Ir dėl šito „mužikų“ supratimo, kas yra vidinė, išorinė ir globalioji politika, valdantįjį Rusijos ir kitų šalių „elitą“ ir perspėjo G.O. Grefas 2012 metų birželio 22 dieną vykusiame 16-ame Peterburgo tarptautiniame ekonominiame forume.
12. Apskritai paėmus, šitas konsolidacijos variantas numato idėjinės-konsoliduotos visuomenės įsitikinimą tuo, kad tapti „elitinės“ valdančiosios korporacijos, kokia ji bebūtų pagal sudėtį, vergu – garbinga kiekvieno Rusijos ir kitų šalių piliečio pareiga. O valdytojo, bet kurioje „valdžios vertikalės“ lygmenyje, idealas – tai Michailas Semionovičius Sobakievičius, personažas iš N.V. Gogolio poemos „Mirusios sielos“: jis paprastai sąžiningas iki tiesmukiškumo, kietai šeimininkiškas, kuriam jo baudžiauninkai nereiškia jokių pretenzijų – nei ekonominio, nei politinio plano: jie sotūs, aprengti, jų buitis sutvarkyta, barinas bereikalingomis rinkliavomis ir nepakeliama duokle nekamuoja, pats gyvena ir jiems gyventi leidžia, pramogai jie turi balalaiką, armoniką, alaus ir degtinės (tačiau gerti reikia „su saiku“), kortas, o kitų interesų kaip tik vartojimo jie apskritai ir neturi ir turėti negali todėl, kad auklėjimas ir atitinkamo išsilavinimo nebuvimas neleidžia; o vartojimą „tėvelis-barinas“ Michailas Semionovičius užtikrina savo valdymu – tu tik tarnauk „tėveliui-barinui“.
13. Bet jeigu visuomenėje kažkas susimąsto ir prieina iki vidinės, išorinės ir globaliosios politikos supratimo, tuomet tokio tipo konsolidacija tampa neįmanoma, kas ir įvyko praėjusiu istoriniu laikotarpiu, valdant imperatoriams Aleksandrui II, Aleksandrui III, Nikolajui II. Stimulu tam, kad šis konsolidacijos variantas žlugtų, pasitarnavo ta aplinkybė, jog „Sobakievičiai“ (ir Aleksandras III – kaip aukščiausias imperijos socialinėje hierarchijoje šio psichotipo įprasmintojas) buvo išimtys iš bendros valdytojų masės statistikos, kurioje kiekybiškai dominavo Pliuškinai, Korobočkos, Nozdriovai, Manilovai (jam psichologiškai artimas buvo Nikolajus II).
Šiandieninės Rusijos valdančiajame „elite“ „Sobakievičiai“ taip pat nesudaro daugumos, o dabartiniams Pliuškinams, Korobočkoms, Nozdriovams, Manilovams ir kitoms mirusioms sieloms valstybės valdžioje, versle ir visų bažnyčių vadovybėje - „mužikai“ (nepreiklausomai nuo tautybės ir religinės konfesijos) jau sukaupė daug pretenzijų. Ir ateityje tų pretenzijų tik daugės...
Todėl ir šitas konsolidacijos variantas, tradicinių konfesijų mokymų pagrindu, įskaitant ir RFKP, yra neįgalus ir neturi perspektyvų.
4. Vienintelis veikiantis konsolidacijos principas
14. Vienintelį veikiantį konsolidacijos principą 1900 metais išsakė V.I. Leninas (1870 – 1924): „Prieš tai kaip susivienyti, ir tam, kad susivienyti, mes pirmiausia privalome ryžtingai ir apibrėžtai atsiriboti. Kitaip mūsų susivienijimas būtų tik fikcija, pridengianti egzistuojančias rietenas ir trukdanti radikaliam jų pašalinimui“.
Šio principo darbingumas sąlygotas to, kas liko nutylėjimuose: konsolidacijos pagrindas – atsidavimas ir nepaperkama ištikimybė idealui, už kurio stovi [Dieviškojo] Sumanymo ateitis. Tie, kas nuo to išsisukinėja, tampa socialinės higienos objektais ir skirtingos kilmės katastrofų aukomis, dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių.
Taip šio principo veiksmingumas matomas iš visuomenės vidaus. O iš visuomenės išorės, šio principo veiksmingumas apibūdinamas Korano žodžiais: „Dievas parašė – Nugalėsiu Aš ir Mano pasiųstieji!“ (59:21 sura).
Taip kad: „1. Mylėkite teisingumą, žemiškieji teisėjai, teisybę mintykite apie Viešpatį, ir savo širdies paprastume Jo ieškokite, 2. kadangi Jis atrandamas ne gundančių Jį ir pasirodo Jis ne netikintiems Juo. 3. Kadangi neteisūs mintijimai nutolina nuo Dievo, o Jo jėgos tikrinimas atskleidžia bepročius. 4. Į klastingą sielą neįeis išmintis ir negyvens kūne, pavergtame nuodėmės, 5. kadangi Šventoji išminties Dvasia atsitrauks nuo klastos ir išsisuks nuo neprotingų mintijimų, ir susigės besiartinančios netiesos. 6. Mylinti žmones Dvasia – išmintis, tačiau nepaliks nenubausto šventvagiaujančio burna, todėl kad Dievas yra liudininkas jo vidinių jausmų ir tikrasis stebėtojas jo širdies, ir klausytojas jo liežuvio. 7. Viešpaties Dvasia pripildo visatą ir kaip visaapimanti žino bet kurį žodį. 8. Todėl niekas, kalbantis netiesą, nepasislėps ir neaplenks jo atskleidžiantis teismas.“
Ir konsolidacija teisingume, einant laikui, įvyks pati savaime.
15. O teisingumo idealas visais laikais – išnaikinti vienų žmonių parazitavimą ant kitų žmonių gyvenimo ir darbo, tame tarpe ir parazitavimo paaukštinto į žmogaus žmogumi eksploatavimo sistemą, kuri istorinio vystimosi metu, sukčių pastangomis, keitė savo pavidalus.
Išsisukinėdami nuo šio idealo, kiekvienoje istorinėje epochoje, pakeisdami jį melu, priešindamiesi ir kovodami prieš jo įgyvendinimą, Istorijos tėkmėje visos išėjusios į nebūtį valstybės Dievo malonės dėka susilaukdavo savo katastrofų.
Supratimas šio idealo ir jo įgyvendinimas numato kūrybą, o ne meldimąsi „Auksinei žuvelei“, kuri atsidurs valstybės priešakyje ir savo mistinėmis galiomis patenkins visų jam pavaldžių gyventojų vartotojiškus poreikius bei savęs išaukštinimo paraiškas.
Vidinis TSRS Prediktorius
2015 m. gegužės 11 – 12
Vertimas Laurynas Ragelskis
2015 m. rugpjūčio 16
12
http://www.youtube.com/watch?v=n04R840pJKc; http://dayz3.ru/watch/OxTbIiFoXhs/20120622-09-16-rossiya-24-pmehf-den-vtorojj-gref-peh-sl.html – pilna versija, nuo 15-os minutės – priešistorė, nuo 20-os – G.O. Grefo reakcija su mintimi
13
Šiame apibrėžime „gerti su saiku“ paslėpta klasta: saikas – matavimo vienetas, lygus 26,4 l.
14
„Laikraščio „Iskra“ redakcijos pareiškimas“, parašytas V.I. Lenino. - Pilnas raštų rinkinys, 4 t., 385 psl. Nuoroda internete: http://www.mysteriouscountry.ru/wiki/index.php/Ленин_В.И._Полное_собрание_сочинений_Том_4_ЗАЯВЛЕНИЕ_РЕДАКЦИИ_ИСКРЫ.