip Paninas, Malyševas ir Gurgenidzė aptaria savo meniu. Paskui jie ėmė valgyti, ir valandžiukę prie stalo viešpatavo tyla. Buvo girdėti, kaip prie gretimo staliuko kažkas tvirtina: